Vilniaus Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ kasmet šalia ryškiausių užsienio darbų pristato ir labiausiai įsiminusius naujausias pastarojo sezono Lietuvos premjeras. Kas pateks į lietuvišką vitriną, kasmet sprendžia vis kitas teatro profesionalas. Šiemet sudaryti lietuviškų spektaklių programą „Sirenų“ meno vadovė Kristė Savė patikėjo režisieriui Naubertui Jasinskui, kartu pasiūlydama pirmą kartą festivalio istorijoje į Lietuvos teatrą pažvelgti per queer temų ir aktualijų prizmę, rašoma pranešime žiniasklaidai.
 |
| Naubertas Jasinskas | D. Putino nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Naubertas sako, kad į paraštes nustumtų asmenų pasakojimai scenoje ar apskritai meno kūriniuose jam asmeniškai labai svarbūs, tad norisi, kad kuo daugiau ir kuo įvairesnių kūrėjų praneštų apie savo premjeras susijusiomis temomis, o tada jau būtų galima svarstyti jų galimybę būti įtrauktiems į vitriną ir parodytiems užsienio profesionalams. Režisierius pasakoja apie būsimos programos sudarymą ir savo viziją.
– Papasakok plačiau apie šių metų „Sirenų“ lietuviškos vitrinos temą queer žvilgsnis (angl. queer gaze). Kodėl tokią pasirinkai?
– Esu įsitikinęs, kad visiems Lietuvos žmonėms (ne tik teatro bendruomenei) reikia labai daug ir kolektyviai dirbti žmogaus teisių klausimais – jie mūsų šalyje yra vis dar nepatenkinamame lygyje lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Bet tų temų visad vengiama. Turiu omenyje žmogaus teises – partnerystės įteisinimą, moters reprodukcines teises, psichinę sveikatą, imigraciją. Tiek mūsų valstybės prezidentas, tiek naujoji vyriausybė atsisako kalbėti šiomis temomis, jas tiesiog ignoruoja. Man gėda gyventi tokioje valstybėje, todėl jaučiu pareigą (ir visi turėtume ją jausti) apie tai kalbėti ir kurti.
Šią temą man pasiūlė „Sirenų“ meno vadovė Kristė Savė, paklausė, ar būtų įdomu tokia perspektyva. Sutikau, nes man tai labai įdomu. Po to bekalbėdamas su daug žmonių, supratau, kad queer žodis turi labai dažną asociaciją – tai iš 90-ųjų kino filmo atėjęs transvestito įvaizdis. Toks suvokimas labai skiriasi nuo to, ką man reiškia žodis queer. Ir čia prasideda edukacija, nes queer nėra tik apie lyties keitimą ar seksualinę tapatybę, tai apie filosofinį požiūrį į gyvenimą. Queer išvertus į lietuvių kalbą reiškia „keistas, kitoks“. Ir aš klausiu – keistas lyginant su kuo?
Gi keistų dalykų nėra, jie yra tokie, kokie yra. Tai rodo, kad vyrauja ilgametės tradicijos nubrėžti išvaizdos, kalbos, elgsenos normatyvai. Žmonės, kurių elgesys ar mąstysena jų neatitinka, neva prieštarauja nusistovėjusioms normoms ir yra atmetami. Bet kodėl mano pasaulėžiūra, kuri bando išsilaisvinti iš šimtametės tradicijos, yra kitokia, keista? Ji tokia nėra, ji – vientisa, sąmoninga, turinti kryptį. Taigi, mano asmeninis noras sudarant šių metų lietuviško teatro vitriną yra apibrėžti queer perspektyvą Lietuvoje, kad ir kokia ji bus. Man labai įdomu tai tyrinėti.
– Iš to ką pasakoji, atrodo, kad temos ribos gan plačios. Visgi kaip konkrečiau galėtum įvardinti kriterijus, kuriuos atitinkantys spektakliai gali patekti į šių metų programą? Ar tai veikėjo perspektyva, nustumtų grupių istorijos scenoje, ar gal pačių kūrėjų asmenybės, jų tapatinimasis su tam tikromis bendruomenėmis?
– Queer yra politinis būvis, kai nepataikaujama ilgamečiam patriarchato sukaustyto gyvenimo suvokimui. Požiūrio kampų gali būti labai daug – pačių kūrėjų priklausymas bendruomenėms ar jų palaikymas, taip pat jų bandymas telkti žmones, rodyti pasakojimus tų, kurie yra paraštėse, kalbėti apie psichinės sveikatos gerovę, LGBTQ+ teises, moterų reprezentaciją teatre, imigrantus, negaunančius prieglobsčio ir t.t.
– Ar jau aplankei daug spektaklių? Kokie pirmieji įspūdžiai, o gal iššūkis atrasti tokias produkcijas?
– Taip, ši tema yra iššūkis. Ir turint omeny queer tematiką teatre, galiu pasakyt, kad Lietuvoje yra liūdna padėtis. Taip, yra teatrų, kurie repertuare turi visko, įvairių kūrinių, tarp jų – ir apie paraštėse esančius asmenis. Bet taip pat yra daugybė įstaigų, kurioms tiesiog nusišvilpt. Jos vėl reprodukuoja klasikinius pasakojimus, tiesiog daro tai kažkokioje pseudomodernybėje. Taip jie ir toliau mus klaidina versdami manyti, kad tai yra šiuolaikinės perspektyvos.
Bus labai įdomu kurti šią programą, nes tai siaura tema, tad natūraliai kyla klausimas, kiek daryti kompromisų, kiek ją platinti, kiek siaurinti. Su meno vadove svarstėme, kas bus jei surinksim tik šešis spektaklius, o ne dešimt. Nusprendėme, kad jei šeši, tai šeši, viskas gerai, reiškia, tokia yra realybė.
Dar kadangi pažįstu daug kūrėjų, dirbančių su tomis temomis, nesinori, kad pasirodytų, jog surinkau savo draugus ir pažįstamus. Tokio tikslo tikrai nėra, todėl labai noriu, kad apie savo spektaklius praneštų kūrėjai iš tolimiausių scenų, ir nebūtinai klasikinio teatro atstovai. Tai gali būti ir performansų ar akcijų kūrėjai, šiuolaikinio šokio iniciatyvos, kažkas tarpsritinio. Tikiuosi, kad veikia nemainstryminiai judėjimai. Aplikuoti gali ir dirbantys su neprofesionaliais kūrėjais, su bendruomenėmis.
Neseniai supratau, kad kai kurie kūrėjai gali nenorėti būti identifikuojami su šituo raktažodžiu, jis visuomenėje galimai turi neigiamą asociaciją. To bijoti irgi nereikia.
– Tu esi režisierius, kūrėjas, o festivalių programas dažniau sudaro prodiuseriai, teatro kritikai. Pernai lietuvišką vitriną kuravo dvi teatrologės. Kaip tau patinka šis naujas amplua?
– Man labai patinka. Apskritai mėgstu analitinę perspektyvą, lankau daug festivalių, žiūriu daug spektaklių, stengiuosi suprasti apie ką kalba, kas kalba ir kodėl. Todėl man ne tik smagu ir garbė būti pakviestam kuruoti vitriną, bet manau, kad šis kvietimas pateisina mano nenumaldomą norą ieškoti ir domėtis. Aš save vadinu teatro fanu – žiūriu įvairias premjeras, po jų būnu ir laimingas, ir nusiviliu.
Net jei nereiktų kurti programos, aš į daugumą tų spektaklių nueičiau. Šios vitrinos sudarymas – yra patvirtinimas, kad tas mano domėjimasis ir smalsumas veda gera linkme, kad turiu nesustoti sekti visas teatro naujienas. Šiais laikais daug kas dirba teatre, bet nėra nieko matę, žino tik nuotrupas iš feisbuko ar kokį interviu LRT perskaitę. Tikiuosi, kad Kristės sprendimas programą patikėti praktikui paragins kitus kūrėjus irgi aktyviau dalyvauti siūlant savo darbus vitrinai.
– O kodėl verta savo kūrinį pristatyti „Sirenų“ vitrinoje? Kaip paskatintum dvejojančius?
– Svarbu ir nacionaliniu lygmeniu – žiūrovų ir profesionalų dėmesys sutelkiamas į atrinktus kūrinius, bet taip pat programą pamato ir 50–60 užsienio svečių – teatro profesionalai, kritikai, festivalių kuratoriai ar meno vadovai, kurie gali pasiūlyti kūrinio reprezentavimą užsienyje ar net naujo darbo galimybę. Juk į „Sirenų“ festivalį susirenka profesionalai iš visos Europos ir už jos ribų...
Būti vien dialoge su jais, jau yra labai svarbu. Jie atvyksta susipažinti su Lietuvos produkcija, tad Lietuvos kūrėjai reprezentuoja ne tik savo asmeninį interesą, bet ir visos šalies kultūrą. Ir man atrodo, tai yra labai svarbu.
Į „Sirenų“ lietuviško teatro vitriną galima siūlyti Lietuvoje veikiančių organizacijų prodiusuotus profesionalius scenos meno kūrinius, kurie sukurti nuo 2024 m. birželio 1 d. iki 2025 m. birželio 1 d. Siūlymų bus laukiama iki 2025 m. vasario 15 dienos. Siūlymus galima teikti ir tiems spektakliams, kurių premjeros dar nebus išėjusios, bet turėtų išeiti iki 2025 m. birželio 1 d. Festivalio lietuviškoji programa bus paskelbta 2025 m. birželio mėnesį. Lietuvos teatro vitrinos programa yra konkursinė: numatoma atrinkti iki 10 scenos meno kūrinių, kurie žiūrovams bus pristatyti 2025 m. rugsėjo 25 – 28 d. Festivalyje, kaip ir kasmet, svečiuosis tarptautinė žiuri – kūrėjai, prodiuseriai, teatro tyrėjai iš skirtingų Europos šalių. Jie išrinks ir nepiniginiais prizais apdovanos tris kūrinius arba kūrėjus.