Visuomenės nuostatos LGBTQ+ bendruomenės atžvilgiu prastėja, rodo Žmogaus teisių stebėjimo instituto pristatyta 12-oji žmogaus teisių situacijos Lietuvoje apžvalga, kurioje analizuojama padėtis šalyje 2022–2023 metais.
 |
| Asociatyvi Toni Reed/„Unsplash“ nuotr. |
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Šiame dokumente pabrėžiama, kad Lietuvoje vis dar paplitusi diskriminacija dėl lyties, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, LGBTQ+ bendruomenė susiduria su teisinėmis ir socialinėmis kliūtimis.
Viena ataskaitos rengėjų Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė Monika Guliakaitė-Danisevičienė apžvalgoje teigia, kad 2020-2024 m. Seimo kadencija, atnešusi į darbotvarkę įvairius žmogaus teisių klausimus, lėmė didesnį, tačiau nebūtinai pozityvesnį LGBTQ+ bendruomenės matomumą.
LGBTQ+ bendruomenė dažnai buvo linksniuojama dėl Partnerystės, vėliau tapusio Civilinės sąjungos, įstatymo priėmimo, Gyvenimo įgūdžių programos, kartu klaidingai ir, anot M. Guliakaitės-Danisevičienės, greičiausiai sąmoningai siejama su Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimu.
Yra stebimos diskriminacinės nuostatos: matomos prastėjančios nuostatos homoseksualių ir biseksualių žmonių atžvilgiu.
Štai 2022 m. daugiau kaip trečdalis gyventojų nenorėjo gyventi kaimynystėje su homoseksualiu asmeniu (35,9 proc.), beveik pusė nenorėtų išnuomoti būsto (45,4 proc.), beveik ketvirtadalis nenorėtų kartu dirbti (24,2 proc.). 57,8 proc. apklaustųjų teigė, kad per pastaruosius metus požiūris į homoseksualius asmenis pablogėjo. 2023 m. atlikta Eurobarometro visuomenės apklausa dėl diskriminacijos ES šalyse atskleidė panašias nuostatas: 45 proc. apklaustųjų būtų nepatenkinti, jei homoseksualus ar biseksualus asmuo užimtų aukščiausią renkamą politinį postą (ES 16 proc.), 30 proc. būtų nepatenkinti turėdami homoseksualų ar biseksualų bendradarbį (ES 12 proc.), 59 proc. būtų nepatenkinti, jei vaikai užmegztų santykius su tos pačios lyties asmeniu (ES 24 proc.). Net 53 proc. asmenų yra įsitikinę, kad seksualiniai santykiai tarp dviejų tos pačios lyties asmenų yra kažkas blogo.
Pasak ekspertės, 2022-2023 m. didesnių teisės aktų pokyčių nebuvo, todėl įstatyminė bazė išlieka silpna, neužtikrinanti garantijų nei tos pačios lyties šeimoms, nei translyčiams asmenims.
– Apklausos rodo, kad visuomenės nuostatos homoseksualių asmenų atžvilgiu yra vienos prasčiausių Europoje, be to, pastaraisiais metais dar ir blogėja. Jūsų vertinimu, kas tai lėmė? – jarmo.net pasiteiravo M. Guliakaitės-Danisevičienės.
– Sudėtinga vertinti kontekstą atskirose valstybėse, tačiau matyti vieningai, kad vis populiarėja ir įvairiose šalyse valdžią gauna kraštutinės dešinės partijos ir judėjimai, kurie savo ideologiją grindžia priešiškumu LGBT+ bendruomenei, migracijai ir kitoms žmogaus teisių temoms. Ne išimtis ir Lietuva, kurioje tam tikros partijos ir judėjimai išnaudoja LGBT+ naratyvą baimei skleisti ir visuomenei gąsdinti.
 |
| Monika Guliakaitė-Danisevičienė | Bertos Tilmantaitės nuotr. |
– Skundų dėl diskriminacijos seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės pagrindu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje nėra gaunama daug. Galbūt žmonės baiminasi ginti savo teises, nepasitiki institucijomis?
– Apklausos rodo, kad nukentėjusieji (-iosios) nuo diskriminacijos ar neapykantos nusikaltimų dažniau yra linkę (-usios) nesikreipti į institucijas dėl įvairių priežasčių, tarp kurių yra nepasitikėjimas institucijomis, netikėjimas, kad skundas ką nors pakeistų, keršto baimė ar tiesiog nenoras atskleisti savo tapatybės. Yra dalis žmonių, kurie dėl tokių susidūrimų dažnumo yra įpratę ir linkę nebereaguoti, o yra tokių, kurie neatpažįsta situacijos kaip tokios, dėl kurios galima kreiptis į tam tikrą instituciją.
– Praėjusią Seimo kadenciją buvo pateiktas ne tik Partnerystės įstatymas, civilinė sąjunga, bet ir LGBTQ+ teisių oponentų siūlymai, vienas jų – vadinamasis artimo ryšio įstatymas. Kaip vertinate tai, jog kai kurie politikai norėtų, jog tos pačios lyties poros neįgytų šeimos statuso, bet sudarytų „ūkinės veiklos“ sutartį?
– LGBT+ poros yra šeima nepaisant to, ką siūlo kai kurie politikai. Tai yra ne kas kita, o realybės neigimas. Be to, argumentai, kad partnerystės įstatymas pažeistų Konstituciją yra iš piršto laužti, nes pats Konstitucinis teismas yra nustatęs, kad šeima nekyla iš santuokos, vadinasi, šeimą kaip teisinę kategoriją gali sudaryti ir du tos pačios lyties asmenys. Ir tai reiškia, kad tam reikalinga tam tikra apsauga, užtikrinanti orų tos pačios lyties šeimų gyvenimą. Artimo ryšio įstatymas siūlo priešingai – pripažinti, kad tos pačios lyties partneriai vienas kitam yra ne kas daugiau nei ūkiniai subjektai ar verslo partneriai. Tai ne tik nesuteikia reikalingų teisių ir jų apsaugos, bet dar ir žemina LGBT+ bendruomenės orumą.
– Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad Lietuvoje egzistuoja veiksminga vidaus teisinės gynybos priemonė nagrinėjant skundus dėl homofobijos. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvoje vis tiek įvyksta incidentai, kai sveiku protu galima suvokti, kad jie įvykdomi siekiant išreikšti neapykantą prieš LGBTQ+, tačiau policija tokius įvykius ne visada tiria, pavyzdžiui, teisėsaugos institucijos atsisakė tirti homofobinį vaikinų poros, ėjusios susikabinus rankomis, žodinį užpuolimą ir grasinimus Vilniuje. Kaip jūs tai pakomentuotumėte? Ar nepernelyg optimistiškai EŽTT įvertino padėtį Lietuvoje?
– Iš praktinių pavyzdžių, su kuriais susiduriame, matome, kad tikrai nėra išspręsti visi iššūkiai, kylantys nagrinėjant skundus dėl homofobinių incidentų ir išpuolių. Būtent dėl minėto atvejo esame pateikę peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui, kurią jis priėmė nagrinėti. Lauksime Teismo sprendimo ir įvertinimo. Tačiau tenka konstatuoti, kad LGBT+ bendruomenė išties susiduria su sisteminiais sunkumais kreiptis ir gauti tinkamą pagalbą.
– Asmens lytinės tapatybės pripažinimo įstatymas – nepateiktas, nors 2020-2024 metų Seimo kadencijoje tai buvo įsipareigota padaryti. Galbūt politikams pritrūko ryžto?
– Galbūt ir pritrūko ryžto, bet galimai buvo įvertinta nepalanki politinė situacija, kurioje šansų priimti tokį įstatymą buvo itin mažai. Atsižvelgiant į tai, kiek matėme aistrų dėl Partnerystės, o vėliau ir Civilinės sąjungos įstatymo, kuris tapo visiškai kompromisinis, vilčių priimti Asmens lytinės tapatybės pripažinimo įstatymą buvo mažai. O turbūt teikti be vilties priimti būtų neatsakinga, vien jau suteikiant platformą neapykantos retorikai iš tam tikrų priešiškai nusiteikusių Seimo narių. Ir nors Teisingumo ministrė priėmė įsakymą, palengvinantį vardo ir pavardės keitimą asmens dokumentuose, akivaizdu, kad to nepakanka ir būtina priimti teisės aktą, įtvirtinantį realias lytinės tapatybės pripažinimo procedūras.
– Ataskaitoje minite, kad translyčiai asmenys atsidūrė ir dezinformacijos bei diskriminacinės informacijos epicentre, ypač kalbant apie Gyvenimo įgūdžių programą ir Stambulo konvencijos ratifikavimą. Ar galėtumėte plačiau papasakoti, kokie tai buvo atvejai?
– 2023 metų rudenį, kilus pasipiktinimui dėl naujai pristatytos Gyvenimo įgūdžių programos, bene daugiausiai dėmesio iš priešiškai nusiteikusių politikų ir visuomenės veikėjų buvo skirta „genderizmo ideologijai“ ir lytinei tapatybei. Tuo metu buvo skleidžiama tėvus gąsdinanti dezinformacija, neva mokyklose bus mokoma pasikeisti lytį ir tą daryti be tėvų sutikimo. Diskusijose dėl Stambulo konvencijos, kuri aistras kelia dėl sąvokos „lytis socialiniu aspektu“, iki šiol skleidžiama melaginga informacija, kad konvencijos ratifikavimas atvertų kelią „genderizmo“ ideologijai ir lyties keitimo procedūroms, nors tai su konvencijos turiniu ar jos tikslais nieko bendro neturi.
– Kaip manote, ar šioje Seimo kadencijoje situacija dėl LGBTQ+ teisių gerės, turint omenyje tai, kad LSDP pasižadėjo kovoti prieš diskriminaciją?
– Anksčiau LSDP žadėjo priimti (palaikyti) Partnerystės įstatymą ir ratifikuoti Stambulo konvenciją, tačiau to ne tik nepavyko padaryti, bet ir šių pažadų rinkimų programoje nebeliko. Nepaisant to, tikimės, kad situacija gerės, o LSPD išnaudos turimą mandatų skaičių savo, kaip socialdemokratų, vertybinių nuostatų įgyvendinimui.