Sovietmečio rezistentui kunigui pranciškonui Juliui Sasnauskui Laisvės gynėjų dienos minėjime Seime buvo įteikta 2024 m. Laisvės premija. Publicistas, sovietinės okupacijos metais kalintas KGB izoliatoriuje, nuolat pabrėžia žmogaus teisių svarbą, pasisako ir už LGBTQ+ bendruomenės lygiateisiškumą.
 |
| Julius Sasnauskas | O. Posaškovos/lrs.lt nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje vykstant Laisvės gynėjų dienos minėjimui, premiją disidentui įteikė Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis.
„Dėkoju už premiją tuo gražiu, šventu pavadinimu – Laisvės premija. Žinoma, pati laisvė jau yra didžioji premija valstybei ir kiekvienam jos piliečiui. Kad ir kokie mes būtume skirtingi ir kartais nerandantys bendros kalbos. Laisvė vis tiek bus daugiau, galingiau, svarbiau“, – atsiimdamas premiją kalbėjo J. Sasnauskas.
Jis prabilo apie kartą, užaugusią nepriklausomoje Lietuvoje.
„Žiūriu į laisvės kartą, į tuos, kurie gimė ir užaugo jau laisvoje tėvynėje. Ten, tarp jų, kažkur slypi viso buvusio pasipriešinimo prasmė ir grožis. Ten yra apdovanojimas, dar viena premija mums visiems, džiaugsmo vieta. Ir, jei reikia, atsakymas į klausimą, ar už tokią Lietuva buvo kovojama kone penkis dešimtmečius.
Tik dėl to, kad esame „pašaukti laisvei“, kaip sako Šventasis Raštas, šiandien galime atjausti ir net ginti Ukrainą. O taip pat pasimokyti iš jos, kokia brangi ir nepamainoma yra laisvės dovana.
Iki šiol beveik visi šios premijos laureatai buvo subrendę žmonės, pasižymėję praeityje, dažnausiai – priešinęsi okupaciniam režimui, gynę žmogaus teises.
Dar sykį dėkodamas Lietuvos Respublikos Seimui už aukštą įvertinimą, labai linkiu (ir gal net nujaučiu), kad kitas Laisvės premijos laureatas būtų iš kartos, gimusios laisvėje. Nes ir laisvoje šalyje niekur nedingo ir nedings įvairios kitos vergijos formos, o kartu su jomis – ir amžinas pašaukimas būti laisvu žmogumi ir tarnauti visų kitų laisvei“, – sakė kunigas pranciškonas.
Anksčiau J. Sasnauskas yra teigęs, kad augant suvokimui, kokios svarbios yra žmogaus teisės, reikėtų priimti Partnerystės įstatymą užtikrinant pagarbą LGBTQ+ bendruomenei.
„Partnerystės įstatymas reikalingas, kad tiems žmonėms parodytume pagarbą. Jie nori būti gerbiami. Ne verslo sutartį sudaryti, bet nori, kad būtų šeima ir galėtų jaustis kaip ir visi žmonės. Taip bus, neįmanoma to išvengti“, – tv3.lt cituoja J. Sasnauską.
Pranciškonas kunigas J. Sasnauskas – Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys, publicistas. Dar moksleivis įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą, bendravo su Lietuvos disidentais Viktoru Petkumi ir Antanu Terlecku. Kartu su Antanu Terlecku ir kitais pogrindžio dalyviais leido ir platino pogrindžio leidinius „Laisvės šauklys“ ir „Vytis“. 1979 metais dirbdamas sargu Pažangiosios mokslo minties muziejuje (Šv. Jonų bažnyčioje), rengė ir spausdino pogrindžio leidinius, informaciją apie Lietuvos disidentų teismus, viešus pareiškimus apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. 1979 m. kartu su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu, Vladu Šakaliu, J. Sasnauskas parengė „45 pabaltijiečių memorandumą“ ir rinko jam parašus. Dalyvavo viešose Lietuvos disidentų solidarumo akcijose – Romo Ragaišio, Angelės Ramanauskaitės teismuose ir kt.
1979 m. gruodžio 11 d. suimtas ir kalintas KGB izoliatoriuje Vilniuje. Bendrabyliai Antanas Terleckas ir J. Sasnauskas buvo teisiami „už dalyvavimą nelegalių leidinių bei kitokios antitarybinio turinio literatūros gaminimą, dauginimą ir platinimą“. 1980 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo J. Sasnauskas nuteistas vieneriems metams ir šešeriems mėnesiams lagerio ir penkeriems metams tremties. 1980–1981 metais kalintas Vilniuje, 1981 m. gegužės 28 d. ištremtas į Parabelės kaimą, Tomsko sr., Vakarų Sibire. Tremtyje dirbo santechniku, kūriku, krovėju. Į laisvę paleistas 1986 m. gegužės 29 d., 1986 m. grįžo į Lietuvą. Dalyvavo ir aktyviai prisidėjo rengiant 1987 m. rugpjūčio 23 dienos mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje.
1986 m. davė vienuolio pranciškono įžadus. 1987–1992 metais J. Sasnauskas studijavo Kauno kunigų seminarijoje, 1994–1997 metais gyveno ir mokėsi Kanadoje. 1995 m. birželio 4 d. Toronto lietuvių Prisikėlimo parapijoje vysk. Paulius Baltakis OFM įšventino Julių Sasnauską į kunigus. Nuo 1997 m. J. Sasnauskas gyvena Vilniaus Bernardinų vienuolyne, dirba LRT eteriu transliuojamoje katalikų radijo „Mažojoje studijoje“.
1998 metais J. Sasnauskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius). 2009 metais jam įteikta Lietuvos žurnalistų draugijos skiriama Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“, 2012 metais jis apdovanotas šv. Kristoforo statulėle, 2016 metais jam skirta Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos Juozo Tumo-Vaižganto premija, 2020 metais J. Sasnauskui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas, o 2023 m. birželio 29 d. įteiktas Vilniaus universiteto atminties diplomas.
Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Laisvės premija įteikiama Laisvės gynėjų dieną – sausio 13-ąją.