Ar žinote, kokį turinį socialiniuose tinkluose vartoja paaugliai? Lietuvos žmogaus teisių centro tyrimų vadovės Kristinos Rūkaitės atliktas tyrimas rodo, kad jaunuoliai „mirksta“ lyčių stereotipų persunktame turinyje, o vaizdo įrašai ir žinutės, kuriose keikiamos moterys ir įtvirtinama mačistinė kultūra, sudaro reikšmingą socialinių medijų dalį.
 |
| Asociatyvi freepik.com nuotr. |
Gruodžio 10 d. vyksiančiame Nacionaliniame žmogaus teisių forume Kristina Rūkaitė detaliai pristatys savo naujausią tyrimą. Šiame interviu tyrėja dalinasi pagrindiniais akcentais.
– Kokias išskirtumėte pagrindines šio tyrimo įžvalgas? Kodėl tokie tyrimai iš viso yra svarbūs?
– Savo tyrime analizavau mokyklinio amžiaus jaunuolių vartojamą ir kuriamą turinį socialiniuose tinkluose „Tik Tok“, „Instagram“ ir „YouTube“ iš lyčių perspektyvos. Taip stengiausi užčiuopti įvairius tose platformose įsitvirtinusius stereotipus ir užfiksuoti kitus su lyčių vaidmenimis susijusius reiškinius.
Kodėl tai yra svarbu? Socialiniai tinklai neišvengiamai daro įtaką tam, kaip žmonės supranta ir save, ir kitus, ir aplinką, kokį santykį kuria vieni su kitais. O jaunus žmones tai veikia dar stipriau. Vienas lietuvių atliktas tyrimas nustatė, kad merginų pasitenkinimo savo kūnu lygmuo neigiamai koreliuoja su „Instagram“ vartojimu. Reiškia, kad kuo daugiau merginos, ir ne tik jos, yra įsitraukusios į socialinį tinklą, emociškai investavusios save, tuo labiau jos nepatenkintos savo kūnu. Reikšminga stebėti, kas vyksta socialinėse medijose, ir bandyti suprasti, kodėl tai vyksta.
 |
| Kristina Rūkaitė | Bertos Tilmantaitės nuotr. |
Nors jaunąją kartą įprasta laikyti progresyvia lyčių lygybės srityje, užfiksavau, kad tiek jos vartojamame, tiek kuriamame turinyje yra labai daug tipiškų lyčių stereotipų. Net kai juokaujama, kažkas reklamuojama ar bandoma perteikti tam tikras situacijas, labai dažnai tai daroma pasitelkus vyrų / moterų, panų / bičų, mergų / bernų kategorijas ir vaidmenis. Jie beveik neišvengiamai yra stereotipiški. Alternatyvų yra, bet jų mažai.
– Kokius pastebėjote ryškiausius socialinėse medijose įsitvirtinusius vyrų ir moterų stereotipus? Kokius kiekvienos lyties paveikslus jie kuria?
– Dauguma tų stereotipų mums jau yra pažįstami. Tyrimas tik patvirtino, kad jie egzistuoja ir toliau bei labai gyvybingai veikia. Atlikus analizę paaiškėjo, kad socialinių tinklų turinyje išties brėžiami esminiai vyrų ir moterų skirtumai. Merginos tebėra labiau siejamos su buitimi. Tai pateikiama kaip merginų ir moterų erdvė. Tuo tarpu vaikinai vaizduojami kaip natūraliai tai erdvei svetimi, tarsi jų mąstymas būtų nepritaikytas kažkokiems veiksmams buityje atlikti. Norėčiau pabrėžti, kad apie tai kalbama kaip apie kažką natūralaus. Šiuo aspektu taip pat dažnai juokaujama, kalbama šaržuotai.
Taip pat pastebimi vyrų ir moterų emocinio intelekto, mąstymo principai. Pavyzdžiui, vyrų paveikslas kuriamas kaip tokių, kurie yra emociškai nepasiekiami, sunkiai suprantantys emocijas, pasižymintys tiesmuku mąstymu, nelinkę mąstyti kompleksiškai. O merginos – priešingai. Jos vaizduojamos kaip tos, kurios sudėtingai mąsto, yra linkusios į detalumą, pasižyminčios emocionalumu. Neretai išskiriami ir tipiniai abiejų lyčių veiklos laukai. Merginų sritims priskiriami grožis, makiažas, seksualumas. O vaikinų – sportas, automobiliai, žaidimai ir kita aktyvi veikla. Su tuo automatiškai siejamos tokios emocijos kaip drąsa, nerūpestingumas. Vyrai ir vaikinai taip pat dažnai asocijuojami su finansine puse, moterų poreikių tenkinimu ar bent jau lūkesčiu juos patenkinti. Merginos – su impulsyvumu, naivumu, nekontroliuojamu noru pirkti įvairius dalykus, išlaidavimu.
Didelė dėmesio dalis jaunuolių kuriamame ir vartojamame turinyje tenka santykių modeliams tarp vyro ir moters, vaikino ir merginos. Moterys dažniau vaizduojamos kaip linkusios į emocinį nesaugumą, nuolatinį dalykų prisigalvojimą, didesnį prisirišimą. O vaikinai pateikiami kaip negalintys atpažinti emocijų, identifikuoti konfliktinių situacijų ir atitinkamai į tai sureaguoti. Netrūksta turinio, paliečiančio ir tėvo / motinos santykius. Jie pateikiami per konfliktą, nepasitenkinimą vienas kitu, nepagarbą. Aptikti tėvystės ir motinystės įvaizdžiai yra aštrūs, pastiprinti. Motina vaizduojama kaip perdėtai jautri, viskuo nepatenkinta, isteriška, o tėvas – nerūpestingas, tarsi neegzistuojantis šeimoje, bet bandantis tai kompensuoti, neretai – girtaujantis.
– Kaip susiformuoja stereotipai? Kodėl jie iš esmės yra žalingi?
– Tai, kaip suprantame lytis, tai yra, kaip turi atrodyti, kuo užsiimti, kaip elgtis, kuo domėtis ir kokius standartus atitikti vyrai ir moterys, mums augant suformuoja aplinka, kitaip sakant, visuomenėje vyraujantys lyčių vaidmenys ir jiems keliami lūkesčiai. Tai istoriškas reiškinys. Šias normas mes keičiame, bet labai lėtai.
Atlikdami bet kokius panašius tyrimus, atsispiriame nuo to, kad stereotipai yra, viena vertus, ribojantys, pavyzdžiui, kažkoks moteriškumo stereotipas gali apriboti moterų pasirinkimus, karjeros galimybes ir panašiai. Žala yra kitas reikšmingas dėmuo. Jis skaudžiai atsispindi smurto artimoje aplinkoje atvejus fiksuojančioje statistikoje: jos rodikliai moterų atžvilgiu yra neproporcingai didesni. O savižudybių statistikoje vyrų savižudybių atvejų skaičiuojama kelis kartus daugiau negu moterų. Tai, žinoma, nėra tiesioginė stereotipų pasekmė. Tačiau šias tendencijas galima sieti su giliais archetipiniais stereotipais. Vyrus apibrėžiantys stereotipai nurodo, kad jie turi būti „šeimos galvos“, tvirti, nereikšti emocijų. Tad susidūrus su sunkumais, jiems gal būti ne tik apskritai sunku su tuo susidoroti emociškai, bet ir paprašyti pagalbos. Tokiomis aplinkybėmis žala gali būti ir tiesioginė: pastūmėti į savižudybę, pasireikšti per savižalą, smurtą, emocijų slopinimą.
– Minėjote, kad egzistuoja ryšys tarp stereotipų ir prieš moteris nukreipto smurto. Kokius stereotipus galėtume sieti su smurto ir prievartos kultūra? Ar stereotipus reikėtų vertinti kaip akstiną priekabiavimui, smurtui prieš moteris?
– Manau, kad medijos įgalina tam tikrus dalykus, kurie jau kažkokiu būdu visuomenėje egzistuoja. Be to, jos tikrai gali prisidėti prie jų pastiprinimo, paplitimo masto. Pavyzdžiui, matyti, kad dalis vaikinų, jaunuolių renkasi konservatyvesnes pažiūras, seka tokiomis pažiūromis išgarsėjusių vyrų figūras, kurioms būdingas toksiškas vyriškumas. Visa tai neabejotinai stipriai prisideda prie problemos, bet tai labiau laikyčiau kažkokių reiškinių atspindžiu, pasekme.
Visuomenėje normalizuoti įvairūs įsitikinimai kaip kad moteris yra linkusi į daug ką isteriškai reaguoti, „prisiprašyti“ tam tikro elgesio. Tuo pat metu normalu, kad vyras nereiškia emocijų, jas kaupia, o paskui jas išlieja demonstruodamas jėgą ar smurtaudamas. Tai tarsi pateisinama, nes vyras neva yra natūraliai linkęs į agresiją. Visa tai tiesiogiai susiję su tuo, į kokius lyčių vaidmenis mes įaugame. Todėl ir turime tokią statistiką.
Kaip ir miniu analizėje, net ir subtilesni stereotipai gali tam turėti įtakos. Vienas iš tokių – vadinamasis merginų „sudėtingumas“ ir dviprasmiškas bendravimas. Liaudyje populiaru sakyti, kad, jeigu mergina arba moteris kažką sako, tai ji nebūtinai turi tai omenyje. Kartais net pabrėžiama, kad ji iš tikrųjų galvoja ką nors visiškai priešingo. Šis dėmuo itin svarbus priekabiavimo kultūros ir seksualinio smurto kontekste. Ribos yra labai svarbios. Labai svarbus ir tiesioginis bendravimas. Jei mergina ar moteris sako „ne“, tai ir reiškia „ne“.
Deja, kai kurios merginos dažnai pačios kuria ir sustiprina įvaizdį, kad yra labai sudėtingos ir neretai galvoja kažką kita, negu sako. Esama ir kitų stereotipinių dėmenų. Pavyzdžiui, moterys yra gėdinamos, kad jos atsipalaiduoja, svaiginasi alkoholiu ar kažkaip ne taip apsirengia. Taip pat jos yra kaltinamos, kad provokuoja ar yra linkusios manipuliuoti.
Tyrimo metu analizavau ir trijų draugų – dviejų vaikinų ir merginos – kuriamą turinį, kuriame atsiskleidžia, kaip jie bendrauja. Pastebėjau, kad išryškėja vaikinų polinkis provokuoti merginą, kalbinti ją apie intymumą, seksualumą, fiziologinius, lytiškumo dalykus. Taip, kažkokia forma taip tarsi parodomas dėmesys, bet ir iš jos tikimasi, kad ji neišduos tam tikrų ribų. Tai merginai padaryti sudėtinga, todėl man buvo sunku toliau vartoti tą turinį. Vienas iš pagrindinių priekabiavimo ir nepagarbos kito riboms dėmenų yra manymas, kad provokavimas yra dėmesio išraiška.
Paminėčiau ir kai kuriuos kraštutinius – hipervyriškumo ir hipermoteriškumo – atvejus. Kai kurie turinio kūrėjai yra labai specifiški: jų įrašuose mergina yra objektas, seksualumo ikona. Vyrų vyriškumas pasireiškia per fizinį, emocinį kietumą ir nerūpestingumą. Yra jaunuolių besidalinančių turiniu, kuriame matoma, kaip vystosi jų santykiai su merginomis. Viešai demonstruojama visiška nepagarba, jos menkinamos. Taip pat aptikau begalę necenzūrinio turinio, kuriame visokiausiais žodžiais keikiamos moterys. Toks turinys, kuris tiesiogiai žemina, įtvirtina ne tik stereotipus, bet kuria mačistinę kultūrą, nėra dominuojantis, bet sudaro reikšmingą socialinių medijų, jaunuolių kultūros dalį.
– Socialinėse medijose moters kūnas dažnai objektifikuojamas, seksualizuojamas. Ar galima brėžti ryšį tarp tokių stereotipų ir įsivaizdavimo, kad moterys yra lengvai prieinamos, geidžiančios atsitiktinių santykių, todėl tarsi viskas tampa galima?
– Moters kūno objektifikavimas yra priekabiavimo dalis. Tai taip pat natūralizuoja įsitikinimą, kad nėra kažko blogo pliaukštelėti moteriai per užpakalį. Kaip bebūtų, ta kultūra, kuri supranta, kad „ne“ yra „ne“, o moters kūnas nėra objektas – stiprėja. Tačiau moterys, patiriančios aplinkos spaudimą, pačios dažnai save pateikia kaip objektus. Net žinomos moterys ir merginos, prisipažinusios, kad jaučia didelį spaudimą ir sulaukia komentarų apie savo kūną, nesijaučia gerai, bet lygiagrečiai kelia seksualizuotą turinį. Tai tarsi dvi vienos monetos pusės – tas spaudimas jaučiamas, bet yra ir atliepiamas.