Iš Klaipėdos kilęs 27-erių Gabriel Raphael Borta garsiai prabilo apie tai, ką daugelis linkę nutylėti, ir privertė susimąstyti apie tamsią Lietuvos realybę, su kuria susiduria homoseksualūs žmonės. Dėl vyraujančios homofobijos šalį palikęs jaunas vaikinas interviu jarmo.net teigė, kad net tris kartus susidūręs su homofobiniais išpuoliai deramos pagalbos iš valstybės institucijų taip ir nesulaukė. Jis atvirai prabilo ir apie nutrūkusius santykius su šeima.
 |
| Gabriel Raphael Borta | Asmeninio archyvo nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Gabriel praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose pasidalijo atvira istorija, sulaukusia didžiulio atgarsio. Jo įrašu pasidalijo garsūs žmonės bei visuomenės veikėjai, išreiškę jam palaikymą.
Šiame įraše nugulė atviras pasakojimas apie sudėtingą vaikystę, paženklintą smurto šeimoje, homofobijos ir bandymo pritapti visuomenėje, kuri, anot jo, dažnai atstumia.
Savo įraše Gabriel pasidalijo, kad svajodamas apie Lietuvą, mylinčią ir gerbiančią savo piliečius, susidūrė su tamsia realybe – čia jis jautėsi nesaugus ir nepriimtas.
Vaikinas aprašė ne kartą patirtus homofobinius užpuolimus ir po to sekusius sunkumus siekiant teisingumo bei nuviliančią valstybės institucijų reakciją.
Gabriel atskleidė, kodėl galiausiai nusprendė palikti šalį ir pradėti naują gyvenimo etapą svetur. Vaikinas sako – grįš tik tada, kai Lietuva taps saugi.
 |
| Gabriel Raphael Borta | Asmeninio archyvo nuotr. |
– Kas jus paskatino parašyti tokį atvirą įrašą socialiniuose tinkluose? – jarmo.net pasiteiravo Gabriel.
– Apie tai svarsčiau jau kurį laiką. Man palikti Lietuvą buvo skaudu, bet nebemačiau galimybių, kaip dorotis su kylančiomis situacijomis. Kūriau karjerą, sekėsi neblogai, bet tuomet tu vis susiduri su užpuolimais, tave užgaulioja.
Niekuomet nenorėjau viešinti to fakto arba save priskirti etiketei „homoseksualus“, „biseksualus“. Man tai nerūpi. Bet suprantu, kad gyvename tokioje visuomenėje, kuri to iš tavęs reikalauja. Tarkime, kalbant apie užpuolimus, tai irgi žymi tai, kad žmonės identifikuoja tave kaip tam tikrą žmonių grupę ir reikalauja tavęs jai nepriklausyti.
Įraše įkėliau ir garso žinutę. Situacija buvo tokia, kad mano lietuviškai nesuprantantis draugas Graikijoje susitiko lietuvį, jie kalbėjosi, paprašė įrašyti įrašą, ir tas lietuvis įraše išsakė homofobinius žodžius. Tai man trūko kantrybė, nes aš ir taip turiu menką ryšį su Lietuvą, o kai jis mane pasiekia, tai būna homofobija.
Supratau, kad neturiu ką prarasti, o kalbėti apie tai reikia, ypač kai jokia valdančioji partija nekalba apie spartesnį pokytį, nors, tiesa, iš vidinių kanalų žinau, kad yra kalbėjimas apie Civilinės sąjungos įstatymo judesius kitais metais.
Galiausiai aš turiu apie tai kalbėti, net jeigu ir nenoriu savęs priskirti tam tikroms etiketėms, nes pirmiausia aš esu žmogus. Ir norėčiau būti taip identifikuojamas. Kai žiniasklaidai pradėjau dalyti interviu, pasipylė frazės: „homoseksualumo neslepiantis“, „atskleidė homoseksualumo veidą“. Bet tai nėra vien tik apie homoseksualumą. Tai apie žmonių tarpusavio pagarbą. Būvimą savimi. Juk mano gyvenime yra pasitaikę tokių situacijų, kai buvo kėsinamasi ne į mano homoseksualumą, o į gyvybę. Tai reiškia didelę neapykantą ne tik homoseksualumo, bet ir gyvenimo faktoriams.
Taigi, nusprendžiau prabilti. Kaip suprantu, mano istorija išties yra skaudi, nors ilgą laiką pats ignoravau tą faktą, man atrodė, kad tai yra tam tikra prasme norma. Norėjosi su viskuo dorotis pačiam. Tačiau tuomet atsiskleidė tam tikri šeimos dalykai.
 |
| Gabriel Raphael Borta | Asmeninio archyvo nuotr. |
– Buvote aktyvus ir jaunimo organizacijose. Įraše rašote, kad tikėjote Lietuvos ateitimi. Kas pasikeitė, kad Lietuva nuvylė ir jos ateitimi nebetikite?
– Pirmiausia tai yra tos sisteminės problemos, kurias paminėjau įraše. Aš pamačiau jas savo akimis praplėtęs savo „queer“ draugų ratą. Susidūriau su jų pasakojimais, kaip jie būdavo užpuolami. Homofobija – akivaizdus motyvas, bet to nėra įmanoma įrodyti. Homofobijos Lietuvoje beveik neįmanoma įrodyti.
Pamenu, kažkada buvo sukurtas domenas homofobas.lt, vedantis į Lietuvos Respublikos Prezidento tinklalapį. Socialiniuose tinkluose pasidalijau ta nuoroda su prierašu: „Dienos perlas“. Ir tas įrašas buvo pašalintas. Nors aš šimtus kartų esu mėginęs pranešti apie žiaurius homofobiškus komentarus ir jie nebūdavo pašalinti. O štai toks įrašas, susijęs su politine kritika, buvo pašalintas. Aš studijavau komunikaciją ir žinau, kad toks įrašas neturėtų būti šalinamas pagal saviraiškos laisvės principus, juolab, kad tai nėra taikoma į privatų asmenį, o į politiką.
Kuo galiu pasidžiaugti – tai Lietuvos policija. Niekada nesusidūriau su nepalaikymu. Puikiai paruošta psichologiškai komanda kiekvieno užpuolimo, incidento atveju, bet teisinėje sistemoje kovoti niekas nepadeda.
 |
| Asociatyvi Aiden Craver/„Unsplash“ nuotr. |
Aš esu buvęs užpultas kelis kartus ir esu girdėjęs įvairių komentarų, kodėl taip buvo: gal neturėjau taip atrodyti. Tai juokingi komentarai, rodantys, kad auką mėginama paversti kalta dėl to, kas įvyko. Man nebeužteko nei emocinių, nei finansinių resursų knaisiotis po tuos teismus. Man reikėjo išsigydyti emocinę žalą. Psichoterapijai išleidau daugiau lėšų nei man buvo priteista po dviejų užpuolimų.
Nusprendžiau, kad neturiu motyvacijos dirbti savo valstybei, matyti joje ateitį, jeigu ji pirmiausia manęs negerbia, o atsitikus situacijai, kai kėsinamasi į mano gyvybę, aš nesu ginamas. Tai man buvo signalas, kad turiu prioritetą teikti sau ir savo ateičiai.
– Kaip ir minėjote, keletą kartų patyrėte užpuolimus dėl savo seksualinės orientacijos. Kaip vertinate tai, kad teismai šiuos išpuolius traktavo kaip paprastus užpuolimus, o ne homofobinius nusikaltimus?
– Kai 2015 m. pirmą kartą buvome užpulti, mes net nesikreipėme į policiją. Tai buvo Gedimino prospekte, bet nei vienas žmogus nekvietė policijos. Tai labai moraliai žalinga.
Kai buvau sumuštas antrą kartą, jokios instancijos nesigilino į tikrąsias priežastis, buvo bandoma tai nuimti nuo homoseksualumo. Nebuvo suteikta ir psichologinė pagalba. Nebuvo įmanoma įrodyti praktiškai nieko, nes buvo naktis, nebuvo aplinkinių žmonių, mačiusių įvykį, jį girdėjusių. Tam, kad įrodytum, jog nusikaltimas įvykdytas iš homofobiškų paskatų, reikia, kad kažkas išgirstų, jog tave žemino dėl tavo seksualinės orientacijos. O jeigu tu tą girdėjai pats vienas, tai tu niekada neįrodysi, kad tai yra homofobija.
 |
| Asociatyvi Chris Robert/„Unsplash“ nuotr. |
Kai trečią kartą buvome užpulti Trakuose, tai kiekviename pranešime mėginome minėti kiekvieną žodį, ką jie buvo pasakę. Pirmajame bylos etape vienas užpuolikų pripažino, kad mus užpuolė dėl to, nes jam pasirodė, kad ėjome susikibę rankomis (išties net nėjome susikibę rankomis, bet net jų pasąmonė jiems nurodė, kad mes esame gėjai). Tačiau kadangi Lietuvoje galima keisti parodymus, tai jis pakeitė parodymus. Teismuose mes daugybę kartų minėjome, kad bylos pradžioje asmuo minėjo, dėl ko mus užpuolė, bet galiausiai tai vis tiek buvo traktuota kaip chuliganizmas, kaip sveikatos sutrikdymas, bet ne homofobija.
Taigi, teisinėje sistemoje įrodyti homofobijos nėra jokių priemonių. Aš esu įsitikinęs, kad Lietuvoje yra daugybė homofobinių išpuolių, tiesiog teisinėje sistemoje jie nėra fiksuojami.
– Savo įraše taip pat palietėte šeimos temą. Ypatingai jautru skaityti paviešintą mamos laišką, kuriame visaip kaip išsityčiojama. Galima suprasti, kad patyrėte sudėtingą vaikystę, susidūrėte su psichologiniu smurtu atskleidus homoseksualumą. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie savo santykius su šeima?
– Labai nesinorėtų lįsti į jų privatų asmeninį gyvenimą. Tegul jie gyvena. Kartais tam tikras pamokas išmokstame kitokiais formatais nei tuomet, kai esi kalamas prie kryžiaus.
Mano šeima buvo ganėtinai homofobiška. Kodėl taip atsitiko? Vienas faktorių – gyvenau Klaipėdoje, kurioje iki šiol gyvena labai daug rusakalbių, skleidžiančių rytų vertybes, propagandą. Klaipėdoje labai daug marozų. Ten daug tamsos.
Manau, kad šeimos ir perima šią mąstyseną. Aš augau tokioje aplinkoje, kurioje vyravo Gražulio skleidžiamos idėjos – jis man matytas nuo vaikystės, juk jis kilęs iš šalia esančių Gargždų. Jo tos mintys paveikė mano šeimą.
 |
| Gabriel Raphael Borta | Asmeninio archyvo nuotr. |
Klaipėdoje homofobiški politikai laimi rinkimus. Valstiečiai žalieji, „Nemuno aušra“ Klaipėdoje yra populiarios partijos. Tai aš manau, kad šis politinis, socialinis, kultūrinis kontekstas suformavo ir mano šeimos požiūrį į homoseksualumą. Gaila, kad jis tapo aukščiau žmogiškumo, motinystės, tėvystės, brolystės.
Su savo tėvu aš nebendrauju. Jis seniai paliko mūsų šeima. Tai buvo brutalus žmogus. Mama patyrė daug emocinių iššūkių po sudėtingų skyrybų.
Mano paviešintas laiškas yra senas, rašytas prieš maždaug 10 metų.
Su mama kurį laiką formaliai bendravau, su pertraukomis. Tačiau po 10 metų man išsiskyrus su vaikinu retorika nepasikeitė. Ji pasakė, kad visi gėjai emociškai nestabilūs. Supratau, kad po 10 metų niekas nepasikeitė. Retorika išlikusi ta pati, nėra svarbi jausminė būsena. Tai mane privertė klausti, kokia jos yra meilė. Nusprendžiau, kad man tokių santykių nereikia gyvenime. Po terapijos supratau, kad jeigu tave santykiai žlugo, tu neprivalai juose būti. Man svarbu parodyti, kad tu gali atsisakyti šeimos. Įraše parašiau tai dėl to, kad suteikčiau stiprybės žmonėms, kurie vis dar kankinasi, kamuojasi, žemina save.
Lietuvoje šeima yra labai aukštinama, net religiniame pasaulyje yra Dievo įsakymas „gerbk savo tėvą ir motiną“, bet kažkodėl nėra įsakymo „gerbk savo vaikus“. Taip ir nutinka, kad žmonės pradeda žeminti save vien dėl to, nes gerbtų tėvus. Vis tik bet kokiame žmogiškame santykyje ta pagarba turi būti abipusė ir jeigu tavo gyvenime tam tikri dalykai nepriimtini, tu visada juos gali pakeisti.
 |
| Gabriel Raphael Borta | Asmeninio archyvo nuotr. |
Gyvename labai sudėtinguose laikuose, šalia vyksta karas, todėl mums visiems ypatingai reikia palaikymo, šviesos, meilės.
– Iš pradžių išvykote į Vokietiją, šiuo metu gyvenate Maltoje. Gal galėtumėte papasakoti apie gyvenimą svetur – ar atrodote čia laimę, ar jaučiatės saugesnis?
– Tikrai jaučiuosi saugesnis. Tiek Vokietijoje, tiek Maltoje yra įprasta matyti dvi moteris ar du vyrus, auginančius vaikus, vaikščiojančius susikabinus rankomis, besibučiuojančius. Vien tas vizualinis suvokimas tave šiek tiek išlaisvina. Nes jeigu tu Lietuvoje net nebuvai susikabinęs rankomis, bet homofobai identifikuoja homoseksualumą pagal tavo išvaizdą, artumo, bendravimo motyvą, tai čia tokių dalykų nėra. Aišku, pavienių homofobinių atvejų yra visur. Bet mastai ir reakcija į juos visai kitokie.
 |
| Asociatyvi Janosch Lino/„Unsplash“ nuotr. |
Gyvenimas svetur nėra lengvas. Lietuvoje dirbau numeris vienas komunikacijos agentūroje, ėjau kūrybos vadovo pareigas. Išvykti reiškia nurašyti visa tai, nes svečioje šalyje tu esi niekas, taigi, reikia skintis kelią iš naujo. Susiduri ir su ekonominiais, finansiniais iššūkiais. Išvykau šiek tiek susitaupęs pinigų, bet jų nebuvo pakankamai. Ir kai tu neturi šeimos, į ką kreiptis, atsiranda daug sunkumų. Tai nebuvo lengva. Bet buvo verta, nes niekada dar nebuvau toks atviras su savimi, draugas sau. Jeigu būčiau neišvykęs, tebekovočiau su nerimo, panikos atakomis, su baime.
Grįžus į Lietuvą gaila stebėti, kad LGBTQ+ bendruomenės tarpe plinta narkotikai, žmonės užsidarę. Daug tamsos. Užsienyje bendruomenė kitaip leidžia laiką.
– Įraše sakote, kad grįšite į Lietuvą tada, kai čia bus saugu. Kaip manote, ar toks scenarijus, kai Lietuvoje taps saugu LGBTQ+ bendruomenei, galop išsipildys?
– Nesu tikras. Situacija sudėtinga. Kartais būna tokie momentai, kai pagalvoji – reikia grįžti ir tvarkyti šiuos reikalus: išeiti į politinį lauką, išeiti į ekonominį lauką, ieškoti priemonių, kaip kovoti prieš visą šią tamsą. Bet tuomet pagalvoji, ar mano gyvenimas yra nuolatinė kova. Lietuvoje mes norime kovos, turime daug vidinės kovos. Žmonės tiek Vokietijoje, tiek Maltoje šitaip nekovoja. Mes, lietuviai, turime tam tikrą norą turėti nuolat priešų.
Po to, kai daliai žiniasklaidos priemonių daviau interviu, pasirodė komentarų ir draugai patarė – neskaityk jų, nes ten yra propagandiniai botiniai komentarai. Bet ne, ne vien. Ten yra ir tikrų žmonių pasisakymų. Tokių žmonių yra pilna. Ir jie pasislėpę po anonimiškumo kauke rašo. Ir vėliau renka homofobines partijas. Mes ignoruojame faktą, kad tie žmonės yra realūs, dėl to negalime susidoroti su šia problema, nes mes ją neigiame. Tie komentarų rašytojai kursto nesantaiką ir aš nesuprantu, kodėl Lietuvos valstybė nieko dėl to nedaro.
Latvija, Estija sugebėjo priimti tam tikrus sprendimus. Štai Estijoje įteisinta santuokų lygybė, Latvijoje priimta partnerystė. Lietuvoje trūksta moralinės ir politinės valios.
 |
| Asociatyvi Janosch Lino/„Unsplash“ nuotr. |
Bet net ne apie tai reikia kalbėti. Jeigu atvirai, mane kartais erzina žmogaus teisių organizacijos, politikai. Skaitau Raskevičiaus įrašus... Bet ne partnerystė ir santuoka svarbiausi. Tai antriniai dalykai. Taip, labai svarbu sureguliuoti bendrai gyvenančių asmenų santykius. Bet yra kitų problemų, kurios yra kertinės. Mums trūksta politinės valios pasakyti, kad smurtas prieš homoseksualus yra blogai. Apie tai nekalba niekas. O psichologinis smurtas irgi yra smurtas. Tai mes neturime lyderių, kurie apie tai kalbėtų. Man atrodo, kad čia turėtų būti pradžia – siekis, kad tavo gyventojai nebūtų žalojami.
Man norėtųsi, kad žmogaus teisių organizacijos pirmiausia kalbėtų apie gyvybę, jos apsaugą, nes čia kyla daugiausia problemų tol, kol mes laukiame partnerystės. Kiekvieną dieną tiek paaugliai, tiek suaugę žmonės bijo dėl savo gyvybės, pasirenka išeiti, emigruoti. Tai yra pagrindinės problemos, į kurias turėtume atkreipti dėmesį.