Neseniai vykę JAV rinkimai atskleidė akivaizdžią tendenciją: jauni vyrai (18–29 m.) vis dažniau renkasi konservatyvesnes politines jėgas. Tai vyksta ne tik JAV, bet ir kitose šalyse. Kodėl taip nutinka? Kodėl progresyvioji politika, daug dėmesio skyrusios lyčių lygybei ir įtraukčiai apskritai, negeba įtraukti pakankamai vyrų?
 |
| Dr. Akvilė Giniota, Ryčio Šeškaičio nuotr. |
Dr. Akvilė Giniotaitė, manoteises.lt
lytiškumo ugdytoja
Lyčių lygybės samprata, akcentuojanti moterų neprivilegijas ir patiriamas sistemines kliūtis, buvo būtina XX a. antrojoje pusėje, kai feministiniai judėjimai kovojo už moterų teisę balsuoti, įgyti išsilavinimą ir dalyvauti darbo rinkoje. Tačiau per ilgus darbo dešimtmečius, keičiant moterų padėtį, pasikeitė ne tik moterų situacija – vyrų gyvenimo realijos taip pat patyrė didelių pokyčių. Nors daug moterų vis dar susiduria su smurtu artimoje aplinkoje ir ekonominiu nesaugumu, tačiau vyrai dažniau miršta dėl savižudybių, yra labiau linkę į priklausomybes bei patiria švietimo atotrūkį. Tai – lyčių nelygybės padariniai vyrams.
Lyties klausimus būtina nagrinėti kompleksiškai, suprantant, kad vyrai taip pat susiduria su sisteminėmis problemomis, kurios neretai lieka nematomos.
Rinkimų pamoka: kaip buvo praleista proga įtraukti vyrus?
2024-ųjų JAV prezidento rinkimų metu demokratai itin akcentavo reprodukcines moterų teises ir aktyviai orientavosi į moterų balsus. Kitaip tariant, jų kampanijos strategija buvo sutelkta į moterų problemas, o vyrų iššūkiai liko paraštėse. Apie tai, su kokiomis problemomis susiduria vyrai – prastesnis išsilavinimas, psichologinė sveikata ar netolygios ekonominės galimybes – rinkiminėje kampanijoje beveik nekalbėta.
 |
| Asociatyvi Gayatri Malhotra/„Unsplash“ nuotr. |
Tuo tarpu respublikonai, nors taip pat nesiūlė realių sprendimų vyrų problemoms, gebėjo įtraukti jaunus vyrus į savo retoriką per alternatyvius informacijos kanalus – socialinius tinklus, „new media“ („Youtube“, tinklalaidės, blogai bei kt.) ir dešiniųjų nuomonės formuotojus. Trumpo kampanija meistriškai formavo ir išnaudojo naratyvą, jog demokratams neva rūpi tik moterys, o vyrai yra ignoruojami arba net kaltinami dėl esamų nelygybės problemų. Tai nebuvo atsitiktinumas – ši taktika kryptingai kurstė vyrų nepasitenkinimą lyčių lygybės idėjomis, pateikiant jas kaip grėsmę jų statusui ir teisėms. Vyrų nuoskaudos mobilizuotos ir paverstos politiniais balsais.
Rezultatai aiškiai parodė šios strategijos veiksmingumą: nemažai jaunų vyrų, kurie dar 2016-aisiais palaikė Bideną, 2024-aisiais perėjo į Trumpo pusę. Demokratų sprendimas rinkimų kampaniją grįsti aborto klausimu buvo logiškas, nes po Aukščiausiojo teismo sprendimo abortų prieinamumas tapo stipriai apribotas. Tačiau ši darbotvarkė paliko didelę demografinę grupę – jaunus vyrus – be aiškių atsakymų į jų problemas.
Ši tendencija rodo, kad lyčių lygybės diskursas negali apsiriboti vien iššūkiais, su kuriais susiduria moterys. Jei progresyviosios jėgos nesugebės pasiūlyti vyrams aktualių sprendimų, politinis peizažas toliau radikalės, o dalis vyrų vis dažniau rinksis jiems „atviresnę“ – nors ir konservatyvią – alternatyvą.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – frazė „your body, my choice“, kurią 26-erių kraštutinės dešinės veikėjas Nick Fuentes pavertė vyrišku „pergalės šūkiu“ po rinkimų. Tai groteskiškas ir iškreiptas feministinės kovos simbolis, tačiau jo populiarumas tarp dalies vyrų atskleidžia svarbią tikrovės dalį: kai tam tikra grupė nuolat raginama keistis, tačiau nesijaučia įtraukta į dialogą, dalis jos pradeda priešintis ir radikalizuotis. Vietoje bendro sprendimo vyrai ir moterys atsiduria priešingose barikadų pusėse. Deja.
Iš šių dienų lyčių lygybės retorikos turėtume reikalauti spręsti ne moterų problemas, ne vyrų problemas, o mūsų problemas. Problemas, kurios yra nuolatinėje kultūrinėje sąveikoje.
Jautimasis išstumtais gali nukreipti prieš lyčių lygybę
Nemažai vyrų palaiko lyčių lygybės siekus, tačiau kartu jie nejaučia, kad ši lygybė apima ir jų patirtis. Arba neretai perima sampratą dar paauglystėje, kad vyriškumas, t. y. jie patys, ir yra problema, kuri stabdo lyčių lygybės progresą arba yra moterų sunkumų priežastis. Tą iš dalies lemia diskusijos, kurių metu kalbama apie merginų ir moterų patiriamas su lytimi susijusias problemas visai nediskutuojant, kad ir vyrai susiduria su sunkumais. „Jūs smurtaujate, jūs prievartaujate, jūs turite priklausomybių, jūs kalti dėl egzistuojančios lyčių nelygybės – keiskitės, nebebūkite tokie, būkite kitokie“ – dalis jaunų vyrų lyčių lygybės diskusijas girdėjo ir girdi būtent taip. Kitaip tariant, jie girdi, kad tai jie yra didelė visuomenės problema. Apskritai populiariojoje kultūroje neretai gan primityviai patriarchatas kaltinamas, šį siejant išskirtinai su vyrijos veiksmais.
Tačiau patriarchato sistema nėra vyrų sąmoningai sukurtas projektas. Jis yra istoriškai susiformavęs mentalitetas, kurį palaiko tiek vyrai, tiek moterys – neretai net to nesuvokdami. Seksizmas nėra vien vyrų problema: jis veikia visus, o moterys taip pat gali būti seksistės – tiek savo, tiek vyrų atžvilgiu. Jei norime tikro pokyčio, turime tai pripažinti ir permąstyti, kaip praturtinti savo diskursą.
Šiame kontekste Trumpas šiai vyrų daliai pasakė – ne jūs esate problema, tai demokratai su savo moterimis yra problema: let‘s make „your body my choice“ great again (liet. paverskime „tavo kūną mano pasirinkimas“ vėl puikiu).
Kaip kurti pokalbį, kuris jungia, o ne skaldo?
Galbūt atėjo laikas progresyvioms jėgoms permąstyti savo retoriką ir strategiją. Reikalingas naujas diskursas, kuris nepriešina lyčių, o kuria bendrą požiūrį į socialinius iššūkius. Štai keletas esminių principų:
Lyčių lygybė = skirtingų lyčių problemų pripažinimas. Tai reiškia pastangas pripažinti ir tas problemas, kurios kelia sudėtingų klausimų lyčių lygybės siekiui. Žmonės yra skirtingi. Turime mokytis tą priimti ir sugyventi su koegzistuojančiomis prieštaromis bei mokytis sugyventi.
Nesiųsti žinutės, kad vyrai yra problema. Pavyzdžiui, per rinkimų kampaniją buvo girdima: „Vyrai balsuoja už Trumpą, nes jie seksistai.“ Tačiau daugeliui jų balsavimas buvo desperatiška reakcija į jų pačių patiriamus sunkumus.
Kurti politiką, kuri sprendžia ir vyrų iššūkius. Kodėl nebuvo jokių rimtų demokratų pasiūlymų apie berniukų švietimą, vyrų psichologinę sveikatą ar darbo rinkos pokyčius?
Įtraukti non-binary asmenis į diskusiją. Jei norime tikrai modernios lyčių politikos, turime pripažinti, kad pasaulis nėra binarinis. Ne tik vyrai ir moterys susiduria su sisteminėmis problemomis – ne binarinės tapatybės žmonės dažnai susiduria su dideliu atstūmimu, nes jų patirtys netelpa į tradicines diskusijas apie lyčių lygybę.
Mokyti dar mokyklinio amžiaus žmones suprasti lyčių patirtis be „aukos“ mentaliteto. Švietimo sistema turėtų skatinti dialogą tarp lyčių, ugdyti berniukų ir mergaičių tarpusavio supratimą, o ne kurstyti lyginimosi kultūrą, kur dėl užsidarymo informaciniuose burbuluose (algoritmai tą „burbuliškumą“ proaktyviai skatina) vieni ir kiti nuolat lyginasi, „kam blogiau?“.
Naujas lyčių lygybės etapas?
Įtraukiant vyrus, stiprėja lygybės darbotvarkė. Rašydama šį sakinį girdžiu kritiką: tai negi moterims reikia dar iš šitą vyrų „š“ išsrėbti? Galima mąstyti šitaip. Bet galima rinktis svarstyti, kas dėjosi vyrų gyvenimuose, kad lyčių lygybė tapo grėsme? Gal dėjosi truputį kompleksiškesni dalykai nei tik buvimas seksistais? Aš, būdama ugdytoja, žinau, kad nesuprasti ir žeminami vyrai į radikalias plotmes trauksis kur kas intensyvesniais mastais negu išklausyti vyrai ir vyrai, kurių klausimams ieškoma atsakymų.
Priešingu atveju, ateities rinkimuose vis daugiau vyrų gali rinktis ne progresyvumą ar net ne demokratiją, o jų priešingybę.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net