Sausio 27-ąją minint Holokausto atminimo dieną ir 80-ąsias Aušvico išvadavimo metines, verta prisiminti rausvojo trikampio prasmę. Istorikai pasakoja, kad būtent šiuo žymeniu naciai ženklino homoseksualius vyrus.
 |
| Ant požeminės perėjos sienos Vilniuje – LGBTQ+ žmones palaikanti žinutė: „Tyla = mirtis“ | „Facebook“ nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
1945-ųjų sausio 27-ąją sovietų kariai įžengė į Aušvicą – didžiausią nacių koncentracijos stovyklą. Kasmet sausio 27-ąją minima Holokausto atminimo diena suvienija pasaulį gedint milijonų žmonių, žiauriai nužudytų nacių.
Holokaustas primena, kaip lengvai neapykanta gali užnuodyti visuomenę.
Kai 1933-ųjų liepą Adolfas Hitleris ir jo vadovaujama nacių partija užgrobė valdžią Vokietijoje, diktatūra ėmė persekioti ir žudyti mažumas – žydus, homoseksualius asmenis, romus bei politinius kalinius.
Nuo 1933-iųjų naciai visoje Vokietijoje išraizgė koncentracijos stovyklų tinklą, kuriose kalino „nenaudingus“ visuomenei žmones, įskaitant žydus ir vyrus, mylinčius kitus vyrus.
Šis persekiojimas nesiliovė ir po Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939-aisiais, o 1941–1945 m. naciai sistemingai išžudė 6 mln. Europos žydų. Šis genocidas vadinamas Holokaustu, o hebrajiškai – Šoa. Iš viso naciai be gailesčio nužudė iki 17 mln. žmonių, tarp jų – ir tūkstančius homoseksualių bei biseksualių vyrų.
Holokausto atminimo dieną LGBTQ+ portalas jarmo.net kviečia prisiminti nacių vykdytą homoseksualių asmenų persekiojimą.
Kaip rašo thepinknews.com, remiantis istoriko Rüdigerio Lautmanno tyrinėjimais, naciai įkalino daugiau nei 50 tūkst. homoseksualių vyrų, o nuo 5 tūkst. iki 15 tūkst. jų išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Meilė tarp vyrų meilė Vokietijoje buvo uždrausta jau nuo 1871-ųjų, tačiau valdant naciams homoseksualų persekiojimas dar labiau sustiprėjo.
Nors meilė tarp moterų nacių Vokietijoje oficialiai nebuvo kriminalizuota, homoseksualios moterys taip pat buvo persekiojamos.
Queer istorijos dėstytojas iš Goldsmiths universiteto Londone Benno Gammerlis teigia, kad šių moterų persekiojimą „daug sunkiau atsekti“, nes jos nebuvo minimos baudžiamajame kodekse ir nebuvo jokio atskiro moterų, mylinčių moteris, skirstymo į kategorijas koncentracijos stovyklose (nors kai kurios buvo verčiamos nešioti juodą trikampį, skirtą „asocialiems“ kaliniams žymėti).
Yra žinoma, kad naciai persekiojo ir translyčius asmenis, siuntė juos į koncentracijos stovyklas.
Remiantis istoriniais šaltiniais, 1938-aisiais Teismo medicinos institutas rekomendavo „transvestizmo reiškinį“ „išnaikinti iš viešojo gyvenimo“. Vėlgi, B. Gammerlis pripažįsta, kad būtina atlikti daugiau tyrimų dėl translyčių asmenų padėties nacių režimo metu. „Šiuo metu mes tiesiog dar per mažai žinome“, – sakė jis.
Nacių koncentracijos stovyklose kai kuriems homoseksualiems vyrams žymėti buvo naudojamas rausvas trikampis. B. Gammerlis sako, kad „nėra visiškai aišku“, kodėl naciai šiam tikslui panaudojo būtent rausvą spalvą.
Koncentracijos stovyklose LGBTQ+ asmenys kentė badą, buvo verčiami sunkiai dirbti, taip pat patyrė patyčias tiek iš SS sargybinių, tiek iš kitų kalinių.
Vienas iš nacių koncentracijos stovyklų žiaurumus regėjusių homoseksualių vyrų Pierre'as Seelis savo atsiminimuose aprašė sukrečiantį įvyk: SS sargybinių gauja nuogai išrengė jo 18-metį mylimąjį ir paleido vokiečių aviganius, kurie vaikiną mirtinai sukandžiojo.
„Vyrus, mylinčius kitus vyrus, laikė žemiausia kasta, jie neturėjo jokio užtarimo“, – rašė P. Seelis savo knygoje.
Naciai prieš homoseksualius vyrus vykdė kankinimus, įskaitant seksualinę prievartą bei žiaurius eksperimentus.
B. Gammerlis atkreipė dėmesį, kad kai kurie nacių nužudyti žydai ir romai taip pat galėjo būti neheteroseksualūs.
„Kalbant apie skaičius, svarbu nepamiršti, kad dalis žmonių, kurie buvo persekiojami kaip žydai, komunistai ar romai, ar kitos grupės, nacių siunčiamos į koncentracijos stovyklas, tuo pat metu galėjo būti ir neheteroseksualūs“, – priduria jis.
Manoma, kad naciai nužudė tūkstančius LGBTQ+ asmenų. Tačiau naciams palikus mažai dokumentacijos apie šiuos asmenis, istorikams nepavyksta atlikti tikslaus skaičiavimo.
Istorikas R. Lautmannas tvirtina, kad homoseksualių vyrų mirtingumas koncentracijos stovyklose galėjo siekti net 60 proc.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, homoseksualių ir biseksualių vyrų persekiojimas nesiliovė.
B. Gammerlis pažymi, kad nors Rytų Vokietijos valdžia po Antrojo pasaulinio karo buvo „atlaidesnė“ vyrams, mylintiems vyrus, Vakarų Vokietijoje šių vyrų persekiojimas buvo „gana nuožmus“ vėlesniais dešimtmečiais, o tokiuose miestuose kaip Frankfurtas vyko „didžiulė“ areštų banga.
„Vyrai ir moterys, mezgę santykius su tos pačios lyties asmenimis, turėjo slėpti savo meilę, vyrams nuolat grėsė kalėjimas“, – aiškina jis.
Tik 2002-aisiais Vokietijos Vyriausybė atsiprašė LGBTQ+ bendruomenės. 2005-aisiais Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, įtraukusią LGBTQ+ asmenis į Holokausto metu persekiotų asmenų sąrašą.
Svarbu paminėti, kad kai aštuntajame dešimtmetyje Vakarų Vokietijoje įsibėgėjo laisvos meilės judėjimas, rausvasis trikampis pradėtas naudoti kaip smurto prieš šiuos žmones istorijos atminimo ženklas.
Kaip pasipriešinimo simbolis, rausvasis trikampis buvo perkurtas – apverstas smaigaliu į viršų – ir tapo neheteroseksualios meilės aktyvistų ženklu. Šis simbolis tapo žinomas visame pasaulyje devintajame dešimtmetyje, kai šešių asmenų sambūris, pavadintas „Tyla = mirtis“, panaudojo apverstą trikampio versiją plakatuose, kuriuos grupė išklijavo visame Niujorke, siekdama didinti supratimą apie AIDS krizę.