LGBTQ+ bendruomenės narių patiriama diskriminacija ir stigma skatina juos ieškoti nusiraminimo svaigaluose. „LGBTQ+ bendruomenėje daug yra priklausomų asmenų. Atkreipiu dėmesį į translyčius. Nors LGBTQ+ bendruomenėje translyčiai asmenys neužima didžiausio procento, sakyčiau, kad priklausomybių atžvilgiu, daugiausiai priklausomų asmenų yra translyčiai, o ne pavyzdžiui, homoseksualai“, – teigė priklausomybių konsultantė Faustė Juodelė, kuri atvirai kalba ir apie savo kaip translyčio žmogaus kelią.
 |
| Faustė Juodelė | Asmeninio archyvo nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Priklausomybės – opi šių dienų problema, daranti didžiulę žalą ne tik pavieniams asmenims, bet ir visai visuomenei. Jarmo.net aiškinosi, su kokiomis priklausomybėmis susiduria LGBTQ+ bendruomenės nariai ir kaip šią problemą spręsti.
F. Juodelė pabrėžė, kad priklausomybė nėra tik fiziologinė problema. Tai, anot jos, ir psichologinis reiškinys, kurį lemia ne valios trūkumas, o sudėtinga biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių visuma.
Ekspertė akcentavo, kad priklausomybių gydyme būtina atsižvelgti į kiekvieno žmogaus individualią situaciją, jo siekius ir svajones, bei suteikti jam reikiamą paramą
Ji atkreipė dėmesį ir į paplitusius mitus apie priklausomybes.
– Lietuvoje jau ne vienerius metus kalbama apie alkoholizmo sukeliamą žalą tiek priklausomam asmeniui, tiek visuomenei, šeimoms. Vis garsiau prabylama apie narkotikų keliamą pavojų tapti priklausomu. Pasigirsta diskusijos ir dėl azartinių lošimų problematikos. Turbūt darbo mūsų šalyje priklausomybių konsultantams netrūksta? – jarmo.net pasiteiravo Faustės Juodelės.
– Norėčiau pataisyti dėl narkotikų keliamo pavojaus tapti priklausomu: narkotikai patys nesukelia priklausomybės. Priklausomybė išsivysto dėl asmens padidėjusio imlumo tiems narkotikams.
Lietuvoje daug alkoholį geriančių, daug rūkančių cigaretes, kanapes, paplitę taip vadinami „grybai“, LSD (dar vadinama „markėmis“), MDMA („ratai“). Yra ir nuo amfetamino, heroino arba kokaino priklausomų asmenų. Paplitusios įvairios kristalinio pavidalo medžiagos, kurios vadinamos „kriste“ ir niekada nežinai kas ten bus įdėta – ar kokainas, ar metamfetaminas, ar dar kažkas. Priklausomybių yra ir kitokių: įtraukčiau skonio stipriklius, ypač valgomąją druską ir cukrų, kurie atrodo nekalti, bet iš tikrųjų žmonės turi didelę priklausomybę stiprikliams ir vartojami didelėmis dozėmis jie – nuodas.
Azartiniai lošimai taip pat didelė problema. Dabar azartiniai lošimai yra populiarūs per kompiuterį. Vienas iš pavyzdžių – virtualus žaidimas „entropija“. Šioje virtualioje erdvėje naudojami Project Entropia Dolerai (PED), kurie gali būti perkainoti į tikrus dolerius pagal fiksuotą kursą. Žaidėjai gali įsigyti ir parduoti virtualius daiktus, kurie turi tikrą vertę. Žaidime kariaujama su monstrais, kasamas auksas. Gerai žaidimą įvaldę gali uždirbti pinigų ir juos išgryninti. Tačiau pastebima tendencija, kad iš „entropijos“ uždirbti pinigai dažnai keliauja kitoms priklausomybės padengti – dažniausiai pirkti kanapes, alų arba cigaretes. Tuo tarpu lošimo automatai irgi yra labai dažnai pasirenkami.
Priklausomybių daroma didžiulė žala ne tik priklausomam asmeniui, bet ir visai visuomenei. Pavyzdžiui, kanapes rūkantis asmuo yra neveiksnus, mažiau pajėgus, nekantrus ir nemotyvuotas. Dažnai nenueina į darbą, nesitvarko namų, apsileidžia ir turi prastus santykius su kitais namo gyventojais. Reakcijos laikas yra pablogėjęs, negali vairuoti automobilio. Sunku orientuotis aplinkoje. Tuo tarpu žaidimo automatai yra kitoks blogis: jie suprojektuoti taip, kad daugiau būtų pralošiama negu išlošiama. Atminties pasaulio čempionas Dominic O'Brien yra kažkada pasakojęs, kad jam pavyko perprasti lošimo automatus ir jis kas dieną išlošdavo labai daug pinigų. Tai supratę lošimo klubai uždraudė jam lankytis kazino. Jei imi skaičiuoti, kiek per ilgesnį laiką išlošei, suvoki, kad pralošei. Tai nesėkmė. Pagalvokite, kokia ateitis laukia visuomenės, kur paaugliai vaikšto pakampiais arba leidžiasi narkotikus. Praeities kartos sukūrė šiuos žmones, o ateities kartos turės sumokėti skausmu už tokias priklausomybes.
Darbo tikrai netrūksta, priklausomų žmonių yra daugybė. Pagalvokite vien apie tabaką rūkančius asmenis. Šiandien tabako rūkymas daugeliui tapo toks normalus ir įprastas, kad net ir gydytojai rūko ir nemato jokios problemos tame. Tačiau mes matome, kad be perstojo visą gyvenimą rūkantys cigaretes asmenys dažnai gyvena tik iki 60 metų. Bet daug žmonių pagalbos niekada taip ir nesikreipia, nes turi visokių įsitikinimų. Todėl žmones dar reikia ir edukuoti. Jie negali patys racionaliai įvertinti, ką daro. Dažnai jie visai nėra atsakingi už savo elgesį. Jiems daro didžiulę įtaką kultūra.
– Kaip susidomėjote priklausomybių sritimi?
– Kai man buvo 7 metai, tėvas man duodavo gerti alaus. Kai ėjau į pirmą klasę, aš jau gerdavau su draugais sidrą ir kaime gulėdavau griovy. Neturėjau gero tėvo, jis buvo priklausomas nuo alkoholio. Vaikystėje dažnai laiką leisdavau pas senelį. Man pasisekė, kad turėjau gerą senelį, kuris dažnai pasakodavo apie tai, kaip jis padėjo daugybei žmonių mesti rūkyti ir gerti. Girdėjau tokius pasakojimus, kaip jis kariuomenėje turėjo bėgti pilna apkrova dešimt kilometrų su 40 kg ant pečių. Ir dar ant peties nešti rūkalių.
 |
| Faustė Juodelė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Jei nors vienas neprabėga per duotą laiką, visi vėl turi bėgti iš naujo. Rūkantys neprabėgdavo. Spjaudydavosi, kosėdavo. Todėl senelis nešdavo ir rūkančius asmenis ant pečių. Ir todėl labai nemėgo rūkalių. Manau, kad buvau labai sužavėta tuo, kad jis gerai išmanė žmonių psichologiją ir sugebėjo žmones įtikinti. Sakydavo: „Užsidėk ant galvos celofaninį maišą ir pakvėpuok dūmais – taip pigiau bus“. Taigi, aš nustojau rūkyti, nustojau gerti ir pradėjau sveiką gyvenimo būdą.
Nuvykau į žmogaus kūno anatomijos parodą pažiūrėti, kaip atrodo rūkančio ir nerūkančio žmogaus plaučiai.
Kai sukako 18 metų ir pradėjau dirbti, labai nepatikdavo žmonių nesveikas gyvenimo būdas. Aš matydavau žmones protingus su gražiomis svajonėmis, bet suprasdavau, kad tos svajonės taip ir liks svajonėmis, nebent jie nustos būti priklausomais nuo visko ir ims gyventi blaiviai. Gyvenimas taip susiklostė, kad teko pakeisti daugybę samdomų darbų. Tačiau kad ir kur eidavau, visada mane supo narkotikus vartojantys asmenys, geriantys, rūkantys. Tuomet ir supratau, kad turėčiau pradėti savo verslą kaip priklausomybių konsultantė.
Man didelę įtaką mano sugebėjimams dirbti su žmonėmis padarė amerikiečių futuristas Žakas Fresko (Jacque Fresco). Suvokiau, kad žmones turiu motyvuoti ir parodyti jiems, kad yra būdas į ateitį žvelgti kitaip, kad galima susikurti gražų pasaulį. Tai, ką pasakojo Žakas Fresko, man buvo prasmingiau negu mano priklausomybės. Ėmiau dirbti su visokiais į pelną neorientuotais projektais ir jų buvo daug. Be to, turėjau ir verslą Olandijoje, nebuvo laiko. Teko daug keliauti. Todėl taupiau pinigus ir sunkiai dirbau. Daug domėjausi Žako ištekliais pagrįstos ekonomikos modeliu. Leisdavau laiką skaitydama knygas, kalbėdama su žmonėmis iš viso pasaulio, mokiausi per internetinius seminarus arba susitikimus per „zoom“ ir „discord“ su įvairiais bendraminčiais. Taip priklausomybės visiškai išnyko ir pamačiau, kad sugebu padėti kitiems. Kiti sako: „Fauste, tu mane labai motyvuoji, aš šiandien negėriau, o filmavau su Go Pro kamera projektą ir tuoj sumontuosiu“. Yra džiugu, kai žmonės dalija gerus žodžius.
Taigi, tada ėmiau konsultuoti. Bvo nedaug – gal 40 žmonių per metus – kuriems padėdavau Lietuvoje. Bet kai sukaupiau šiek tiek realios darbo patirties ir pamačiau, kad tikrai galiu čia dirbti, atsidariau savarankišką įmonę Olandijoje. Konsultuoju žmones dabar ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Mokiausi ir diplomą gavau socialinės globos biure (Bureau Maatschappelijke Zorg), bet iš principo naudoju savo žinias. Mano patirtis leidžia visam laikui užbaigti priklausomybes, nes aš fokusuojuosi į kliento svajones: manau, kad žmonėms reikia padėti išsiaiškinti, ko jie nori iš gyvenimo ir suteikti įrankius bei paramą to siekiant. Tuo tarpu mokymai socialinės globos biure yra labai sausi ir teoriniai.
– Kokie yra dažniausi mitai apie priklausomybes, su kuriais susiduriate savo darbe?
– Pagrindinis mitas yra toks, kad nustoti būti priklausomu galima lengvai ir greitai. Žmonės visą gyvenimą gėrė, vartojo heroiną ar dar ką nors ir tada jie kreipiasi pagalbos, tikėdamiesi, kad per dieną arba kelias jie pradės naują gyvenimo etapą. Bet padėti žmonėms, kuriems apskritai yra sunku mokytis, yra labai sudėtinga. Tu negali pasiūlyti skaityti ar mokytis, nes tai neatitinka jų gyvensenos ir įpročių, ir būna per sunku surasti motyvacijos. Mano įmonėje stengiuosi dalintis savo patirtimi, kad neapkraučiau jų dideliu darbu, taip pat palaikyti artimą ryšį ir kalbėtis apie kliento ateities planus ir galimybes. Pas mane pirminiam rezultatui pakanka 5 – 10 valandų, kad padėčiau klientui. Bet iš tikrųjų procesas yra ilgas, nes klientas turi nuspręsti savo kelią pats, be to, jis turi turėti motyvacijos eiti tuo keliu. Kartais vėliau reikia papildomų valandų, kad atgaivintume motyvaciją.
Mitas yra tai, kad priklausomybių gydymas yra vienkartinis procesas. Mitas yra tas, kad priklausomybės galima atsikratyti tik turint valios. Nes kartais žmonės nežino. Jie nėra informuoti. Kartais pakanka informuoti žmogų, kad jis nustotų būti priklausomas. Mitas, kad genai lemia alkoholio ar narkotikų vartojimą. Tai netiesa. Arba tai, kad priklausomybė būtinai reiškia fizinį abstinencijos sindromą, yra klaidingas įsitikinimas. Yra net tokių žmonių, kurie priklausomi nuo muzikos, ir kreipiasi pagalbos norėdami nustoti klausytis muzikos, nes ji juos blaško ir trukdo, o jų gyvenime pasiekti tam tikrus tikslus yra svarbiau nei muzika. Jie sako, kad muzika yra nieko vertas dalykas, bet pripažįsta, kad ji jiems daro žalą ir negali nustoti jos klausytis, nes ji jiems patinka. Todėl jie kreipiasi pagalbos dėl muzikos.
– Sveikatos priežiūros specialistai kalba, kad LGBTQ+ bendruomenėje problemos dėl priklausomybių yra gajesnės nei bendroje populiacijoje. Jūsų vertinimu, kodėl taip yra?
– Taip, LGBTQ+ bendruomenėje daug yra priklausomų asmenų. Atkreipiu dėmesį į translyčius. Nors LGBTQ+ bendruomenėje translyčiai asmenys neužima didžiausio procento, sakyčiau, kad priklausomybių atžvilgiu, daugiausiai priklausomų asmenų yra translyčiai, o ne pavyzdžiui, homoseksualai.
Homoseksualas vyras dažniausia atrodo įprastas žmogus. Bendravau su daugybe homoseksualų ir dažniausia tik jų artimieji arba jų poros žino, kad jie yra homoseksualai. Daug žmonių turbūt ir nesupranta, kaip atskirti tą homoseksualą, jeigu jis neturi vėliavos. Bent jau gatvėj einant turbūt sunkiau jį būtų atpažinti.
O štai translytis visada stipriai stigmatizuojamas, nes čia eina kalba apie lyties keitimą. Norint pakeisti lytį, tai padaryti yra nežmoniškai sunku. Pavyzdžiui, translyčių merginų atvejų daug kas iš praeivių pastebi iš veido, kad kažkas yra ne taip. Daug kas kaklą mato vyrišką ar didesnę vyrišką nosį. Daug kas mato kūno formą ne tokią, kokia yra pas merginas. Pirštus mato kitokius. Ūsai yra sunkiai pašalinami. Yra be galo sudėtinga pakeisti lytį. Ir žmonės yra nuolatos stigmatizuojami. O argi kas apmoko translyčius, kaip elgtis tose stresinėse situacijose? Yra jaučiamas didelis socialinis spaudimas. Todėl ir imamasi svaigalų.
Translyčiai neturi pakankamai pinigų lyties keitimo operacijoms. Į darbą daug kas nepriima, pasako „ne“.
Daug rūpesčių – kur kas daugiau, nei įprasto žmogaus gyvenime. Pagalvokite: pakeisti lytį pase Lietuvoje galima tik teismo keliu ir tai yra depresiją keliantis galvos skausmas, nes ne visada pavyksta per metus pakeisti, o nepasikeitus tau net darbai gali būti duoti vyriški.
Nepaisant to, kad kartais neįmanoma dirbti vyriško darbo moterims. Prieš hormonų vartojimą padarydavau gal 10 prisitraukimų, o dabar geriausiu atveju padarau vieną. Ar aš nuo to blogiau jaučiuosi? Žinoma, kad ne. Praktikoje man nereikia nieko kilnoti. Merginoms yra kitokie darbai. Joms nereikia kilnoti dėžių po 20 kilogramų. O vyrai sugeba dirbti su svoriais. Ir kai tu ateini į darbą, tau gali būti duoti vyriški darbai. Gali neduoti moterų drabužių spintelių. Gali versti eiti į neįgaliųjų tualetą. Gali visaip diskriminuoti Lietuvoje. Bet nepakeitus paso yra sunkiau ir Olandijoje. Tai daug kas vartoja ir antidepresantus: tarp translyčių ir nuo jų yra priklausomų asmenų. Arba pagalvokite apie bandymą atidaryti banką programėlėje. Nuotrauka pase neatitinka jūsų realaus veido. Atidaryti banką kartais yra neįmanoma tokiu būdu. Keliauti gali būti iššūkis. Turiu rankoje pasą žmogaus, kurio jau nebėra.
– LGBTQ+ bendruomenė kalba apie baimę būti nesuprastiems, kreipiantis į sveikatos priežiūros specialistus, apie pavojų susidurti su diskriminacija, stigma, neigiamu specialistų nusistatymu. Kokių pokyčių reikėtų imtis sveikatos apsaugos sistemoje, kad ji geriau atitiktų LGBTQ+ bendruomenės poreikius?
– Reikia tam skirtų paskaitų ir pasakoti istorijas apie žmonių biografiją specialistams. Turėtume edukuoti socialinius darbuotojus ir kitus specialistus apie tai, kas sukuria tokį elgesį, kaip homoseksualumas, panseksualumas, aseksualumas, demiseksualumas, genderqueer, agender, interseksualumas, translytiškumas. Kas sukuria lesbietes, biseksualus.
Bet ne pagal klasifikacijas. Geriau turėkime dar ir tokį suvokimą, kuriame nėra jokių klasifikacijų: kur žmogus yra reaguojantysis į aplinką mechanizmas ir gali būti labai nenuspėjamas. Žmogus gali vienais metais būti gėjus, kitais metais save vadinti translyčiu, trečius metus jis jau lesbietė. O po to visai neturi potraukio jokiai lyčiai. Turite kalbėti apie psichologiją sociologiniais, biologiniais ir fiziologiniais terminais. Sakyti, kad elgesys yra suformuojamas aplinkos veiksnių ir žmonės nėra visiškai atsakingi už savo elgesį. Tai amžiams užbaigtų baimę ir diskriminaciją tarp specialistų. Pažiūrėkite į Robert Sapolsky, kuris pasakoja savo studentams Stanforde, kad nėra tokio dalyko kaip laisva valia. Į žmogaus elgesį siūlau žiūrėti remiantis dedukciniais metodais, kai elgesys gali būti stebimas ir matuojamas objektyviai.
Kitas sprendimas yra skubėti, kad šalyje būtų pradėta taikyti TLK-11 (Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos vienuoliktoji, – jarmo.net past.) redakcija. Translyčių atžvilgiu toje naujoje redakcijoje apibrėžiant, kas yra transseksualumas, nebėra tokio termino kaip „psichinis sutrikimas“, o yra „būsena, susijusi su lytine sveikata“. Todėl diskriminacijos būtų mažiau.
– Viename savo įraše feisbuke rašote: „Gebu susikalbėti su bet kokios tautos, bet kokių vertybių, požiūrio ar religijos gyventoju ir jam pateikti viską taip, kad jis mestų priklausomybes ir pradėtų gyventi sveikai ir protingai“. Susikalbėti tarpusavyje, kai žmonės šiuo metu tokie susiskaldę įvairiais klausimais, o ypač LGBTQ+ lygiateisiškumo tema, atrodo pakankamai sudėtinga. Kaip jums tai pavyksta?
– Taip, bendrauju su daugybės šalių gyventojais ir nėra problemos susikalbėti.
Kalbu su jais angliškai, bet naudoju tokią anglų kalbą, kuri turi pastovią ir nekintančią reikšmę. Jeigu esate įpratę sakyti „dangus“, gali būti, kad teks sakyti „atmosfera“. Jei sakai „saulėlydis“, gali būti, kad saulė niekur nesileidžia – tai žemė skrieja aplinkui saulę, o ne saulė aplinkui žemę.
Kalbu tik apie tai, ką galima paliesti ar išmatuoti. Niekada nekalbu taip, kad būtų galima skirtingai interpretuoti sakinį.
Stengiuosi kalbėti taip, kaip kalbasi inžinieriai, kai stato tiltą – jie paima trosą, padeda trosą į aparatą ir deda ant jo vis didesnį svorį, kol trosas nutrūksta. Ir jie tada užrašo, kokį svorį gali atlaikyti trosas ir jie tada žino, ar galima naudoti tą trosą, kad pastatytų norimą tiltą. Tai mokslo kalba, kurioje yra daugiau efektyvumo ir mažiau triukšmo.
Paimkite Bibliją, kurioje yra liuteronai, katalikai, septintosios dienos adventistai – žmonės susiskaldę į įvairius požiūrius.
Ir teisinė kalba yra abstrakti, ją galima visaip „vartyti“ ir išsukti taip, kad atitiktų kliento interesus ir byla būtų laimėta. Norėčiau jus supažindinti su Amerikos teisiniu realizmu, kuris sako, kad teisės nėra.
Arba politikai dažnai manipuliuoja vieni kitais savo emocingu kalbėjimu. J. B. Watson padarė gerą darbą. Ir bendrosios semantikos institutas apie tai daug ką turi papasakoti, pradedant nuo Alfredo Korzybskio.
Kalbant apie LGBTQ+ lygiateisiškumą galioja ta pati taisyklė – kalba turi jaustis švari. Labai svarbu yra klausinėti, o ne susidaryti neteisingą paveikslą apie žmogų ir išeiti su klaidinga nuomone apie jį.
Palaikykite diskusiją remiantis konstruktyviu dialogu, o ne monologu. Norint turėti lygias teises, reikia kalbėti ne kitam, o su kitu. O tam ir yra dialogas. Būkite sąmoningi apie tai. Esate įpratę kalbėti monologu, bet reikia mokytis kalbėti kitaip.
Bus tęsinys. Antroje straipsnio dalyje išgirsime F. Juodelės istoriją ir pasakojimą, kokius išmėginimus Lietuvoje patiria translyčiai žmonės.