„Man dabar reikėtų apsauginio, kad ramiai praeičiau kai kuriomis gatvėmis Lietuvoje“, – ištarė 28-erių metų translytė Faustė Juodelė.
 |
| Faustė Juodelė | Asmeninio albumo nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Olandijoje gyvenanti moteris su jarmo.net dalindamasi savo istorija atskleidė, kokį savęs atradimo kelią teko įveikti.
F. Juodelė palietė ir skaudžias temas apie patiriamą diskriminaciją, finansinius sunkumus, sveikatos priežiūros sistemos trūkumus, su kuriais susiduria translyčiai asmenys Lietuvoje.
Nepaisant visų iššūkių, Faustė spinduliuoja stiprybe ir optimizmu, ji konsultuoja kitus translyčius žmones ir svajoja apie ateitį, kurioje kiekvienas galės gyventi nejausdamas baimės.
– Jūs pati atvirai kalbate apie savo kaip translytės moters tapatybę. Papasakokite plačiau, kaip jūs jautėtės pradėjusi suprasti, kad gimimo metu priskirta lytis neatitinka socialinės lyties?
– Visą gyvenimą buvau moteris ir visą laiką atrodžiau vyras. Nieko nesupratau. Galvojau, kad aš turiu kokį nors sutrikimą.
 |
| Faustė Juodelė | Asmeninio albumo nuotr. |
Bijojau eiti pas gydytojus, nes maniau, kad jie mane tik išjuoks, jeigu aš pasakysiu ką nors apie mano vaidmenį sekso metu, kuris paprastai būdingas merginoms. Net nebuvo minties eiti ir kalbėti su kuo nors. Bet aš dažydavausi, kai niekas nemato, o drabužiai visą gyvenimą buvo moteriški, bet ne tokie akivaizdžiai moteriški. Kartais ir „unisex“.
Bet taip jau nutiko, kad buvo sunku emociškai, jaučiausi, kad negaliu savęs realizuoti. Nei pradėtą verslą pavyksta tęsti, nei kalbėtis su kuo nors įmanoma.
Buvau uždara mergaitė, atrodanti kaip berniukas. Labai nesisekė gyvenime. Pervargau ir jau galvojau, kad gyvenimas eina į pabaigą. Veidas buvo negražus, pilnas spuogų. Darbužiai apdriskę. Aplinka buvo labai apgriuvusi ir netvarkinga. Patyriau daug finansinių problemų, įklimpau į skolas ir pagalvojau, kad Europoje daugiau nebeturiu, ką daryti, ir nusipirkau vienos pusės bilietą į Tailandą net negalvodama, kad grįšiu. Galvojau ten būsiu benamė arba mirsiu, bet kažkodėl vis tiek traukė tenai ir aš išvažiavau.
 |
| Faustė Juodelė | Asmeninio albumo nuotr. |
O nutiko taip, kad kai nuvažiavau į Tailandą, pirmą dieną nusipirkau moteriškų hormonų – estrogeno, nes ten jie prieinami be recepto, ir pradėjau vartoti. Taip jau nutiko, kad kelionės metu pradėjau suvokti, kas yra translytiškumas. Po savaitės hormonų vartojimo aš ten būdama suvokiau, kad man pagerėjo savijauta ir atsirado didelis pasitikėjimas. Nuo tada mano gyvenimas visiškai pasikeitė.
Kai sužinojau, kad esu translytė, man nebuvo sunku apie tai kalbėti garsiai. Sunku būna tada, kai nesupranti tokio elgesio kilmės. Aš greit perpratau savo vaikystės įvykius, kurie suformavo manyje priešingą lytį. Tam turėjo įtakos agresyvus ir girtuokliaujantis tėvas. Mama buvo man prioritetas, nes ji buvo rūpestinga ir šilta.
Teko grįžti į vaikystę ir prisiminti viską iš naujo. Suvokti, kaip būdama maža mergaitė mąsčiau. Prisiminiau, kad vaikystėje rengdavausi moteriškais rūbais ir elgdavausi taip, kaip elgiasi merginos. Patikdavo lakuoti nagai. Patikdavo berniukai, patikdavo, kai berniukai uždarydavo mane į kokį nors kambariuką ir neleisdavo išeiti. Viskas buvo taip tartum kopijuočiau mamą. Jei žinai, kad yra praeitis, kuri atvedė tave į dabartines sąlygas, tu negali savęs dėl to smerkti ar kaltinti. Tai ne tavo pasirinkimas. Todėl kalbėti garsiai nesunku. Nemėgstu ignoruoti savo praeities.
Pirmas sunkus momentas buvo tada, kai pakeičiau vardą. Ėmiau save vadinti moterišku vardu. Tai buvo sunku iš pradžių. Dirbau prekybos centre kasininke ir vieną dieną atėjau į darbą kitokia. Pasidažiusi ir labiau moteriškai apsirengusi. Buvo dar visai trumpi plaukai. Vartojau hormonus tik apie du mėnesius tada. Dabar tai vartoju dešimt mėnesių. Per vieną dieną aš tąsyk iš vyro tapau moterimi. Juokinga prisimint, kaip atrodžiau. Bet kad ir daug streso ir ašarų tada buvo, dabar žvelgiu į tuos laikus, kaip į lengviausius visame lyties keitimo laikotarpyje. Dabar yra sunkiau negu tada. Dabar yra rimtų santykių su LGBT ir kitais žmonėmis ir būna sunku, jei tenka išsiskirti arba santykiai pakrypsta ne taip, kaip turėjo, o tu atidavei visą save tam žmogui.
 |
| Faustė Juodelė | Asmeninio albumo nuotr. |
Verkdavau net po 50 kartų per dieną. Bet aš turbūt išmokau jau būti stipri ir einu iškėlusi galvą, ir viskas yra gerai. Gerai man gyventi vienai, gerai ir su vaikinu ar drauge. Turiu tokį didelį pasitikėjimą savimi, kokio neturi daugybė žmonių, o tai yra labai gerai. Bet teko daug ką praeiti, kad tokia tapčiau.
Aš kalbu atvirai ir neslepiu fakto, kad esu translytė, kad žmones motyvuočiau ir padėčiau jiems. Bet yra to ir kita pusė: man dabar reikėtų apsauginio, kad ramiai praeičiau kai kuriomis gatvėmis Lietuvoje.
– Translyčiai žmonės interviu „Jarmo“ portale yra pasakoję, kad susiduria tiek su emociniais išgyvenimais gyvenant visuomenėje, kuri nusiteikusi prieš LGBTQ+ bendruomenę, tiek ir su milžiniškomis finansinėmis išlaidomis, be to, mažai specialistų, kurie konsultuoja translyčius asmenis sveikatos klausimais. Ką galėtumėte pakomentuoti apie šias problemas? Kokius išmėginimus Lietuvoje patiria translyčiai žmonės? Su kuo susidūrėte jūs pati?
– Vargina, kai nėra specialistų arba jų yra labai mažai. Mano atveju gauti diagnozę, hormonus ir lytį pakeisti pase neužteks vienerių metų ir viskas kainuos apie 2,2 tūkst. eurų.
Hormonai kainuoja apie 60 – 100 eurų per mėnesį. Lyties keitimo operacija gali kainuoti iki 75 tūkst. eurų Vokietijoje, Airijoje – apie 50 tūkst. eurų. Brangu ir Norvegijoje, o Amerikoje tai kainuoja šimtais tūkstančių eurų. Lietuvoje operacijos neatliekamos.
Nebent galbūt sėklidžių šalinimas – orchektomija. Jos kaina Vokietijoje iki 5 tūkst. eurų. Po to seka vaginoplastika, atsieinanti 30 tūkst. eurų, ir dar yra genitalijų pertvarkymo operacija, kainuojanti 40 tūkst. eurų. Daug kas net nesvajoja apie tas operacijas. Mano atveju tai yra reikšminga, nes noriu pakeisti lytį, o ne atrodyti panaši į merginą.
Kitos grožio procedūros, pavyzdžiui, veido plaukeliu pašalinimas Olandijoje kainuoja apie 1,5 tūkst. eurų. Nosies chirurginė operacija – apie 5 tūkst. eurų. Yra daug paslaugų, sąrašas gana ilgas. Ne viską gali sau leisti.
Tokie dalykai kaip lyties keitimo operacija arba balso stygų korekcijos yra rizikinga. Tiesa, jei vartoji tik hormonus ir neturi jokių kitų operacijų, tai užsitepti ant rankos hormonų gelio nėra turbūt labai rizikinga. Hormonai išsaugo žmogui gyvenimą. Jie sukelia laimę ir malonumą. O operacija yra didelis sukrėtimas visam kūnui. Reikia apie vienerių metų atsigavimui. O kalbant apie lyties keitimo operaciją, reikia pagalvoti ne tik apie operacijos rizikingumą, bet ir riziką po operacijos: jei yra pašalinamos sėklidės, tai tu privalai vartoti hormonus ir turbūt yra didelė priklausomybė nuo endokrinologo ir tyrimų. Turi nuolat stebėti hormonų balansą. Kitaip galima staigiai susirgti.
Nepaisant šių rizikų, esame ir stigmatizuojami visuomenės. Bet dar nėra taip blogai čia Europoje. Pavyzdžiui aš turiu draugą iš Floridos. Atėjo su translyte drauge į barą, į jo draugę šovė nedelsiant ir ji vos išgyveno, nes buvo nugabenta į ligoninę. JAV dažnai išgirstu liūdnų istorijų, kaip translyčiai yra mušami ir kankinami. Ir jau gan daug bendrauju šia tema su amerikiečiais. Kai 72 metų profesorė tau pasako „atvažiuok į Meksiką pas mane, čia yra rajonas, kuriame tau, kaip translytei būtų saugu, nes yra visas kvartalas translyčių ir LGBT ir dauguma jų turi saviginai ginklus“, suvoki, kad geriau visai nevažiuoti. Teko Lietuvoje girdėti gal du prievartavimo atvejus. O kai paskutinį kartą buvau savo krašte Anykščiuose, gaudavau elektroniniu paštu tokius pranešimus, kuriuose aiškiai buvo pasakyta, kad jei neišsikraustysiu, tai man blogai baigsis. Būčiau priėmusi nerimtai, bet kai ėmė rašyti apie mano gyvenimą – kur aš geriu kavą, ką veikiu kavinėje prie kompiuterio, kada būnu, su kuo, kur gyvenu, kur dirbu – tada jau negera.
– Jūs nemokamai konsultuojate translyčius asmenis apie lyties keitimą. Kodėl jums tai atrodo svarbu? Ar galėtumėte plačiau papasakoti, ką translyčiui asmeniui, norinčiam pokyčių, reikėtų žinoti?
– Reikia žinoti, kad bus sunku. Niekas nesakė ir nesakys jums, kad bus viskas lengva. Verčiau pasiūlys dar sustiprėti emociškai prieš priimant tokį sprendimą pakeisti lytį.
Patys translyčiai taip pat siūlo kitiems translyčiams sustiprėti emociškai. Neskubėti priimti sprendimų. Užsiauginti taip vadinamą stuburą. Translytis asmuo turi būti labai stiprus emociškai. Jis dažnai yra patraukliausias žmogus savo krašte ir nebijantis sakyti dalykų garsiai.
Pasikonsultuokite su trečio lygio psichiatru ir jis įvertins, ar jūs esate pasirengęs. Bet trečio lygio psichiatru. Paprastas psichiatras jus stigmatizuos ir tiek. Paprastas miestelio psichiatras nėra pasirengęs dirbti su translyčiais.
Galbūt jums bus pasiūlyta du metus lankytis prieš tai pas psichoterapeutus. Kartais nutinka taip. Deja taip yra. Be to, turite įrodyti, kada du metus sau gyvenote nors dalinai kitos lyties vardu prieš kreipiantis pas psichiatrus dėl diagnozės. Psichiatras paklaus, kaip senai save įvardijate priešingos lyties. Lietuvoje – eilės pas psichiatrą: gali tekti laukti 2-3 mėnesius. Po to nueisite pas psichologę testui. Vėlgi, psichologė turi dirbti kartu toje pačioje klinikoje. Yra labai nedaug psichologų, kurie gali padėti šiuo klausimu. Ir tada grįšite dar kartą pas psichiatrą, kad gautumėte diagnozę. Bet gali taip būti, kad vasarą specialistai atostogaus arba bus kitos priežastys ir viskas gali užsitęsti net ir metus.
Gavę diagnozę kreipsitės pas endokrinologą ir tam taip pat reikės gyventi Lietuvoje, nes tyrimai užtrunka kokį mėnesį. Labai sunku viską tvarkytis esant užsienyje. Turi praktiškai įsidarbinti Lietuvoje, atsidaryti banką, įregistruoti gyvenamąją vietą – viską iš naujo kas kartą, kai reikia kokio gimimo liudijimo ar dar ko nors. Turi turėti daug pinigų, kad gyventum viešbučiuose Lietuvoje. Turi atsisakyti darbo užsienyje, apmokėti keliones į Lietuvą. Juk translyčiai retai nori Lietuvoje gyventi dėl didelės diskriminacijos ir mažo užmokesčio.
Konsultuoju žmones dėl to, kad translyčiai žmonės yra kūrybingi ir gali pakeisti mūsų pasaulį į gerą. Jie man yra labai svarbūs žmonės. Galiu skirti jiems laiko, kad padėčiau lyties keitimo procese, nes pati einu šiuo keliu ir turiu šiek tiek patirties.
– Šiuo metu gyvenate Olandijoje. Kas į ją atvedė?
Olandija man yra namai. Man čia patogu, nes aš galiu iš Olandijos lengvai pasiekti įvairias Europos šalis. Mėgstu keliauti. Aplankyta ir Prancūzija ir Belgija, ir Ispanija, ir Vokietija, ir Danija, ir Norvegija. Šveicarijoje ir Italijoje buvau. Visur važinėjau. O jeigu nori išvykti iš Europos, užsisakai daiktų saugyklą keliems mėnesiams, pasidedi daiktus ir išskrendi iš Amsterdamo. Bilietai pigūs ir į Angliją, ir į Tailandą, ir Jungtinius Arabų Emyratus. Į Japoniją nuskristi nedidelės kainos. Atviras pasaulis iš Olandijos. O pati Olandija man jau ir be žemėlapio aiški.
Turiu čia verslą.
Kodėl būtent Olandija? Na, specialiai dėl mažesnės diskriminacijos čia nevažiavau. Turbūt todėl, kad šalis yra patraukli emigrantams, nes lengva atsidaryti verslą. Tereikia sumokėti 60 eurų mokestį ir dar reikia nuomoti adresą už 60 eurų per mėnesį. Tai yra verslo adresas. Dar susimokėti socialinį draudimą ir samdyti buhalterį. Viskas lengva.
– Ar visuomenės požiūris Olandijoje į LGBTQ+ asmenis, o ypač translyčius, skiriasi nuo lietuvių ir jeigu taip, tai kaip tą pastebite savo kasdienybėje?
– Skiriasi. Labai mažai diskriminacijos Olandijoje. Olandai atkreipia dėmesį tik tose vietose, kur mažesnis žmonių tankumas. O didmiesčiuose niekada niekas nieko nesakys ir neatkreips dėmesio. Dažnu atveju olandams tu esi įprastas asmuo. Toks pat kaip ir visi. O ne kažkoks išskirtinis. Tuo tarpu Lietuvoje labai stipriai žmonės diskriminuoja. Giminės neleidžia atvykti į namus, užblokavo socialiniuose tinkluose, pasityčiojo ir nepalaikė. Mieste negalima ramiai praeiti, visi žmonės žiūri kaip į psichinį. Niekas neatkreipia dėmesio, kad dirbu su priklausomybėmis – atkreipia dėmesį į tai, kad esu translytė.
Tai toks yra labai ryškus kontrastas tarpo šių dviejų šalių.
– Grįžtant į Lietuvą, kaip manote, ar visuomenės požiūris į translyčius asmenis ir priklausomybes keičiasi?
– Lietuvoje yra Vilniaus universitetas – lyčių studijų centras. Stengiamasi užtikrinti lyčių lygybę ir užtikrinti, kad nebūtų diskriminavimo. Manyčiau, mokomasi iš užsienio ir požiūris keičiasi. Bet Lietuvoje žmonės vis dar nesupranta translyčio ir painioja jį su homoseksualu.
Kita vertus, žmonės keliauja ir mato situaciją užsienyje, todėl tarp angliškai kalbančiųjų padėtis geresnė, o rusakalbiai diskriminuoja labiau. Spėju, kad per 10 metų diskriminacijos sumažės dvigubai. Bet tai priklauso nuo to, ar ką nors mes dėl to darysime. Aš norėčiau apie tai garsiai kalbėti, galbūt galėčiau pakeisti lietuvių požiūri.
Mano vertinimu, krikščioniškosios šalys vis labiau priima translyčius, o štai islamiškose šalyse, pavyzdžiui, Brunėjuje, vis dar egzistuoja mirties bausmė arba įkalinimas iki 20 metų, jei homoseksualūs žmonės mylisi.
Be to, norėjau nuvykti į Malaiziją ir surengti tarptautine anglų kalba paskaitą apie translytiškumo kilmę Kvala Lumpūre. Tačiau ten gimęs draugas pasiūlė neskubėti, nes egzistuoja didelė diskriminacija. Bibliotekos administracija, panašu, atmetė mano prašymą. Dabar Olandijoje tariuosi dėl paskaitos studentams. Galbūt surengsiu paskaitą. O Malaizijoje tai padaryti atrodo sunkiai realu.
– Kokie yra jūsų ateities planai?
– Gyventi Airijoje ir ten gauti finansavimą lyties keitimo operacijoms. Airijoje kaina – apie 50 tūkst. eurų. Airija patinka todėl, kad ten kalbama anglų kalba ir nereikia kaip čia, Olandijoje, kalbos mokytis, kad galėtum oriai gyventi.
Be to, čia Olandijoje yra žmonių perteklius ir nėra dėl to smagu
Bet dabar dar reikės grįžti į Lietuvą, nes reikia endokrinologo konsultacijos. Yra ir su lyties keitimu pase susijusių reikalų. Reikia gauti dokumentus, kad juos po to nusiųsčiau teisininkei. Bet ilgai Lietuvoje nebūsiu, mėgstu atostogas Tailande. Mano mėgstamiausia šalis. Tai per šiuos metus visus ateinančius metus šitai padarysiu ir tada jau kelsiuosi į Airiją. O gal ir į Torontą. Ir savo verslą ten persikelsiu. Svarbu, kad būtų galima stoti į eilę dėl finansavimo operacijoms.