Vieną neįprastai šiltą sausio dieną susitinku su fotografe Volunge Aušra, kurios kūryba verčia susimąstyti apie laisvę, tapatybę ir atstumtį, kurią patiria LGBTQ+ bendruomenė.
 |
| Jarmo.net koliažas (iš serijos „Kekšės“, 1999 m., Volungės Aušros Griškonytės nuotr.) |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Manęs laukiantis pokalbis – tai ne tik interviu. Tai kelionė per atvirų jausmų ir netekties pilnus dešimtmečius, atskleidžianti sudėtingą „queer“ bendruomenės istoriją Lietuvoje. Volungės žodžiai, lydimi kavos aromato ir tyliai grojančios muzikos, atveria skaudžias patirtis, kai menas buvo suvokiamas kaip pavojus, o asmeninė laisvė lydėta kovos už išlikimą.
Volungės A. Griškonytės nuotraukos, tapusios protestu ir vilties ženklu, atspindi ne tik asmeninę kelionę, bet ir visos visuomenės augimą, siekiant tolerancijos ir priėmimo.
Susitikęs su pašnekove kultūros komplekse „SODAS 2123“ esančioje jos kūrybinėje studijoje išgirstu: „Ilgą laiką nebuvo tokios erdvės, kurioje jaučiausi saugiai, priimta ir tuomet atsirado SODAS“.
Kaistant arbatinukui, Volungė pasinaudoja laisva minute ir ant sienos pakabina keletą fotografijų. Matyti šias nuotraukas ir kalbėtis – lengviau, paaiškina ji. Įamžintose akimirkose – vaikinai, persirengę rūbais, kuriuos įprasta vadinti moteriškais. „Ne visi kūriniai yra eksponuojami. Kai kurie pozavę draugai ir šiandien nesijaučia saugiai“, – kalba ji.
Fone užgroja muzika. „Ji mane nuramina“, – šypteli Volungė ir pasiūlo išsirinkti puodelį kavai.
Netrukus pasklinda kavos aromatas ir susėdę prie stalo pasineriame į pokalbį.
 |
| „Žydėjimas“, 2021 m. | Volungės Aušros Griškonytės nuotr. |
– Esate viena iš nedaugelio Lietuvos kūrėjų, nagrinėjančių „queer“ temas
– Gimiau sovietmetyje ir ilgą laiką man sakė – „galvok kaip visi, būk kaip visi“. Būdama vaikas ar jau ir paauglė niekaip negalėjau to suprasti, kaip aš galiu galvoti kaip kiti, aš esu aš, o sistema buvo įsigalėjusi. Kai man buvo 15 metų, Lietuva atgavo Nepriklausomybę, pagaliau ištrūkome iš Sovietų Sąjungos jungo. Tai buvo 1990 m., o sovietų sisteminė mašina buvo vis dar tiek įsibėgėjusi, kad ir toliau sukosi,
Tarsi vis tiek mes būtume buvę už grotų. Tik šiandien galiu tuos dalykus apmąstyti – anksčiau tai buvo intuityvu ir tas iš vidaus pasipriešinimas anuometinei sistemai taip pat buvo intuityvus. Sistema veikė taip, kad jeigu tu išsiskiri, tuoj visuomenė tave sukiša atgal į dėžutę, papuoli į patyčių ir smurto lauką. Tai buvo gaju mokyklose. Lietuva jau laisva, bet žmonės – ar laisvi?
1999 m. susidūriau su „queer“ bendruomene. Ir šiame nelaisvės kontekste gimė pirmoji fotografijų serijos „Kekšės“ serija. „Kekšės“ reiškia pakraščio žmones, nepriimtuosius. Tai yra pirmasis laisvės ženklas. Mums visiems – apie 18-20 metų. „Queer“ žmonių tuo metu visuomenėje vis dar nebuvo arba negalėjo būti jie matomi.
 |
| Serija „Kekšės“, 1999 m. | Volungės Aušros Griškonytės nuotr. |
Aš atsimenu tą etapą, kai gyvenau su „queer“ žmonėmis. Įsirėžė uždarumas. O jis buvo dėl saugumo.
1999-2001 m. tu negalėjai laisvai išeiti, nes laukė smurtas – užpuolimai, patyčios.
– Kaip užmezgėte ryšį su žmonėmis, kurių „nebuvo“, ypač tokioje tamsoje?
– Nors dalis žmonių negalėjo savimi būti, jie žinojo, kas jie tokie yra. Ir taip jie atsirado mano draugų rate. Susipažinome. Tikriausiai intuityviai norėjosi priešintis stereotipams, primetamoms normoms ir ėmiau kalbėti, kad aš galiu nufotografuoti vyrą, dėvintį suknią. Tame nelaisvės kontekste troškau kalbėti apie laisvę.
Nufotografavusi „Kekšių“ seriją susidūriau su diskriminacija – tapau nematoma, man kalbėjo, kad negalima taip elgtis. Savo aplinkoje pajaučiau spaudimą nedaryti to. Ta cenzūra veikė labai stipriai. Represinė sistema labai gerai buvo paruošta. Tiek metų praėjo – man vis dar tai jaudina.
+.jpg) |
| Serija „Kekšės“, 1999 m. | Volungės Aušros Griškonytės nuotr. |
– Kaip tie vaikinai, kuriuos fotografavote, sutiko būti užfiksuoti? Jie apie jus sužinojo iš draugų rato?
– Taip. Jie žinojo apie mane, kad esu tolerantiška, tai jiems leido jaustis saugiai ir rekomenduoti vieni kitiems.
– Kaip susiklostė tų vaikinų, kurie išdrįso, atėjo, nusifotografavo, likimas?
– Po pasirodžiusios „Kekšių“ serijos vienas mano draugas kolegijoje buvo iškviestas, klausinėjamas, kas fotografavo, bet jis neatskleidė. Taigi, aš likau studijuoti. Tai kažkaip išsilaikiau. Man buvo likę pusę metų baigti studijas, aš jas baigiau, bet jeigu būtų sužinota, kas fotografavo, klausimas, kaip viskas būtų pasibaigę.
Deja, mano draugai studijų nebaigė: daug įvairių aplinkybių, tame tarpe ir diskriminacinės patirtys.
Tai buvo jų pirmi žingsniai ir jie žaidė savo tapatybę, nes tokių žmonių tame laike – sovietmetyje ir postsovietiniame laikotarpyje – „nebuvo“.
%20+.jpg) |
| Serija „Kekšės“, 1999 m. | Volungės Aušros Griškonytės nuotr. |
Teko toliau gyventi. Dalis emigravo ir užsienyje sukūrė „queer“ šeimas, kita dalis ir šiandien tebegyvena Lietuvoje, tik be galimybės teisėtai sukurti „queer“ šeimą.
2000-2010 m. mano gyvenime buvo gana sunkūs: sekė nesaugumas, kai tu negali rodyti sukurtų fotografijų, kad neatleistų iš darbo ar kitaip pozuojantys žmonės nenukentėtų, visuomenės nepriėmimas šių žmonių, aš tą dešimtmetį vadinu juoduoju, nes daugelis mano draugų, priskyrusių save „queer“, emigravo. Diskriminacija mus visus veikė.
Kai 2000 m. eksponavau savo pirmą personalinę parodą, tikėjausi iš visuomenės palaikymo, bet sulaukiau daug neigiamos reakcijos. Kai atidarėme antrąją „Kekšių“ parodą, kur jau buvo ir spalvota fotografija, nerengėme parodos atidarymo, nes nesijautėme saugūs, nežinojome, ko sulauksime. Atidarymas buvo šventė mūsų viduje, ne išorėje.
Po šių parodų apie 2001 m. spaudoje pasirodė straipsnis, kuriame buvo ir mano draugo fotografija su moteriškai drabužiais, ir tai tapo paskutiniu lašu atleisti jį iš darbo.
– Milžiniška diskriminacija.
– Taip, bet tuo metu nežinojome, ką daryti. Kai mano bičiulį išmetė iš darbo, nebuvo žmogaus teisių organizacijų. Mes neturėjome kur kreiptis. Nebuvo galimybių. Patyrėme išgyvenimus, kurių net negalėjome įvardyti, nes trūko žodžių apibūdinti tai, kas įvyko.
– Ir apie šias patirtis – tiek savo, tiek kitų – yra kalbama serijoje „Rožinis“, sukurtoje 2023 metais?
– Visiškai teisingai. „Rožinis“ apima 25 metus – nuo 1999 m. Tartum stovi prie akmeninės sienos ir daužai galvą.
 |
| „Rožinis“, 2021 m. | Volungės Aušros Griškonytės nuotr. |
Aname laike (2000-2010 m.) bandydavau savo fotografijas teikti to meto leidiniams, bet nepatekdavau dėl mano fotografijose esančio turinio, „drag“ žmonių, nes vis dar visuomenėje buvo nepriimami „queer“ bendruomenės nariai. Ir tie nepraėjimai dėl šios „queer“ temos suteikė tam tikrą patirtį, aš ėmiau kalbėti apie tai. Aš galvojau, kad jeigu mano fotografija negali būti matoma, tai kaip turi jaustis „queer“ žmonės: kokiose aplinkybėse jie gyvena, ar gali atsiskleisti ar jie gali laisvai išeiti į gatvę, laisvai jaustis. Jaučiau diskriminaciją kaip menininkė, kurios fotografuojama tema nepriimtina visuomenei. Tai apie „queer“ bendruomenę, apie jos galimybes, ne apie mane. Jeigu aš fotografavusi „Kekšių“ seriją patyriau tokią diskriminaciją, tai kaip gyvena šie žmonės? Ar jie galėjo jaustis saugūs, patogiai, būti savimi? Negalėjo, nes kiekviename žingsnyje susidurdavo su diskriminacija, cenzūra.
Mano stovėjimas prie diskriminacijos linijos mane tartum vedė į priekį, ratas didėjo, kažką vis fotografuodavau, bet ne viską galėdavau rodyti, ir tuomet 2007-2008 m. susidūriau su realia situacija, kai susipažinau su vaikinu, kuris papasakojo, kad atsiskleidęs savo šeimai, jog yra homoseksualus, patyrė tėvų atstūmimą – jis buvo išvarytas iš namų. Sunku girdėti, kad ir šiandien yra tokių istorijų: jeigu tu tėvams atsiskleidi, jie tavęs nepriima, emociškai šalta. Man nesuvokiama, kai šeima savo nepilnametį vaiką meta lauk: tarsi jis jai nereikalingas. Aš to žmogaus beveik nepažįstu, turbūt antrą kartą ir nesu sutikusi, bet man tas atvejis labai mintyse įsirėžė. Aš tuo metu pati auginau 2 metų sūnų ir viduje nesupratau, kaip galima savo vaiką taip atstumti. Iš kokio skausmo tas žmogus vėliau turi lipti?
 |
| „Rožinis“, 2021 m. | Volungės Aušros Griškonytės nuotr. |
Taip ėmiau nešiotis širdyje fotografijų seriją „Nuotakos“. Šis kūrinys iš manęs iškrito kaip akmuo. „Nuotakos“ kalba apie atsiskleidimą šeimai, visuomenei ir atstūmimą. Šią seriją perkūriau 2021 m. Ir tuomet susidūriau su didžiule atsivėrimų banga, suicidinėmis mintimis, savižala, taip pat buvo paliesta savižudybės tema. Buvo sunkūs metai.
 |
| „Kūno ženklai“, 2019 m. | Volungės Aušros Griškonytės nuotr. |
Skambinau psichologams, klausinėjau, kaip galima pagelbėti šiems žmonėms, ieškojau pagalbos. Mane nustebino, kai vienas iš psichologų pasakė, kad homoseksualumą reikia gydyti. Šiandien tai jau skamba kaip sovietinis naratyvas. Tai atskleidžia, kad dalis psichologų neša sovietinį naratyvą į šiandieną.
2023 m. gruodžio pabaigoje atidariau parodą „Nematomos sienos“, pasakojančią apie „queer“ bendruomenę ir diskriminacines patirtis. Ši paroda turėjo būti eksponuojama iki 2024 m. vasario 21-osios, bet jau sausį teko ją nukabinti, nes ekspozicija buvo išardyta, kūriniai nukabinti, užsukti.
Tarsi skambėjo žodžiai „rožinis... rožinis... rožinis...“. Ir aš sukūriau „Rožinį“. Mano kūrinys „Rožinis“ kalba apie diskriminaciją – tai yra mano pagrindinė žinia.
 |
| Volungės Aušros Griškonytės nuotr. |
Turime augti kaip visuomenė, nes tas iš sovietmečio kilęs nepriėmimas, kito užvestas sraigtas tebejuda – homofobija, nepriėmimas yra tarsi paveldimi iš kartos į kartą.
Visuomet fotografuoju gražius žmones, bet ir man nenorint skauduliai fotografuojant „queer“ bendruomenę vis mane pasiveja, tuomet aš prie savo kūrinių ir kalbu apie diskriminaciją, tai yra „rožinu“.
Šiandien svarstau apie mūsų socialinius burbulus, kuriuose mes tarsi esame saugūs, bet kyla klausimas, kas nutiks juos palikus. Ar aš galiu su savo paroda atvykti į periferiją, kokį mažesnį miestelį ir ten eksponuoti savo kūrinius, palaikyti LGBTQ+ bendruomenės narius? Kaip tuose miesteliuose žmonės jaučiasi? Ar jie gali būti savimi?
Taip pat skaitykite: