„Kartais žurnalistų atsakomybė vis dėlto išlieka aiškiai įvardinti, kas yra teisinga, o kas – ne“, – teigia LGBTQ+ teisių naujienų portalo jarmo.net redaktorius Jonas Valaitis, komentuodamas neutralumo klausimą šiuolaikinėje žiniasklaidoje.
 |
| Jonas Valaitis | Jarmo.net (asmeninio archyvo ir asociatyvi freepik.com nuotr.) |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Pasak LGBTQ+ temomis dažniausiai rašančio žurnalisto, svarbu suprasti, jog LGBTQ+ teisės nėra „tik“ politinis klausimas, kuriuo politikai ir visuomenė gali susitarti nesutarti.
„Tai iš tiesų yra temos, kurios yra susijusios su žmogaus orumu, su žmogaus teisėmis, ir bandymas likti tokiais neutraliais šiose temose gali iš tiesų reikšti normalizavimą to, kad yra pažeidžiamos žmogaus teisės“, – tikina J. Valaitis.
Šiuolaikinė žiniasklaida susiduria su daugybe iššūkių, tarp jų – kaip sukurti turinį, patrauklų jaunajai auditorijai, ir ugdyti naują piliečių kartą.
Tolerantiško jaunimo asociacijos narė Kornelija Zaicaitė kalbina žurnalistą, žmogaus teisių aktyvistą J. Valaitį, besidalijantį įžvalgomis apie žiniasklaidos pasaulį Lietuvoje – nuo regioninės žiniasklaidos iššūkių ir jos svarbos iki savarankiško žiniasklaidos kanalo kūrimo.
Viso įrašo galite klausytis štai čia:
– Kaip prasidėjo tavo žurnalisto kelias?
– Jeigu gerai pamenu, tai buvo 2014 metų spalis. Aš iš tiesų gerai pamenu šitą laiką, nes tai buvo tuo metu, kai laivas „Independence“ įplaukė į Klaipėdos uostą.
Aš iš tiesų laikau tą dieną istorine, kadangi, seniai buvo laikas iš tiesų išsivaduoti iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos Lietuvai.
Aš tą rytą išbėgau prie uosto vartų pasitikti mūsų nepriklausomybę žyminčio laivo ir užfiksavau tą akimirką. Nufilmavau tiesiog paprastu telefonu, kaip šis laivas žengia į uostą jūros vartuose. Buvau pirmosiose gretose visaip kaip to reikšmingo įvykio
Tuo metu dar net negalėjau sau sąmoningai atsakyti į klausimą, kokios svarbos yra šis įvykis, bet aš jaučiau tai širdyje, kad tai yra be galo svarbu.
Ir nepasilikau to vaizdo įrašo sau savanaudiškai. Aš tiesiog išsiunčiau leidiniams šį įrašą ir jie pasidalijo su sava auditorija. Tai praktiškai taip viskas ir prasidėjo.
Aš iš tiesų manau, kad žurnalistika iš esmės yra apie žmones, apie jų istorijas, apie jiems nutikusius įvykius.
Ir galiu pasakyti, kad man visada buvo įdomūs žmonės, taigi, pirmieji straipsniai – apie žmones, kurie žengė savo svajonių link, apie meną, vėliau apie įžymius žmones.
Aš visada stengiausi atrasti tuos, kurie dar yra neatrasti, ir galiu pasakyti, kad jų istorijos, kurios nebuvo iki tol liestos, man be galo įdomios, pačios, ko gero, įdomiausios, nes dar niekam tų istorijų jie nebuvo anksčiau pasakoję.
Kaip ir minėjau, 2014 metais viskas prasidėjo, ir jeigu prisimintumėme tą politinį kontekstą, tai tuo metu buvo Krymo aneksijos klausimas, prieš tai – Euromaidano įvykiai.
Kiek tuo metu buvo purvo viešoje erdvėje. Tiesiog tuo metu, būdamas paaugliu žengiau į karo lauką, pats to nesuprasdamas, bet tarsi nujausdamas, kad lengva nebus. Ir iš tiesų teko kalbinti ne vien tuos nuostabiuosius kuriančius žmones, teko susidurti su, mano vertinimu, Lietuvos priešais, teko stebėti Klaipėdoje save antisistemininkais vadinančius žmones, jų protestus, Venckienės pasekėjus, kurie šiandien virto maršistais, tai aš jau mačiau juos tada.
LGBTQ+ temomis aš pirmaisiais metais nerašydavau. Man reikėjo į šį klausimą kiek įsigilinti, nes tai pakankamai jautri ir tokia sudėtinga tema, reikalaujanti išmanymo. Juolab, kad ir pats priklausau šiai bendruomenei. Tai ši tema man dar ir asmeniška. Ir, deja, socialinė aplinka išlieka įtempta. Man reikėjo laiko subręsti šiai temai.
 |
| Jonas Valaitis | Asmeninio archyvo nuotr. |
– Tokia labai drąsi patirtis, nes tu tuo metu buvai jaunas ir iškart iškart prie tokių rimtų aktualijų priėjai. Man įdomu, nes žinau, kad tu studijavai fotografiją. Ar tu turėjai idėją, kad norėtum būti spaudos fotografu, ir tada pasukai prie tekstų, ar ar tai buvo labiau tai, kad tave domina šita sritis – žurnalistika?
– Aš tuo metu supratau, kad žurnalistas turi būti pasiruošęs viskam. Jeigu reikia – ne tik rašyti, bet ir fiksuoti tas akimirkas, nes kartais vaizdai pasako daugiau nei žodžiai. Puikiai matome tą iš šių metų įvykių, pavyzdžiui, pasikėsinimo į Donaldą Trumpą.
Tos nuotraukos apskriejo visą pasaulį. Čia žodžių jau nebereikia.
Tai aš norėjau išmokti įamžinti tas akimirkas ir tuos pašnekovus, kuriuos kalbinu.
Prisipažinsiu, kad apie fotokorespondento profesiją aš niekada nesvajojau. Tai yra iš esmės atskiras žanras, kurį aš ir palikau toje srityje dirbantiems profesionalams. Man tiesiog reikėjo bendrai fotografijos įgūdžių.
– Gal tu galėtum šiek tiek dar prisiminti tuos laikus, kai pradėjai savo kelionę? Ko tu tikėjaisi? Kaip? Kaip atrodė tavo idėjos, ką norėtum šitame lauke nuveikti?
– Aš iš tiesų norėjau pažinti žmones, jų bendravimo psichologiją ir suprasti, kaip žmonės mato šitą pasaulį. Nes mūsų perspektyvos kartais būna labai skirtingos. Gal šiek tiek skambės pasigiriančiai, bet aš visada buvau toks smalsus žmogus ir man tiesiog buvo įdomūs žmonės. To ir tikėjausi – juos pažinti.
– Gal tuomet tu galėtum šiek tiek papasakoti, kaip apskritai atrodė Lietuvos žiniasklaida tuo metu, kai tu atėjai, sakykim, pirmą kartą dirbti į žiniasklaidą? Kokią tu ją radai? Kokią tu ją prisimeni dabar?
– Radau žiniasklaidą, kuri jau tuo metu suprato arba bent jau buvo pradėjusi suprasti, kas yra informacinis karas. Juk naujienų portalų komentarų sekcijose tuo metu jau bujojo, aš taip netgi pasakyčiau, Kremliaus troliai, atvirai skleidę antivalstybines idėjas.
Tuo metu niekaip net negalėjau suprasti, kaip šitame kare, karo sąlygomis, redakcijos leidžia dar sau tokią prabangą jiems nevaržomai rašyti.
Atlikti žurnalistiniai tyrimai ir prabilę žmonės atskleidė, kad veikė tuo metu Rusijoje biuras, kuriame žmonės už pinigus vykdydavo užduotis, pavyzdžiui, tam tikrų šalių naujienų portaluose arba feisbuke rašyti tokius prorusiškus, Putiną palaikančius, Ukrainą smerkiančius komentarus.
Tuo metu man dar į akį krito tai, kad aš stebėjau tą neapykantos bangą prieš LGBTQ+ žmones. Ir ne be priežasties. Šiandien mes matome, kad daugelis žiniasklaidos priemonių anoniminių komentarų sekcijas iš esmės panaikino, nes ne visada užtenka išteklių prižiūrėti tūkstančius anoniminių pasisakymų, kad neprasprūstų tie su įstatymu prasilenkiantys komentarai.
Taip pat prisimenu, kad 2013 metais Rusijoje buvo įsigaliojęs taip vadinamos „gėjų propagandos“ draudimas.
Taigi, kyla pagrįstas klausimas, ar ta neapykantos kampanija prieš LGBTQ+ bendruomenę taip pat nebuvo Rusijos agresyvios politikos dalis, siekiant sukelti priešpriešą tarp žmonių ir silpninti laisvas visuomenes.
Grįžtant prie to, ką radau, svarbiausią akcentą dėčiau vis dėlto tam, kad žiniasklaida ruošėsi dirbti informacinio karo įkarštyje.
 |
| Jonas Valaitis | Asmeninio archyvo nuotr. |
– Minėjai, kad rengiant straipsnius labai svarbu kalbėtis su žmonėmis apie tai, kaip atrodo žurnalisto darbo realybė. Deja, mūsų visuomenėje įsigali toks požiūris, kad žurnalistai rašo visko labai daug, labai greitai ir ta informacija tokia greito vartojimo, bet iš tikrųjų tas darbas yra sunkus ir dėl to, kad mes gyvename greito vartojimo visuomenėje, dėl to ir užsisukam tavo rate, kad tos analizės, tų istorijų, buvimo su žmogumi, pasakojimo iš tikrųjų labai trūksta. Bet taip yra ir dėl to, kad užtrunka rasti savo pašnekovą, įgyti pasitikėjimą, užmegzti santykį su sukurti tą naratyvą jo istorijai, pristatyti jį. Labai trūksta šito, tai žmonės kažkaip labai nuvertina tą žurnalisto darbą. Iš tikrųjų dėl to, nes jie patys kartais nelinkę investuoti tada į tą kokybišką žurnalistiką.
Beje, tu esi ne tik žurnalistas, tu taip pat esi redaktorius. Pats sukūrei savo informacinę priemonę – „Jarmo.net“. Gal galėtum šiek tiek papasakoti, kaip gimė ta idėja?
– Taip labai pagarbiai skamba žodis redaktorius. Taip, iš esmės visai būčiau pasirinkęs nebūti tuo redaktoriumi. Aš pamenu, kartą dirbdamas su kolegomis išgirdau juos juokaujant, kad ateis toks laikas, kai įsteigsiu savo žiniasklaidos priemonę, ir aš tada sakiau: baikit, nemanau. Bet likimas sudėliojo savaip.
Tiesiog vidus rėkte rėkė, kad man reikia pradėti apie tai kalbėti garsiai, kalbėti garsiai apie LGBTQ+ žmones. Mačiau, kad LGBTQ+ žmonių balsai dažnai yra arba ignoruojami, arba nutildomi, yra stumdomos klišės apie tradicinę šeimą (kad ir kas tai būtų), tai aš tiesiog jaučiau tokį stiprų vidinį poreikį, kad reikia parodyti LGBTQ+ kasdienybę ir pripažinti šios bendruomenės teisę būti išgirstai.
Prisiminkime to meto lauką. „Jarmo“ įkurtas 2021 metų vasarį. Pats pandemijos įkarštis. Supykdyta visuomenė, aktualus klausimas dėl Partnerystės įstatymo. Vėliau, aišku, sekė ir pirmieji homofobiški protestai, kurių pagrindinis tikslas – žūtbūt padaryti įtaką tam, kad nebūtų priimta lygiateisiškumo dovana LGBTQ+ bendruomenei, toji partnerystė.
Ir ką aš dariau? Tai aš tuo metu žengiau pirmuosius žingsnius šitoje redaktoriaus rolėje.
Šiek tiek keista man yra save vadinti redaktoriumi, jeigu atvirai, nes aš esu vis dėlto toks labiau duomenų rinkėjas, tikrintojas, o redaktorius turi formuoti bendrai politiką redakcinę, spręsti, ką spausdinti, kaip tai padaryti.
Taigi, aš kruopščiai atsirinkau informacijos šaltinius ir suformavau savo redakcinę politiką, kurioje pusėje „Jarmo“ stovi.
Ir pradėjau tada rūpintis tokiais buitiniais dalykais: domenas, dizainas ir pan.
Tikiuosi, kad specializuotas portalas, skirtas LGBTQ+ bendruomenei, suteiks galimybę giliau analizuoti žmogaus teisių aktualijas, nušviesti problemas, pasiekimus, kurie išlieka mažai paminėti arba visai nepaminėti.
– Kaip klostosi tavo santykiai su kitais informacijos kanalais? Iš to, kaip tu pasakojai, atrodo, tai yra toks „stratupas“ žiniasklaidos, vieno žmogaus idėja.
– Tai nebuvo vieno žmogaus idėja. Prieš „Jarmo“ įkūrimą bendradarbiavau su LGBTQ+ teisių aktyvistu Pijumi Beizaru, kuris laimėjo bylą kartu su Mangirdu Europos Žmogaus Teisių teisme dėl neapykantą kursčiusių komentarų netyrimo policijoje. Mūsų pirminė idėja – parengti seriją straipsnių, pakalbinti LGBTQ+ žmones, kurie sutiktų kalbėtis, nuo to viskas ir atsispyrė.
O kalbant apie santykius su kitom žiniasklaidos priemonėms – visokie jie yra. Iš esmės tai yra kolegiški santykiai, mes kartais dalijamės vienas su kitu informacija.
Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad žiniasklaidos priemonės girdi „Jarmo“ ir nežiūri kaip į konkurentus, bet žiūri kaip į pagalbininkus, kurie gali suteikti straipsnį, analizę arba informaciją.
– Koks buvo žiniasklaidos santykis su žmogaus teisių temomis, kaip Lietuvos žurnalistai nušviesdavo tas temas – tai, kas Lietuvoje buvo ir iki šiol yra laikoma jautriais klausimais? Kaip atrodė ta situacija tavo akimis tada?
– Kalbant apie tai, kas vyko prieš 10 metų, tai galiu pasakyti, kad tuo metu jautėsi, jog tos žmogaus teisių temos, o ypač LGBTQ+ bendruomenės aktualijos, vis dėlto traktuotos kaip nišinės.
Tai pasikeitė – dabar jos tampa vis dažniau aptariamos.
Pasikeitė ir politinis laukas: jeigu, pavyzdžiui, anksčiau tam tikri įstatymai, tam tikri klausimai buvo paslėpti stalčiuose, tai tai dabar jie yra ištraukti į paviršių, nes pagaliau politikai ėmė spręsti tuos klausimus. Tiesa, kaip sekasi jiems juos spręsti, čia yra visiškai kitas klausimas.
Neseniai „Jarmo“ išspausdinau interviu su režisieriumi Kristianu Veisu, kuris pasakė, jog žmonės užsienyje kalba apie LGBTQ+ bendruomenę: Vokietijoje, pavyzdžiui, mirga laikraščiai. Bet atvažiavus į Lietuvą aplanko nuostaba: čia, rodos, nėra nei kitos rasės žmonių, nei atviros LGBTQ+ bendruomenės. Ką tai liudija? Kad nuoseklaus nušvietimo šia tema iki šiol dar trūksta.
 |
| Jonas Valaitis | Virginijos Kesminės nuotr. |
Šį mėnesį (interviu vyko 2024 m. rugsėjį – aut. past.) dalyvavau Seimo kontrolierių ataskaitos apie LGBTQ+ padėtį Lietuvoje pristatyme ir pasisakė vienas iš žiniasklaidos priemonės atstovų. Ir jis man pasakė labai tokią įsiminusią ir, manau, daug ką apibrėžiančią mintį, kad reikia žinoti, jog praktiškai kiekvienoje redakcijoje yra LGBTQ+ žurnalistų.
Kitaip tariant, žmonės nebesislepia taip, kaip anksčiau, tai natūralu, kad LGBTQ+ žmonės atsiskleisdami visuomenėje atsiskleidžia ir savo darbovietėse, taigi ir mūsų žurnalistų tarpe.
Aš manau, kad reikia neturėti sąžinės, jeigu šalia tavęs dirba LGBTQ+ žmogus, o tu, būdamas žurnalistu, drįsti rašyti tekstą, jog LGBTQ+ bendruomenė gal ir nenusipelnė lygiateisiškumo, nes, kitaip tariant, tu tą šalia dirbantį kolegą tarsi vertini kaip mažiau žmogų.
Kai kaip tokiu atveju jam galima pažiūrėti į akis?
– Jeigu aš neklystu, Jonai, tu pradėjai savo karjerą regioninėje žiniasklaidoje?
– Ne visai. Pradėjau nacionalinėje žiniasklaidoje ir vėliau perėjau į regioninę žiniasklaidą. O tada atsirado „Jarmo“.
– Gal galėtum pasidalinti savo patyrimais dirbant regioninėje žiniasklaidoje, kaip ten viskas atrodo. Mes tarsi ir kritikuojame, ir apgailime regioninę žiniasklaidą, kad jiems trūksta ir resursų, ir įtakos, kad ji galėtų kažkaip reikšmingiau prisidėti prie kažkokių temų atskleidimo ar klausimų sprendimo. Tai atrodo, kad tam tikra prasme tokia ir pamiršta yra žiniasklaidos dalis, bet labai svarbi.
– Taip, iš tiesų labai svarbi, nes žurnalistai regionuose dirba be galo sudėtingomis sąlygomis: aš kalbu apie finansavimo šaltinius ir jų trūkumą arba įtaką politikų. Ir nepaisant visko, mes pradedame matyti, regioninėje žiniasklaidoje žmonės stengiasi ir eina tuo nepramintu žmogaus teisių temų keliu,
Nes iš tiesų regionuose ši tema, priešingai nei Vilniuje, nelabai išdiskutuota.
Pamenu, kai pradėjau veiklą „Jarmo“, tai atkeliavo tokia istorija. Feisbuke pasidalinta buvo skelbimo nuotrauka iš vieno regioninio laikraščio, kad (Valdemaras) Valkiūnas pavartojo žodį – negražų žodį – ir
ir ūkininkų šeima labai dėkojo jam už tai, kad jis apibūdino tuo žodžiu LGBTQ+ žmones. Man kilo klausimas, ar tai nesusiduria su etikos standartais, principais.
Aš paskambinau į tą laikraštį komentaro. Tokio dėkingumo už atkreiptą dėmesį dar nesu sulaukęs iš nei vieno pašnekovo, kuris būtų susidūręs su kritika. Buvo atsiprašyta, buvo pasakyta, kad taip, tai yra labai didelė klaida, ir ištaisyta.
Nepaisant kritikos viešoje erdvėje, jie toliau rašė apie žmogaus teisių klausimus regione, jie rašė apie Partnerystės įstatymą, kalbino (buvusį) Seimo narį Tomą Vytautą Raskevičių, kuris pateikė savus argumentus, kodėl tas įstatymas yra reikalingas.
Tai, kad jie išdrįso pakalbinti dar tokią prieštaringai vertinamą asmenybę, manau, verta pagarbos.
Iš esmės laikraščių regionuose skaitytojai išlieka vyresnė auditorija, kartu dar yra ir konservatyvesnė,
Vėlgi, aš pamenu, kaip kito laikraščio redaktorė man pasakojo, kad išspausdino tekstą apie menininko darbus, susijusius su lytiškumo tema, ir sulaukė pasipiktinusių skaitytojų skambučių: tiesiog žmonės jautė pareigą pranešti, kad nepritaria tam, jog tokie straipsniai būtų spausdinami.
Ir akivaizdu man yra, kad laikraščiai, ypač regionuose, stengiasi vis dėlto atliepti ir auditorijos lūkesčius, ir tokie mažesni leidiniai gali būti ypatingai jautrūs pasipriešinimui, pasipiktinimui, bet švietimas yra be galo svarbus, ir regioninė žiniasklaida – nekalbėsiu, sakykim, apie finansavimo dalykus, kadangi čia yra kita tema – stengiasi, už tai galiu lenkti galvą žemyn.
– Kaip tu vertini paties žurnalisto santykį su žmogaus teisių temomis? Kokia yra, tarkime, tavo nuomone, paties žurnalisto atsakomybė prieš pašnekovą, kuris duoda jam interviu, dalinasi savo istorija, sakykim, jautriais klausimais, kurie, kaip mes žinome, visuomenėje gali sukelti pasipriešinimo, pasipiktinimo bangą? Tarkime, žmogus pasidalija savo patirtimi, tu išspausdini tą straipsnį arba sukuri kažkokį pasakojimą kitokiu formatu. Ir sulauki to dėmesio, tu pasieki ten tuos reikiamus skaičius ir pereini prie kitos temos, bet tas žmogus lieka su ta patirtimi, su tuo faktu, kad dabar jo gyvenimo dalis kažkokia arba tapatybės dalis yra paviešinta, ir jis gali sulaukti kritikos. Patys skaitytojai gali ne tik ne tik į žurnalistą kreiptis, bet ir, tarkim, užsipulti tą žmogų, kuris pasidalijo savo patirtimi. Tavo nuomone, kaip žurnalistas turėtų ištransliuoti tokią realybę pašnekovui, kad yra tokia galimybė, kad tu gali su tuo susidurt?
– Reikia perspėti.
Žurnalistui, ko gero, yra svarbu, kad su juo kažkas pasikalbėtų, pasidalintų savo asmenine istorija, bet labai teisingas pastebėjimas: tau tai yra viena iš istorijų, o tam žmogui gali būti visas gyvenimas. Ir prieš trinant rankomis, kad tas žmogus, sutiko pasikalbėti, reikia labai jam aiškiai pasakyti, kad svarbu įsivertinti, ar yra emociškai saugu.
Iš tiesų reikia būti jautria rašančia ranka, nes aš manau, kad vis dėlto žurnalisto atsakomybė turėtų būti tokia, kad jeigu žmogus jau sutinka papasakoti savo istoriją, tai tu turi suteikti platformą, kurioje jis galėtų dalintis savo patirtimi be baimės būti nuteistam.
Kai mes matome, pavyzdžiui, viešojoje erdvėje arba komentarų sekcijose, kurios dar nėra panaikintos, kai kuriose žiniasklaidos priemonėse, komentarus, kad „persekiokim su kulkosvaidžiu juos“... Tai reikia būtent iš taip komentuojančiųjų atimti teisę taip kalbėti. Tai yra emocinės sveikatos, teisinės aplinkos klausimai.
Atsakomybė – ne tik moralinė, bet ir teisinė. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs vienoje byloje – tai buvo įžeidžiančių komentarų byla – kad žiniasklaidos priemonė atsako už komentarus, už komentarų bent jau moderavimą. Tai kai jūs skaitote prierašus žiniasklaidos priemonėse, kad redakcija už komentarus neatsako, žinokite, kad atsako ne tik morališkai, bet ir teisiškai.
Galėčiau pasakyti dar, kad reikia vis dėlto išlikti jautriam. Aš, pavyzdžiui, labai gerai pamenu, kai rengdamas vieną pirmųjų interviu būtent apie neheteroseksualią orientaciją paklausiau pašnekovo, ką jis vis dėlto pasakytų, pavyzdžiui, apie Katalikų Bažnyčios poziciją tos pačios lyties porų atžvilgiu. O Bažnyčios poziciją mes jau ir taip visi puikiai žinome. Tai atsakymas, ko gero, pranoko mano pačio lūkesčius, nes buvo iš pašnekovo labai aiškiai pasakyta, kad nei santuoka, nei partnerystė nėra privilegija – tai yra teisė.
Bet privilegija yra, pavyzdžiui, nemokėti mokesčių, o būtent tokią turi Bažnyčia, taip aršiai kritikuojanti LGBTQ+ bendruomenę.
Aš, ko gero, tobulesnio atsakymo pats net nebūčiau sugalvojęs. Ir kas atsitiko vėliau? Tai pašnekovas vėliau prisipažino, kad išgirdęs šitą klausimą šiek tiek įsiskaudino. Man atsivėrė erdvė paaiškinti pašnekovui, kad kartais temos nebūtinai yra malonios, bet į tam tikrus klausimus atsakyti verta arba bent jau pamėginti atsakyti verta skatinant kritiškai mąstyti, mūsų, deja, vis dar homofobiško atspalvio visuomenę.
– Iš tikrųjų čia yra svarbus aspektas, nes vėlgi grįžtant prie žurnalistų etikos, pastaruoju metu irgi yra labai nemažai tokių lyg ir mokymų, šiaip informacijos šaltinių žurnalistams, kaip kalbėti apie žmogaus teises. Kadangi irgi dažnai būna, kad pasirodžius kažkokiai publikacijai, tada kyla šaršalas dėl to, ypač nevyriausybinės organizacijos kalba, kad štai tokia jautri tema ir buvo nušviesta neetiška, kad reikėjo kažkaip kitaip eiti kalbėti apie tuos klausimus. Kalbant apie tai, su kuo pats susiduria žurnalistas savo kasdieniame darbe, kodėl žurnalistams trūksta tos informacijos, kaip kalbėti apie žmogaus teises, kodėl sunku laikytis tos etikos?
– Aš nepasakyčiau, kad viešojoje erdvėje trūksta tokios informacijos, nes žurnalistai turi prieigą prie kursų, prie mokymų, prie tobulėjimo profesinio, bet ne visada yra noro ir laiko, ko gero, kai kurių žurnalistų tarpe, bet aš netgi sakyčiau, kad ne visada yra sunku laikytis tos etikos, jeigu, pavyzdžiui, pagarba žmogaus teisėms yra tau tiesiog įaugusi į kraują,
Bet problemų yra. Kalbant apie tai, kodėl taip gali būti, tai įtaką žurnalistų darbui kartais padaro viešasis diskursas: kai visuomenėje dominuoja stereotipai, kai dominuoja diskriminacinės nuotaikos, tai žurnalistai, kurie irgi yra žmonės, kurie irgi moka jausti, tai jie irgi bijo, kad nušvietimas apie žmogaus teisių klausimus pavers juos pačius neapykantos taikiniais dėl savo darbo arba, pavyzdžiui, už palaikymą LGBTQ+ bendruomenei.
Reikia pripažinti, kad žmogaus teisių temos yra politiškai, socialiai jautrios, kai kalbame ypač apie LGBTQ+ teises, apie migrantų teises, apie lyčių lygybę.
Kai kurie žurnalistai, dirbantys, pavyzdžiui, konservatyvesniuose leidiniuose, jaučia spaudimą, kad jų nušviečiamos temos atitiktų auditorijos lūkesčius arba savininkų interesus, todėl gali vengti arba netinkamai nušviesti tokius klausimus.
– Vienas iš etikos klausimų – neutralumo klausimas. Vakaruose tradicinė žiniasklaida turi aiškią potekstę, kokiai grupei atstovauja, tarkim, atstovauja verslui, atstovauja darbininkus, kairiuosius, dešiniuosius, o štai Lietuvoje žiniasklaida dažniau bando išlikti arba bent jau parodyti, kad yra neutrali, nors tu paskaitęs tekstus aiškiai matai, kad to nėra. Tarkime, geriausias pavyzdys tikriausiai yra tas pats Rusijos karas Ukrainoje, kai tam tikri žurnalistai, kurie laiko save antisistemine žiniasklaida, jie kartais sako – išgirskime kitą pusę, išklausykime, ką kalba Rusija ir panašiai. Kaip tu matai šitą neutralumo klausimą kalbant apie šiuolaikinę žiniasklaidą?
– Išklausykime Rusiją skamba kaip išklausykime prievartautoją, išklausykime žudiką.
Tai išklausyti – taip, išklausyti galima, bet problema yra ne išklausyme. Štai Rusija yra išklausyta, tik bėda ta, kad tie antisistemininkai labai nenori, kad Rusija būtų kritiškai vertinama, ir štai čia jie nuneigia žiniasklaidos vieną iš principų – kritišką vertinimą.
Bendrai kalbant apie tą neutralumą, na, aš manau, kad gal metas nustoti apsimesti, jog žurnalistai dirba vakuume ir nėra paveikiami politinio, galbūt socialinio arba kultūrinio kontekstų, nes šios aplinkybės formuoja tą redakcinę kryptį.
Vėlgi, galiu kalbėti už save. „Jarmo“ portalas atviras išklausyti, bet jis tikrai nėra atviras gražulistinei karbauskinei propagandai apie tradicinę šeimą – tai bus įvertinta.
Aš manau, kad reikia suprasti, jog LGBTQ+ teisės, lytiškumas, lyčių lygybė nėra vien tiktai tiesiog politiniai klausimai, kuriais galime susitarti nesutarti.
Tai iš tiesų yra temos, kurios yra susijusios su žmogaus orumu, su žmogaus teisėmis, ir bandymas likti tokiais neutraliais šiose temose gali iš tiesų reikšti normalizavimą to, kad yra pažeidžiamos žmogaus teisės.
Kartais žurnalistų atsakomybė vis dėlto išlieka aiškiai įvardinti, kas yra teisinga, o kas – ne.
Nes jeigu tu sieki išklausyti abi puses, o viena iš jų akivaizdžiai skatina diskriminaciją, ir be jokio kritiško vertinimo tą padarai, tai tu gali netyčia pavirsti puikia platforma bujoti ir iškilti visokiems žemaitaičiams.