Pastaraisiais metais Lietuvoje ir kitose šalyse vykstančios diskusijos dėl LGBTQ+ bendruomenės teisių dažnai yra priešpriešinamos su „šeimos gynimu“. Dalis politikų, visuomenės narių, pasisakančių už „tradicinę“ šeimą, lygių teisių siekius laiko grėsme įprastai šeimos sampratai ir tradicijoms. Tuo tarpu LGBTQ+ bendruomenė bei žmogaus teisių gynėjai pabrėžia, kad lygybė ir įvairovės pripažinimas ne tik nekenkia šeimai, bet gali ją sustiprinti.
 |
| Martynas Norbutas | Asmeninio archyvo nuotr. |
Martynas Norbutas, gayline.lt
Gayline.lt redaktorius, KArtu Kairiųjų Aljanso narys
Už „šeimą“ pasisakantys atstovai siekia apsaugoti tradicinę šeimos sampratą, dažnai ją apribojant vyro ir moters sąjunga, kurioje auginami vaikai. Jai pritariantys žmonės dažniausiai savo argumentus grindžia religiniais principais.
Kaip žinia, kiekvienas žmogus turi teisę pats rinktis religiją, arba netikėti į dievą ar dievus. Vis dėlto, Lietuvoje apstu manančių, kad tokio pasirinkimo žmonės neturi – neva visi valstybės sprendimai, įstatymai ir tvarkos privalo „primesti“ visiems žmonėms vienodą gyvenimo būdą, kuris yra įtvirtintas religinėse knygose ar praktikose. Net ir tiesiogiai religinėmis tiesomis nesivadovaujantieji, kalbėdami, kad gina tradiciją, net nepasidomi, iš kur viena ar kita samprata kyla.
Kovotojai už „tradicinę šeimą“ akcentuoja, kad ji yra visuomenės pagrindas, o bet kokie bandymai plėsti šios sąvokos ribas kelia pavojų nusistovėjusioms, beje, neretai sovietmečiu suformuotoms, vertybėms. Todėl neigiami arba ignoruojami ir Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimai, kuriais šeima nėra laikoma tik vyro bei moters sąjunga.
Pabrėžtina, kad Lietuva neturi Konstitucijoje įtvirtintos nacionalinės religijos, todėl valstybės reikalai turėtų būti atsieti nuo tikėjimo. Tik problema ta, kad įtikėjusiems savo religijos teisumu, Konstitucija, matyt, mažai ką reiškia. Tai taikytina ir kai kuriems politikams, prisiekusiems padėjus ranką ant Konstitucijos, bet savo darbe besivadovaujantiems religija.
LGBTQ+ bendruomenės siekiai yra grindžiami žmogaus teisėmis ir pamatiniu lygybės principu – kiekvienas asmuo turi teisę gyventi oriai, saugiai ir be diskriminacijos. Žmogaus teisių gynėjai nėra bedieviai, kaip neretai norima pristatyti. Kai kurie jų yra uolūs katalikai, kiti renkasi tikėti į kitas religijas ar jų neišpažinti. Dar daugiau, šie žmonės yra pasiryžę ginti visų piliečių teisę rinktis tikėjimą – nes tai yra žmogaus laisvių klausimas.
Dažnai LGBTQ+ žmonių teisės neteisingai siejamos su šeimos ardymu arba vaikų auginimo standartų griovimu. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad tos pačios lyties tėvai augina vaikus taip pat sėkmingai kaip heteroseksualūs tėvai. Deja, dėl patyčių ir diskriminacijos iš tų pačių „tradicinę šeimą“ ginančių žmonių, tos pačios lyties asmenų vaikai susiduria su sunkumais mokymosi įstaigose, būreliuose ir kitose viešose vietose. Taigi, vaikams daroma žala ateina iš asmenų, kurie neva nori ginti tradicijas ir vaikus.
„Šeimos gynimo“ retorika dažnai naudojama politinėse kampanijose, siekiant mobilizuoti konservatyviai nusiteikusius rinkėjus. Politikai žino, kad geriausias būdas atkreipti visuomenės dėmesį – nurodyti ar net sukurti tariamą grėsmę ir pasakyti, kad tik jie viską gali sutvarkyti. Tokiame sukonstruotame pasaulyje įvairios šeimos formos ar skirtingi gyvenimo būdai laikomi grėsme nusistovėjusiai tvarkai. Kadangi LGBTQ+ šeimos nesudaro visuomenės daugumos – visuomene manipuliuojantys politikai ir bažnyčios atstovai niekuo nerizikuoja. Šios grupės žmonių praradimas nėra reikšmingas, o sukelta panika puikiai atsiperka – apie „grėsmes“ kalbančiųjų imamasi klausyti – taigi jie įgauna norimą galią valdyti.
LGBTQ+ bendruomenė nori pripažinimo ir lygių teisių, tačiau tai nereiškia, kad šios teisės paneigia kitas šeimas. Priešingai, nepaisant seksualinės orientacijos, šie žmonės siekia meilės, stabilumo ir tvirtos šeimos – tų pačių vertybių, kurias pabrėžia ir „šeimos gynėjai“. LGBTQ+ šeimos taip pat nedaro jokio tiesioginio poveikio kitoms šeimoms – juk niekas nesiveržia į kažkieno namus, kad paaiškintų, kokia privalo būti tvarka. Vienintelio dalyko, ko nori minėtos šeimos – saugumo, o neretai ir žinojimo, kad nutikus nelaimei valstybė pasirūpins vaikais. Puikus pavyzdys, neseniai dvi moterys teismo pripažintos savo vaiko mamomis. Tai niekaip nepakeis kitų šeimų, tiesiog dar vienas vaikas taps saugesnis, o mamoms gyvenimas bus paprastesnis, oresnis.
Pripažinus, kad visuomenė gali būti sudaryta iš skirtingų šeimos modelių, sumažėtų dirbtinė priešprieša. Tradicinė šeima neturi būti paneigta, kad būtų pripažintos kitos šeimos formos. Jos gali ir turi gyventi kartu, papildydamos viena kitą žiniomis ir praturtindamos ieškant visuomenei bei kiekvienam jos nariui būtinų, pritaikytų konkretiems poreikiams, sprendimų.
Tiek „šeimos gynėjai“, tiek LGBTQ+ bendruomenė vertina šeimos svarbą, meilę ir stabilumą. Šių bendrų vertybių akcentavimas galėtų suartinti abi puses. Įtraukianti ir stipri visuomenė gali vienu metu gerbti ir religinius įsitikinimus, ir užtikrinti visų žmonių lygias teises. Siekdami supratimo ir dialogo, galime kurti tokį pasaulį, kuriame visos šeimos – nesvarbu, kokios formos jos bebūtų – jaustųsi saugios ir vertinamos. Noriu palinkėti to visiems.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net