Pastaruoju metu visuomenėje daug diskusijų sukėlė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo buvo pripažinta, kad tos pačios lyties poros šeimos vaikas turi ne vieną, o dvi mamas. Tai paskatino pasvarstyti, ar teismas galėtų teisiškai pripažinti ir tos pačios lyties poros santykius, pavyzdžiui, tos pačios lyties partnerystę (sąjungą).
 |
| Asociatyvi „Unsplash“ nuotr. |
Šis tekstas pirmą kartą buvo publikuotas teises.pro ir portale jarmo.net perpublikuojamas autorių sutikimu
Kaip ir motinystės pripažinimo atveju, Lietuvoje šiuo metu nėra priimti įstatymai, būtini įteisinti tos pačios lyties porų santykius. Tačiau, skirtingai nei motinystės pripažinimo atveju, teismai nebuvo linkę pripažinti tos pačios lyties asmenų partnerystės ar santuokos. Nors tokių bylų procesiniai sprendimai nėra vieši, žiniasklaidoje išsakytų argumentų pagrindu galima numanyti motyvus, kodėl teismai nei vieno tokio reikalavimo netenkino.
Šio komentaro tikslas – išanalizuoti šiuos motyvus ir įvertinti jų pagrįstumą. Atsižvelgiant į Konstitucijoje numatytą nuostatą, jog santuoka sudaroma laisvu moters ir vyro sutarimu,[1] komentare bus analizuojamas tik partnerystės klausimas.
Pirmasis nepagrįstas argumentas: partnerystei registruoti nėra teisinio pagrindo
Aptariant šį argumentą reikėtų pabrėžti keletą aspektų.
Pirma, reikėtų priminti, kad, kaip yra nurodęs EŽTT, valstybė turi pozityvią pareigą numatyti tam tikrą teisinę formą, kuri leistų vienos lyties asmenims sureguliuoti teisinius santykius,[2] o šios pareigos neįvykdymas gali būti pagrindu konstatuoti EŽTK 8 str. (teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) pažeidimą. Lietuvai delsiant pripažinti tos pačios lyties asmenų santykius, pavyzdžiui, partnerystės pagrindu, toks valstybės neveikimas taip pat galėtų lemti žmogaus teisių pažeidimą.
Antra, jeigu tam tikri teisėkūros sprendimai nėra priimti dėl teisės aktų leidėjo neveikimo, suinteresuoti asmenys gali ginti savo teises ir laisves, kurios yra pažeidžiamos dėl to, kad minėti sprendimai nėra priimti, kreipdamiesi į teismą.[3]
Tokiu atveju teismas, įvertinęs dėl įstatymų leidėjo neveikimo susidariusią situaciją ir atitinkamą teisės spragą, gali taikyti Konstituciją siekdamas pašalinti susidariusį pažeidimą. Konstitucija yra tiesiogiai taikytinas teisės aktas.[4] Pagal ją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai,[5] kurių neteisėti veiksmai gali pasireikšti ir neveikimu.[6]
Šiame kontekste pabrėžtina, kad nors Konstitucijoje expressis verbis nėra numatyta atitinkamų nuostatų, kurios tiesiogiai paminėtų partnerystės institutą, tai nereiškia, kad, vadovaujantis Konstitucija, negalima būtų ginti teisių dėl partnerystės pripažinimo. Konstitucija numato teisių į privatumą[7], šeimos gyvenimą[8] (konstitucinė šeimos samprata lyčiai neutrali[9]), nediskriminavimą[10], orumą[11], galinčių pasireikšti partnerystės registravimu, gynimą.
Šiuo požiūriu asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai.[12] Vadovaujantis nurodytu principu ir siekiant išspręsti teisinę spragą bei dėl jos atsirandančią teisių pažeidimo situaciją teismai galėtų tiesiogiai taikyti Konstituciją, kaip tai ne kartą yra atlikta ir kito pobūdžio bylose.[13] Teisės taikymo ir aiškinimo prasme šis atvejis atitinkamai nebūtų kuo nors išskirtinis.
Žinoma, nepaisant minėto, teismui sutikus tenkinti reikalavimus dėl partnerystės registravimo, savaime galėtų kilti klausimas, kokia būtų tokių reikalavimų tenkinimo prasmė? Kokias pasekmes sukeltų partnerystės registravimas nesant priimto Partnerystės įstatymo? Arba, kitais žodžiais, koks galėtų būti partnerystės teisinis turinys? Ar jis „tuščias“?
Antrasis nepagrįstas argumentas: partnerystė nesukelia teisinių padarinių ir neturi turinio
Šis argumentas nėra visiškai pagrįstas, kadangi jau dabar partnerystės juridinis faktas galėtų sukelti tam tikrus padarinius partnerystę sudariusiems asmenims. Šiuos padarinius galima apibūdinti dviem aspektais: išoriniu ir vidiniu.
Išorinis aspektas apima teisės normas, nustatančias partnerių santykius su trečiaisiais asmenimis, įskaitant valstybę. Paprastai tokios normos lemia teisių ir pareigų prieš valstybe atsiradimą. Monografijoje „Socialinės, ekonominės ir teisinės priemonės siekiant šeimų stabilumo ir plėtros“ teigiama, kad šeimos santykius reglamentuoja daugiau nei 200 teisės aktų.[14] Mūsų turimais duomenimis, partnerių ir (ar) sugyventinių teises ir pareigas prieš valstybę reglamentuoja apie 60 nacionalinių teisės aktų. Iš jų partnerių teises ir pareigas reguliuoja 37, o jų tarpe – 21, jei partnerystė įregistruota.
Šie teisės aktai apima tokias teises kaip teisę gauti paramą būstui.[15] Taip pat valstybės tarnautojų bei jų partnerių garantijas: žuvus tarnautojui – jo partneriui mokama kompensacija, o partneriui susirgus – kelių mėnesių materialinė pašalpa.[16] Vadovaujantis šiais teisės aktais, vienam iš partnerių sunegalavus, kitas turėtų teisę kreiptis dėl tokio partnerio būklės įvertinimo.[17] Tarp pareigų galima rasti tokias: valstybės bendrovės negali teikti paramos partnerių fondams ar įstaigoms,[18] taip pat egzistuoja pareigos, susijusios su privačių interesų deklaravimu.[19]
Nepaisant to, kad šios teisės ir pareigos jau dabar įtvirtintos Lietuvos teisės aktuose, neturint galimybės registruoti partnerystės juridinio fakto, jų įgyvendinimas yra keblus. Nesant tokių santykių pripažinimo ir išviešinimo prieš trečiuosius asmenis (valstybę), partneriai(-ės) yra priversti(-os) šį santykį įrodinėti. Net jei tos pačios lyties poroms pavyktų tai padaryti, institucijos ar teismai šį santykį galėtų atsisakyti pripažinti – ir teisių neįgyvendinti – kadangi jis susiformavo tarp tos pačios lyties asmenų.
Šią problemą iliustruoja situacija, susiklosčiusi 2015 m., kai Baltarusijos pilietis kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu (nurodytas asmuo buvo sudaręs santuoką su tos pačios lyties sutuoktiniu, Lietuvos piliečiu). Departamentas atmetė prašymą, motyvuodamas tuo, kad Lietuvoje tos pačios lyties santuokos nėra pripažįstamos. Po ketverių metų bylinėjimosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė Baltarusijos piliečiui palankų sprendimą.[20] Tačiau ši byla atskleidė, kad tos pačios lyties partnerių teisių įgyvendinimas praktikoje tebėra sudėtingas ir ilgas procesas. Juolab, kad individualus konkrečioje byloje įvykdytas teisingumas dar nereiškia, kad esant kitoms aplinkybėms, institucijos bus linkusios pripažinti ir ginti tos pačios lyties porų teises.
Partnerystės turinys gali būti apibūdinamas ir vidiniu aspektu, apimančiu tarpasmeninius turtinius ir neturinius partnerių santykius. Pripažįstama, kad šiuos santykius, net ir nepriėmus Partnerystės įstatymo ar nesudarius tokių santykių turinį detalizuojančios sutarties, šiandien iš dalies reglamentuoja jungtinės veiklos nuostatos. Jungtinės veiklos pagrindu, teismai yra sprendę, kad bendras gyvenimas kartu ir bendro ūkio tvarkymas nesusituokus gali sukurti bendrą dalinę nuosavybę (CK 6.969 str.).[21] Taigi, tarpasmeninius teisinius padarinius gali sukelti ir pats tokio bendro gyvenimo kartu faktas. Tačiau, verta pastebėti, kad toks šeimos santykių prilyginimas jungtinei veiklai – konceptualiai netinkamas civilinės teisės požiūriu, nes iškreipia jungtinės veiklos esmę. Jungtinė veikla grindžiama bendra veikla, aiškiai apibrėžtais tikslais ir įnašų individualizavimu, o gyvenimas kartu nėra veikla, nukreipta į konkretų bendrą tikslą. Be to, bendrai gyvenant, įnašai nėra individualizuojami, kaip to reikalautų jungtinės veiklos sutartis.
Vadovaujantis sutarčių laisvės principu, vidinį partnerių santykių turinį gali sulygti ir patys partneriai. Pavyzdžiui, sutartimi pripažinti, kad partnerius sieja ilgalaikiai tarpusavio santykiai, aptarti nekilnojamojo turto ar bendrų išlaidų (pvz., nuomos, maisto produktų, komunalinių paslaugų) klausimus, pajamų tvarkymą, įnašus į bendrą biudžetą ar namų ūkį, skolas ir įsipareigojimus. Sutartyje gali būti sprendžiami ir klausimai, susiję su neturtinėmis pareigomis, pvz., partnerio priežiūra ligos atveju, teisė priimti medicininius sprendimus (ir kokius), taip pat santykių pabaigos atveju – turto dalybos, ginčų sprendimo būdai, konfidencialumo nuostatos ir kt.
Šiuo metu ne viena Lietuvoje gyvenanti tos pačios lyties pora yra sudariusi partnerystę ar santuoką užsienyje, todėl vidinį partnerių santykių turinį galėtų apibrėžti ir užsienio teisė. Vis dėlto, manytina, kad toks užsienio teisės taikymas nebūtų automatinis. Tos pačios lyties sudarytos partnerystės jurisdikcijos ir taikytinos teisės klausimai nesprendžiami nei supranacionalinės teisės, kaip kad Romos III ar Briuselio II reglamentais, nei tarptautinėmis sutartimis.[22] Todėl atsakymų dėl tokių santykių turinio ir jiems taikytinos teisės derėtų ieškoti nacionalinėse taisyklėse. Šios taisyklės (CPK 787 str.) numato, kad tokie ginčai turėtų būti nagrinėjami Lietuvoje, o sprendžiant ginčus taikytina nacionalinė teisė, nebent šalys susitartų kitaip (CPK 808 str. 1-2 d., taip pat žr. CK 1.10 str. 1 d.). Todėl tos pačios lyties poros, norinčios, kad jų santykius reglamentuotų užsienio teisė ir Lietuvoje – turėtų dėl to papildomai susitarti.
Taigi, kaip matyti, partnerystė nėra „beorė“ – ji sukuria teises ir pareigas. Vis dėlto tokių teisių ir pareigų įgyvendinimas be teisinio pripažinimo, pavyzdžiui, neregistruojant partnerystės, gali būti apsunkintas.
Išorinių santykių kontekste partnerystės registravimas padėtų spręsti teisių ir pareigų įgyvendinimo problemą. Pavyzdžiui, priešingai nei Baltarusijos piliečio migracijos bylos atveju, institucijos nebegalėtų ignoruoti tokio santykio egzistavimo.
Tačiau vidinių santykių kontekste registracija tik iš dalies palengvintų tarpusavio teisių ir pareigų įgyvendinimą. Viena vertus, registracija suteiktų partneriams oficialų teisinį statusą, dėl kurio tokių santykių faktas negalėtų būti lengvai ginčijamas. Tai lemtų tvirtesnę tos pačios lyties partnerių santykių apsaugą. Juk jei valstybė pripažįsta tokį teisinį statusą, ji kartu sukuria pagrįstą lūkestį, kad partnerystės turinys, net ir grįstas sutartimis, turėtų būti teisiškai saugomas. Kita vertus, nesant aiškaus teisinio reglamentavimo, susitarimo sąlygos vis tiek galėtų būti pripažintos negaliojančiomis, jei jos prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, moralei ar viešajai tvarkai. Be to, jei būtų taikoma užsienio teisė, tačiau jos turinys nebūtų įrodytas, teisėjas galėtų taikyti Lietuvos teisę (CPK 808 str. 3 d.; CK 1.12 str. 3 d.), nors Lietuvoje partnerystės reglamentavimo apskritai nėra. Užsienio teisė taip pat galėtų būti netaikoma, jei ji būtų pripažinta prieštaraujančia viešajai tvarkai (CK 1.11 str. 1 d.). Taigi, registracija problemą išspręstų tik iš dalies; partnerystę reglamentuojantys įstatymai, siekiant tos pačios lyties asmenų apsaugos, vis vien turėtų būti priimami.
Trečiasis nepagrįstas argumentas: nėra registro, kuriame būtų galima įregistruoti partnerystę
Nors Lietuvos registrai nesuteikia galimybės registruoti su (tos pačios lyties) partneryste susijusių juridinių faktų, tą padaryti galėtų įpareigoti ir teismai. Tokio įrašo pagrindas galėtų būti teismo sprendimas, kuriuo tenkinamas ieškovų reikalavimas pripažinti partnerystės juridinį faktą ir įtraukti jį į civilinės metrikacijos apskaitą. Ieškovai taip pat teisme galėtų ginčyti civilinės metrikacijos sprendimą, atsisakantį įtraukti užsienyje sudarytą partnerystę į metrikacijos apskaitą.
Atskaitos tašku tokiam teismo įpareigojimui įtraukti partnerystę į metrikacijos apvartą galėtų tapti EŽTT L prieš Lietuvą bylos atvejis. Šioje byloje EŽTT nusprendė, kad Lietuva pažeidė L teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir įpareigojo priimti pažeidimą ištaisantį įstatymą. Lietuvai to nepadarius, šią įstatymų leidėjo spragą ištaisė bendrosios kompetencijos teismas, kuris, L atlikus lyties keitimo operaciją, įpareigojo civilinės metrikacijos įstaigą dėl pasikeitusios lyties pakeisti gimimo liudijimo įrašą, o gyventojų registro tarnybą – asmens kodo įrašą (iš moteriško 4, į vyriškąjį 3).[23] Panašia teisine technika buvo sprendžiami ir su originalia pavardžių rašyba susiję reikalavimai.[24]
 |
| Asociatyvi unsplash.com nuotr. |
Šia prasme aktualūs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) išaiškinimai. ESTT Coman (C-673/16) sprendime yra nurodęs, kad tos pačios lyties asmenų santuokos pripažinimas tik dėl teisės gyventi šalyje nepaneigia nacionalinio santuokos instituto, nes nereikalaujama, kad valstybė narė sudarytų sąlygas sudaryti tokio pobūdžio santuoką nacionalinėje teisėje.[25] Taigi, tos pačios lyties partnerystės pripažinimas ir įtraukimas į civilinės metrikacijos apyvartą Lietuvoje – savaime nepažeistų tokios teisės nenumatančių nacionalinių teisės aktų.
Netgi priešingai – EŽTT jurisprudencija yra vienareikšmė – tos pačios asmenys, gyvenantys ir nesantuokinį šeimos gyvenimą, turi į tokio – šeimos gyvenimo – teisinę apsaugą.[26] Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nacionaliniuose teisės aktuose (inter alia įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose) nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis.[27] Todėl vien specialios tvarkos registre nebuvimas – jokiu būdu negalėtų būti pagrindu atsisakyti tokį juridinį faktą registruoti registre.
Ketvirtasis nepagrįstas argumentas: būtų pažeidžiamas valdžių padalijimo principas
Ar nepriėmus Partnerystės įstatymo, tačiau teismui įpareigojus registruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę, būtų pažeistas valdžių padalijimo principas? Manytina, kad ne.
Kaip ir minėta, teismas, tenkindamas reikalavimus dėl partnerystės registravimo, nesukurtų naujo partnerystės turinio ir pats „neišrastų“ pagrindo partnerystės registravimui. Su partneryste susijusių teisių (teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) gynimo galimybė jau yra numatyta Konstitucijoje. Tuo tarpu atitinkamos su partneryste siejamos teisės ir pareigos reglamentuojamos jau aptartuose įstatymuose, todėl teismas šiuo požiūriu naujų teisių ir pareigų „nesukurtų“.
Šiame kontekste būtų naudinga prisiminti, kad aiškindamas teismų įgaliojimus užpildyti teisės spragą, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme).[28]
Tokiu atveju teismai vykdytų ne teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taikytų teisės aktų straipsnius (jų dalis), žala konstitucinėms vertybėms, inter alia, asmens teisėms ir laisvėms galėtų būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai).[29] T. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją.
Išvados
Įvertinus nurodytus argumentus, nei vienas iš jų, autorių nuomone, neatlaiko kritikos. Partnerystės juridinio fakto pripažinimui ir jo įtraukimui į civilinės metrikacijos apskaitą jau dabar yra reikiamas teisinis pagrindas, ši registracija sukeltų teisinius padarinius (taigi, turi turinį) ir, žinoma, niekaip nepažeistų valdžių padalijimo principo.
Šiuo požiūriu sutiktina, kad, dėl Partnerystės įstatymo nebuvimo, teisėjas, gavęs nagrinėti ieškinį su reikalavimu įpareigoti registruoti partnerystę, atsiduria kiek didesnio teisinio neaiškumo akivaizdoje, nei kad įprasta. Tačiau šis neaiškumas neturėtų būti laikomas pakankama priežastimi nepaisyti iš Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų kylančių įpareigojimų bei atmesti reikalavimus dėl partnerystės registracijos vien dėl įstatymo, kaip žemesnės galios teisės akto, nebuvimo.
Tuo atveju, jei šis įstatymas atsirastų, teisėjų darbas tik palengvėtų. Tačiau, net jo nesant, su partnerystės pripažinimu susijusios teisės taip pat turėtų būti ginamos, kaip to reikalauja ne tik teisingumas, bet ir jau galiojanti teisė.
Deimantė Rimkutė ir Justinas Drakšas yra VU Teisės fakulteto doktorantai
Šaltinių sąrašas[1] LR Konstitucijos 38 str.[2] 2021 m. liepos 13 d. EŽTT sprendimas byloje Fedotova ir kt. prieš Rusiją[3] 2006 m. rugpjūčio 8 d. KT sprendimas[4] LR Konstitucijos 6 str.[5] 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. KT nutarimai[6] 2018 m. kovo 8 d. KT nutarimas[7] inter alia 2019 m. sausio 11 d. KT nutarimas[8] Ibid.[9] Ibid.[10] Ibid.[11] inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. KT nutarimai[12] 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d. KT nutarimai[13] Žr., pvz., LVAT 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R-22-629/2021[14] Socialinės, ekonominės ir teisinės priemonės siekiant šeimų stabilumo ir plėtros. Monografija (aut. Vytautas Mizaras, Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė, Kristina Ambrazevičiūtė, Vytautas Gavelis, Evaldas Visockas), Lietuvos teisės institutas, 2014[15] Žr. LR paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą: 2 str. 4 d.; 2 str. 11 d.; 13 str. 8 d. 3 p.[16] Žr. LR valstybės tarnybos įstatymą: 3 str. 1 d. 7 p.; 9 str. 2 d. 3 p.; 49 str. 2 d., 3 d. 5 p., 8 d.[17] Žr. LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymą: 2 str. 5 d.; 6 str. 2 d.[18] Žr. LR labdaros ir paramos įstatymą:, 91 str. 7 d.[19] Žr. LR valstybės politikų elgesio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, taip pat Valstybės politikų elgesio kodeksą: 2 str. 3 d.[20] LVAT 2019 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3227-624/2019[21] LAT Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016[22] Shúilleabháin, M. N. (2024). Same-sex couples in European private international law – finding a path through the labyrinth. Family & Law. https://doi.org/10.5553/fenr/.000066[23] L. prieš Lietuvą – teisė į privataus gyvenimo gerbimą. Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas. https://hrmi.lt/l-pries-lietuva-transseksualaus-asmens-teisiu-pazeidimai-2011-m/[24] EFHR iškovojo svarbią pergalę kovojant už teisę į originalią pavardžių rašybą. Teismas priėmė sprendimą, leidžiantį įregistruoti pavardę originalia forma, naudojant rašmenį su diakritiniu ženklu „ń“. Europos žmogaus teisių fondas. https://lt.efhr.eu/2022/02/04/diakritiniu-zenklu-rasymas/[25] 2018 m. birželio 5 d. ESTT sprendimas byloje Relu Adrian Coman, Robert Clabourn Hamilton, Asociația Accept prieš Inspectoratul General pentru Imigrări, Ministerul Afacerilor Interne, Consiliul Național pentru Combaterea Discriminării, C-673/16, p. 42-46[26] 2021 m. liepos 13 d. EŽTT sprendimas byloje Fedotova ir kt. prieš Rusiją[27] 1995 m. sausio 24 d. KT išvada, 1995 m. spalio 17 d. KT nutarimas, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. KT sprendimai[28] 2006 m. rugpjūčio 8 d. KT sprendimas[29] Ibid.