Amžinybėn išėjo Popiežius Pranciškus I. Matau daug susijaudinimo ir tikro liūdesio tarp nuosaikių ir progresyvių katalikų; konservatyvių savo ratuose neturiu, nes savo santykinę ramybę ir psichinę sveikatą vertinu labiau nei tariamą virtualią balsų įvairovę. Tačiau iš ankstesnių susidūrimų, kuriuose pora iš jų man yra sakę, kad laukia nesulaukia, kol „tas eretikas Bergoglio“ peržengs slenkstį į anapus, mandagiau perfrazuojant jų pasisakymus, numanau, kad gedulo jie neskelbs.
 |
| Popiežius Pranciškus | Nuotraukos šaltinis: instagram.com/franciscus |
Dr. Gražina Bielousova
redakcija@jarmo.net
Katalikė niekad nebuvau ir artimoj ateity irgi būt nesiruošiu, tai mano požiūris yra „iš šono“, tačiau kadangi su Katalikų Bažnyčia tenka nuolatos susidurti ir ją tyrinėti kaip akademikei, tai mano vertinimas yra daugiau apie tai, kokį socialinį poveikį platesnei visuomenei, jos procesams ir kultūrai padarė jo popiežystė ir su kokiu jo palikimu mes gyvensime.
Tad dešimt punktų apie socialinį palikimą, ne pagal svarbą, bet penki teigiami, penki problematiški.
 |
| Popiežius Pranciškus | Nuotraukos šaltinis: instagram.com/franciscus |
Aplinkosauga. Popiežius Pranciškus I buvo iki šiol vienintelis popiežius, kuris parašė atskirą encikliką (popiežiškąjį laišką, laikomą oficialaus Bažnyčios mokymo dalimi) apie aplinkosaugą – Laudato Si’ (2015). Joje jis pabrėžė rūpesčio kūrinija svarbą ir atsakomybės prieš ateinančias kartas reikšmę. „Ypač dėkoju tiems, kurie nenuilstamai stengiasi pašalinti dramatiškus aplinkos griovimo padarinius pasaulio vargingiausiųjų gyvenimui. Jaunimas reikalauja iš mūsų pokyčių. Jis stebisi, kaip galima įsivaizduoti geresnės ateities kūrimą negalvojant apie ekologinę krizę ir atstumtųjų kančias“, – rašė jis.
LGBTQ+ asmenų pastoracija ir požiūris į juos. Nors iki pilnos įtraukties čia dar trūksta maždaug tiek, kiek iki Mėnulio, tačiau (deja, deja), LGBTQ asmenų atstūmimas arba reikalavimas, kad jie pasikeistų – na, geriausiu atveju, kad laikytųsi visiško celibato – yra norma daugumoje krikščioniškų bažnyčių. Pranciškus I formaliąja teologine prasme čia pakeitimų nepadarė, o daugiau siekė transformuoti pastoraciją ir rūpestį per savo paties pavyzdį, netgi su tam tikru nusižeminimu sakydamas: „Kas aš toks, kad juos smerkčiau?“ To negana, tačiau tai vienas žingsnis į priekį (turbūt).
Jo indėlis į moterų padėties gerinimą: ar čia pasiekėm kokią nors pilnatvę? Ne. Ar moterims daugiau atsirado erdvės bažnyčiose? Kai kurioms, kai kur – taip. Jo sinodinės reformos suteikė moterims balsą Bažnyčios sinoduose (formaliuose Bažnyčios susirinkimuose, kur sprendžiami esminiai klausimai) ir jas įtraukė į jų sudėtį. Popiežius taip pat ragino įtraukti moteris į mišių liturgiją – todėl dabar ir mergaitės patarnauja prie altoriaus, moterys skaito Šventąjį Raštą ir t. t.
Pranciškus I siekė, kad Bažnyčia būtų finansiškai skaidresnė. Lietuvos turbūt šitas siekis nepasiekė, bet finansinis Vatikano skaidrumas padidėjo. Jis sukūrė Ekonomikos sekretoriatą Vatikane, auditoriaus pareigybę, naujus patvarkymus, pagal kuriuos visi skyriai turėjo pateikti išlaidų ataskaitas, reformavo Vatikano banką... Kaip institucijai, kuri šimtmečiais buvo kaltinama neskaidrumu, korupcija, ekonomine atskirtimi net ir tarp pačių kunigų, pinigų pasisavinimu... čia yra daug.
Tarpreliginis dialogas buvo svarbi Pranciškaus I popiežystės dalis, ypač su islamu. Abipusio supratimo siekis, ypač šalyse, kuriose etniniai ar teritoriniai konfliktai yra sustiprinami religinių skirtumų, situacijos iš esmės ir iš karto nekeičia, bet yra labai svarbus demonstruojant geranoriškumą ir mažinant įtampas.
Ir dar penki, kurie yra... man labai problematiški.
Ukraina, Ukraina, Ukraina... Apie popiežiaus nusišnekėjimus Ukrainos tema esu parašiusi straipsnį, bet kai apsikaišoma taikos balandžio plunksnomis, o agresorius neįvardijamas – turim problemą. Pasakyti, kad stipresnis yra tas, kuris apsidairo, pagalvoja apie žmones ir iškelia baltą vėliavą? Ne, ačiū.
Seksualinės prievartos skandalai turbūt bus tas suklupimo akmuo kiekvienam Bažnyčios pontifikui, kol kas nors neras moralinės drąsos iš esmės spręsti šitos problemos. Čia ypač svarbios Čilės skandalo ir Teodoro McCarricko bylos, kuriuose jo veiksmai buvo laikomi nepakankamais. 2018 m. sausį, lankydamasis Čilėje, Pranciškus gynė vyskupą Juaną Barrosą, kaltinamą nusikaltimų dangstymu, teigdamas, kad nėra įrodymų prieš jį ir vadindamas kaltinimus „šmeižtu“. Šie komentarai sukėlė pasipiktinimą tarp aukų ir jų rėmėjų. Vėliau Pranciškus pripažino padaręs „rimtų klaidų“ vertindamas situaciją ir atsiprašė aukų. Teodoro McCarricko, buvusio Vašingtono arkivyskupo, atveju, Pranciškus 2019 m. vasarį pašalino jį iš kunigų luomo, nors 2020 m. paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad Pranciškus dar 2017 m. buvo girdėjęs kaltinimus dėl seksualinio išnaudojimo.
Moterų ordinacijos klausimu niekas nepasikeitė, bet čia nieko nauja.
Požiūris į lyties teologiją ir žmonių patirtis. Jis pasmerkė lyties takumo teorijas, apibūdindamas jas kaip „ideologinę kolonizaciją“, ir pritarė dokumentams, kritikuojantiems lyties tapatybę patvirtinančias chirurgines intervencijas – tokia pozicija buvo vertinama kaip nepaisanti translyčių asmenų patirties.
Komentarai apie abortą. Pranciškus abortus atliekančius gydytojus pavadino „samdomais žudikais.“ Šis pareiškimas sukėlė protestų bangą ir tokiose šalyse kaip Belgija paskatino krikšto atsisakymų (debaptizacijos) bangą. Kadangi Katalikų Bažnyčios istorija su našlaičių namais yra... labai sudėtinga, o teologija šiuo klausimu yra nekintanti, tai čia buvo neišvengiama. Bet praleista proga dialogui arba patylėjimui, jei kas manęs klaustų – bet neklausė ir neklaus.
Tai tiek. O kadangi Pranciškus I buvo laikomas liberalu, manau, galim labai tikėtis, kad sekantis pontifikas bus konservatyvesnis.
Taip pat skaitykite:
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net