Spėju, kad girdėjote, jog gyvename pasaulinio sąmokslo prieš šeimą laikais. Esą turėtume džiaugtis, kad vis dar išlieka arši armija tų, kurie kaunasi „už tradicines vertybes”. Ši kova net vaizduojama kaip Apreiškime Jonui aprašytas Harmagedono mūšis. Tiesa, įdėmiau įsižiūrėjus paaiškėja, kad kovojama ne tiek už šeimą, kiek prieš visus, kas trikdo, erzina ar šiaip ant kurių patogu išlieti susikaupusį susierzinimą.
 |
| Andrius Navickas | Viktorijos Chornos/lrs.lt nuotr. |
Andrius Navickas
buvęs parlamentaras
Tikroji kova už šeimą, mano įsitikinimu, tai bendrystės, pasitikėjimo, atjautos ir drąsos dovanoti save auginimas. Tai laikas su tais, kurie yra tau brangūs. Buvimas džiaugsme ir varguose. Šiuolaikinės skubos ir technologijų amžiuje didžiausia vertybė yra mūsų dėmesys ir laikas. Tai svarbiausios dovanos, kurias galime vienas kitam padovanoti. Labai svarbus iššūkis yra tai, kas gyvename vis sudėtingėjančių pasirinkimų pasaulyje ir tai reiškia, jei norite būti geresnis sutuoktinis, tėtis, mama, rūpestingas sūnus ar dukra, turime to mokytis, o ne galvoti, kad „viskas tinka”.
Kiek tenka gilintis į psichologinę, psichoterapinę literatūrą, įvairiausius tyrimus, susiduriu su skaudžia tikrove, kaip dažnai tėvai, kurie giliai įsitikinę, kad viską daro vardan vaiko, kad beprotiškai vaiką mylį, iš tiesų traumuoja ir sužeidžia, nes nesugeba priimti kitoniškumą, nemoka atpažinti kito poreikių, nes patys neįsisąmonina, kaip yra veikiami iš vaikystės paveldėtų traumų. Labai dažnai tenka girdėti sakant: aš savo vaiką mušiau, tvirtai kontroliavau ir nieko, užaugo „žmogumi”. Tik klausimas, kaip tas „žmogus” jaučiasi, gyvena, kaip sugeba megzti ir palaikyti santykius? Ar toks „auklėjimas“ nepaliko žaizdų, neveikia tolesnių santykių?
 |
| Andrius Navickas | Džojos Gundos Barysaitės/lrs.lt nuotr. |
Šeima yra dovana, nes sukuria ypatingą tikrovę, kur bendravimas gerokai artimesnis ir visi šeimos nariai labiau priklauso vienas nuo kito. Jei viskas sklandu, jei santykiai vienas kitą auginantys – nuostabu. Tačiau tik pakanka „šaukšto deguto” ir prasideda velniava. Pusė santuokų oficialiai iširsta, dar daug šeimų gyvena vidinio karo būsenoje. Galima būtų išgydyti daug žaizdų, padėti atkurti išsiderinusius santykius, jei tik tam skirtume daugiau laiko ir stengtumėmės kiekvienas būti psichologiškai raštingesnis ir brandesnis.
Tai, kad dauguma esame nebrandūs, nepakantūs, neempatiški, bijome kitoniškumo, pasiduodame iliuzijai, kad visada turime rinktis tai, kas patogu, vengti išbandymų, neturime laiko nei sau, nei artimiausiems žmonės, ir yra tikrasis šiandienos sąmokslas prieš šeimą.
Deja, „tradicinių vertybių” kariai pasirinko kovoti lengvesnes kovas. Nutarė, kad patogiau ieškoti pamesto rakto į šeimos gerovę ne ten, kur jis buvo pamestas, bet ten, kur galima gauti daugiau žiniasklaidos dėmesio, sukelti daugiau triukšmo.
Tą laiką, kurį šie kovotojai galėtų skirti santykiams su artimiausiais žmonėms, jie skiria priešų paieškai. Jie demaskuoja „prieš šeimą nukreiptas vertybes”, niekina žmones, kurie gyvena „ne taip”, yra tapę subtiliais „reikalų kitų lovose ekspertai”, tačiau, jei giliau įsižiūrėsime, iš tiesų ne tiek kovoja už realią šeimą, kiek bando keistu būdu išpirkti ar paslėpti savo praeities klaidas, kurios graužia iš vidaus. Nėra atsitiktinumas, kad aršiausi kovotojai „už šeimą” spintose turi daug bankrutavusių santykių, neištesėtų pažadų artimiausiems žmonėms. Suprantu, kad patogiau, galvojant, kas kaltas, žiūrėti ne į veidrodį, bet ieškoti priešų: genderizmo, gėjų, liberalų, „ne tokių uolių” katalikų ir t.t.
Tai ne pokštas – visai rimtai sakau, kad Juozapo ir Marijos šeima, absoliuti dauguma šventųjų nepereitų „tradicinių vertybių” filtro. Todėl, kad, kaip jau sakiau, mosavimas „tradicinių vertybių” kuoka nėra gyvybės kultūros gestas.
Jei įdėmiai skaitysime Šventąjį Raštą, pastebėsime, kad uoliausieji „teisuoliai” labai dažnai aršiai kovodavo ir vis pasirodydavo, kad kovoja visai ne Dievo pusėje. Tai dera prisiminti rengiantis į eilinę inkvizivijos akciją.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net