Ar žinojote, kad mergaitės jau nuo šešerių metų pradeda manyti, jog berniukai yra protingesni už jas? Šis faktas, aptartas Science žurnale publikuotame tyrime, kviečiasusimąstyti, kaip anksti vaikų mintyse įsitvirtina stereotipai, kurie gali turėti ilgalaikį poveikį jų savivertei, pasitikėjimui savimi ir galimybei siekti savo svajonių.
 |
| Akvilė Giniotaitė | Asmeninio archyvo nuotr. |
Dažnai mergaitės yra linkusios neabejoti savo gebėjimais tol, kol stereotipai apie „berniukų logiką“ ar „mergaičių emocijas“ neįsikuria jų pasaulio supratime. Kaip tai vyksta? Atsakymas slypi aplinkoje – žaisluose, knygose, filmuose, net suaugusiųjų pokalbiuose, kur netyčia, bet nuolatos kartojama, kad tam tikros savybės ar profesijos yra „vyriškos“ arba „moteriškos“. Mergaitės stebi ir sugeria šias žinutes, pradėdamos riboti savo pačių galimybių ribas.
„Mergaičių balsai yra svarbūs“ – tai paskutinių kelių dešimtmečių lyčių lygybės priedainis. Tačiau balsas yra daugiau nei tik garsas; tai saviraiška, savivertė, drąsa užduoti klausimus ir reikšti nuomonę. Deja, jei jau vaikystėje mergaitė išmoksta „susitraukti“ ir užleisti vietą berniukui, šis įprotis dažnai persikelia ir į suaugusiųjų gyvenimą. Daug mergaičių tampa tyliomis stebėtojomis pasaulyje, kuriame joms turėtų būti tiek pat vietos, kiek ir berniukams.
Aš dirbu universitete dėstytoja. Pastebiu, kad kuomet auditorijoje yra vaikinų – didelė merginų dalis yra linkusios užleisti kalbėjimo erdvę vaikinams. Po to, kai šią tendenciją įvardiju garsiai ir pakviečiu diskusijai, kodėl taip yra – įprastai auditorijoje merginos ima dažniau ir drąsiau reikšti mintis. Tai stiprina ir jų savivertę, ir praturtina auditorijos diskusiją skirtingomis pozicijomis.
Kaip matyti – situacija turi išeitį. Ugdymas veikia! Stereotipai gali būti iššifruoti, aptarti ir pakeisti, jei tik pradėsime kalbėti apie juos su vaikais jau ankstyvame amžiuje. Pavyzdžiui, kodėl žaislai negalėtų būti belyčiais? T.y., kad to norintys berniukai galėtų be baimės žaisti su lėlėmis, o mergaitės nebūtų atkalbinėjamos nuo karstymosi medžiuose? Kodėl berniukus mokome neverkti arba vaikinams leidžiame verkti tik slapčia, kai niekas nemato. Paraleliaimergaites skatiname būti paslaugiomis nepaisant asmeninio komforto ir intereso? Kiekviena pokalbių tema, kiekviena knyga ar filmas, kiekviena pamoka kur iškeliamas lyčių stereotipų klausimas, yra žingsnis į priekį. Tai galimybė vaikams suprasti, kad jų talentai ir gebėjimai neturi būti ribojami dėl jų lyties.
Kalbėdami apie mergaičių balsus, kalbame apie jų ateitį. Tai apie mergaitę, kuri drąsiai iškelia ranką matematikos pamokoje. Apie merginą, kuri drąsiai moka pasakyti “ne”. Apie jauną moterį, kuri pasirenka informacinių technologijų studijas (jeigu tik jų nori) nepaisant to, kad šioje srityje daugiau vyrų. Galiausiai – tai apie visuomenę, kurioje visų balsai yra girdimi ir gerbiami. Apie visuomenę, kurioje balsas neturi iš anksto parašyti scenarijaus, ką ir kaip jam derėtų ištarti.
Todėl mes, suaugusieji, turime prisiimti atsakomybę. Turime pastebėti savo pačių stereotipus ir sąmoningai rinktis kitokius žodžius bei veiksmus. Turime leisti mergaitėms būti stiprioms, drąsioms, ambicingoms. Paraleliai turime padaryti daugiau erdvės ir berniukų jautrumui! Ir turime kurti pasaulį, kuriame mergaitėms niekada nereikėtų suabejoti savo verte vien todėl, kad jų balsas “mergaitiškas”.
Straipsnis parengtas Akvilės Giniotos – lytiškumo ugdytoja, VU Ugdymo mokslų instituto doktorantė.
Straipsnis yra dalis projekto „Empowering Echoes”, kuris vykdomas kartu su US-LT Alumni Association