Translyčių žmonių teises matuojančiuose tarptautiniuose indeksuose Lietuva kasmet lieka sąrašų pabaigose. Translyčių asmenų patirtys ir visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad neretai vadovaujamės neigiamais išankstiniais nusistatymais apie translytiškumą. Lygių galimybių ekspertės Ievos Laugalytės nuomone, mitus išsklaidyti galime į translytiškumą pažiūrėdami iš save siekiančio suprasti žmogaus perspektyvos.
 |
| Asociatyvi „Unsplash“ nuotr. |
– Kas yra translytiškumas ir kuo po translytiškumo skėčiu esančios lytinės tapatybės skiriasi nuo daugeliui žmonių geriau pažįstamos binarinės – vyro ir moters – lyties sampratos?
– Kalbant apie translytiškumą, kertinė sąvoka yra lytinė tapatybė. Paprastai tariant, lytinė tapatybė apibūdina tai, kaip kiekvienas žmogus suvokia savo lytį ir save priskiria arba nepriskiria tam tikrai lyties kategorijai. Visi turime lytinę tapatybę, tik daugelis iš mūsų apie tai nesusimąsto, nes ji atitinka gimimo metu priskirtą lytį.
Tačiau pasaulyje yra žmonių, kurių lytinė tapatybė neatitinka tos lyties, kuri buvo priskirta jiems ar joms gimus, ir tokius žmones vadiname translyčiais žmonėmis. Kai galvojame apie translyčius asmenis, dažnai įsivaizduojame tik translyčius vyrus ir translytes moteris, bet kai kurių žmonių lytinė tapatybė neatitinka ir nei vienos iš šių kategorijų. Dabar jau kalbame apie nebinarinę (angl. non-binary) lytinę tapatybę. Nebinarinės tapatybės asmuo gali save identifikuoti labai įvairiai: nei kaip vyrą, nei kaip moterį, kaip abu kartu, o galbūt – kaip esantį ar esančią tam tikroje lyties spektro vietoje ar už jo ribų. Nebinarinė tapatybė netelpa į griežtai apibrėžtas vyro ir moters sąvokas.
 |
| Ieva Laugalytė | Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos nuotr. |
– Kada žmogus gali pajausti ir suprasti, kad yra translytis ar translytė?
– Savo lytinės tapatybės suvokimas paprastai įsitvirtina paauglystėje. Statistika rodo, kad Lietuvoje absoliuti dauguma – 83 proc. – translyčių žmonių dar iki pilnametystės suprato, jog yra translyčiai. Apie tai, kad jų lytinė tapatybė neatitinka gimimo metu priskirtos lyties, taip pat daugiau nei pusė translyčių žmonių kažkam pirmą kartą pasakė anksčiau nei atšventė savo aštuonioliktą gimtadienį.
Visgi svarbu suprasti, kad kiekvieno žmogaus kelionė į savo lytinės tapatybės suvokimą yra unikali. Nėra ir negali būti vieno „teisingo“ būdo. Vieniems suprasti save užtrunka ilgiau, kitiems – trumpiau, vieniems tą padaryti yra sudėtingiau, kitiems galbūt kyla mažiau klausimų, vieniems atsiskleisti aplinkai yra paprasčiau, kiti to negali padaryti didžiąją savo gyvenimo dalį arba niekada. Tam įtakos turi atstūmimo baimė, vidinė transfobija, artimųjų palaikymo trūkumas.
– Kaip teisinis translytiškumo apibrėžimas veikia visuomenės nuostatas?
– Nors Lietuvoje dar egzistuoja translytiškumo diagnozė, Pasaulio sveikatos organizacija translytiškumo neklasifikuoja kaip sutrikimo. Savo ruožtu, tarptautinės žmogaus teisių organizacijos translytiškumo diagnozę traktuoja kaip patologizuojančią translyčių žmonių tapatybes, o reikalavimą gauti diagnozę norint pasikeisti asmens tapatybės dokumentus smerkia kaip paminantį žmogaus orumą. Tokia situacija visuomenei sudaro įspūdį, kad translytiškumas yra medicininis sutrikimas, kurį galima ir netgi reikia diagnozuoti.
– Kaip reikėtų kreiptis į translyčius žmones, kokius įvardžius naudoti?
– Kaip jau aptarėme, vien iš išvaizdos, iš balso mes negalime atspėti žmogaus lytinės tapatybės, bet suabejojus patarimas yra labai paprastas – klausytis, kaip pats žmogus apie save kalba, arba tiesiog paklausti. Toks klausimas yra visiškai natūralus ir priimtinas. Nepaisant to, prieš paklausdami turėtume kritiškai įvertinti, ar nesukursime žmogui nepatogios ar net nesaugios situacijos, ar klausimu nepriversime atsiskleisti prieš savo valią. Taip pat didesnėje kompanijoje nereikėtų klausti tik vieno žmogaus įvardžių, taip jį ar ją išskiriant iš kitų.
Lietuvių kalba, deja, yra labai įlytinta, todėl kartais nė nepastebime, kai kalbėdami (-os) apie žmones naudojame vienos arba kitos giminės daiktavardžius, įvardžius. Tai kelia sunkumų ir nebinarinės lytinės tapatybės žmonėms, nes lietuvių kalboje nėra neutralaus įvardžio. Kokia kalba bekalbėtume, būtina gerbti žmogaus teisę į tapatybę ir pasirinkimą naudoti ją geriausiai atitinkančius įvardžius.
– Papasakokite apie lyties keitimą. Kaip tai vyksta?
– Procesas, kurį paprastai suvokiame kaip lyties keitimą, vadinamas tranzicija. Ją atliekantis translytis žmogus siekia, kad jo ar jos kūnas ir lyties raiška labiau atitiktų lytinę tapatybę. Tranzicija gali būti socialinė, teisinė ir medicininė. Kai kalbame apie prisistatymą nauju vardu ir įvardžiais, rengimąsi kitokiais drabužiais, šukuosenos pasikeitimą ir panašiai, kalbame apie socialinę tranziciją. Teisinė tranzicija yra asmens dokumentų keitimas į atitinkančius žmogaus lytinę tapatybę. Na, o medicininė tranzicija apima įvairias medicinines lyties patvirtinimo procedūras, pavyzdžiui, pakaitinę hormonų terapiją.
Labai svarbu pabrėžti, kad kiekvieno žmogaus lūkesčiai tranzicijai yra skirtingi, o tranzicijos procesas – unikalus. Kai kuriems žmonėms užtenka prisistatyti kitais įvardžiais, kiti renkasi pasikeisti ir dokumentus, dar kiti – atlikti įvairias medicinines lyties patvirtinimo procedūras.
– Paminėjote pakaitinę hormonų terapiją. Kas dar yra laikoma lytį patvirtinančiomis procedūromis? Ar Lietuvoje jos lengvai prieinamos?
– Trumpai tariant, lytį patvirtinančios procedūros yra tos, kuriomis siekiama suderinti žmogaus fizinius požymius su lytine tapatybe. Šiš procedūrų spektras gali apimti plaukų šalinimą ar priauginimą, plastines operacijas, balso stygų treniruotes ar operacijas, pakaitinę hormonų terapiją ir panašiai. Kiekvienas žmogus pasirenka, ar ir kokios lytį patvirtinančios procedūros yra reikalingos individualiu atveju.
Lietuvoje, deja, galimybės gauti tokias procedūras yra labai ribotos. Dabartinis sveikatos priežiūros aprašas reglamentuoja tik pakaitinės hormonų terapijos gavimą. Todėl žmonės, kuriems reikia daugiau arba sudėtingesnių lytį patvirtinančių procedūrų, turi ieškoti kitų išeičių, pavyzdžiui, vykti į užsienį. Žinoma, galimybę tą padaryti turi ne kiekviena(s).
Ironiška, kad lytį patvirtinančios procedūros dažniausiai siejamos tik su translyčiais žmonėmis. O ar, pavyzdžiui, cislyčių moterų kojų plaukelių šalinimo arba vyrų plaukų transplantacijos negalėtume vadinti lytį patvirtinančiomis procedūromis? Juk jas žmonės taip pat atlieka iš dalies dėl to, kad atitiktų tam tikrus su vyriškumu arba moteriškumu siejamus grožio standartus.
– Kaip neprieinamos lytį patvirtinančios procedūros veikia translyčių žmonių gyvenimą?
– Lytį patvirtinančios procedūros gali padėti žmogui spręsti jam ir jai svarbias problemas, o tai, kad procedūros neprieinamos, problemas tik pagilina. Kalbu pirmiausiai apie lyties disforiją – diskomfortą, kančią ar nerimą, kurį dalis translyčių asmenų jaučia dėl to, kad nesutampa jų lytinė tapatybė ir gimimo metu priskirta lytis.
Žmonės lyties disforiją išgyvena tiek dėl savo vidinės jausenos, tiek dėl nepriimančio aplinkinių elgesio: kreipimųsi senu vardu ir įvardžiais, įžeidinėjimų, lytinės tapatybės kvestionavimo. Tokiame kontekste darosi lyg ir savaime suprantama, kad lyties disforija gali turėti rimtų neigiamų pasekmių žmogaus santykiams su kitais žmonėmis, dalyvavimui viešajame gyvenime, gali neigiamai paveikti gebėjimą dirbti, studijuoti.
Apibendrinant, lyties disforija blogina gyvenimo kokybę. Ją sumažinti padeda prieiga prie translyčiams žmonėms reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų, lengvesnės bei oresnės teisinės tranzicijos procedūros ir, be abejonės, priimanti socialinė aplinka.
– Kaip, jūsų nuomone, turėtume galvoti apie translytiškumą, jei norime, kad visuomenėje translyčiai žmonės būtų mažiau stigmatizuojami ir mistifikuojami?
– Translytiškumas yra natūrali žmonių įvairovės dalis. Vedamuose mokymuose kartais sakau, jog nebūtina viską suprasti, kad galėtum gerbti kiekvieną žmogų tokį, koks jis ar ji yra. Manau, vadovaujantis pamatinės pagarbos kiekvienam žmogui principu, viskas pasidaro daug paprasčiau.