Lapkričio 25-oji –Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena ir todėl šį savaitgalį visoje Prancūzijoje moterys ir ne tik jos rinkosi į eisenas Paryžiuje ir visoje šalyje.
 |
| Rūta Latinytė | Asmeninio albumo nuotr. |
Rūta Latinytė
facebook.com/ruta.latinyte
Pagrindinis dėmesys be abejonės teko nuo daugiau nei 200 išprievartavimų, organizuotų jos pačios vyro, nukentėjusiosios Gisèle Pelicot bylai (apie ją jau rašė ir lietuvių spauda), tačiau protestuotojos reikalavo ne tik teisingumo, bet ir politinių sprendimų.
Moters teisių asociacijos parengė „integralaus įstatymo“ (loi intégrale) pasiūlymą, kurį sudaro 139 straipsniai. Juo „siekiama atsižvelgti į visus kovos su smurtu prieš moteris ir mergaites aspektus“: švietimą, paramą aukoms, darbą, sveikatą, baudžiamąjį procesą, pornografiją, smurtą elektroninėje erdvėje, prevenciją ir kt.
Keblumų kelia ir dabartiniame Prancūzijos baudžiamajame kodekse esantis išprievartavimo apibrėžimas, kuriuo piktnaudžiaudami kai kurie G. Pelicot prievartautojai dabar net siekia išsisukti nuo bausmių, teigdami, kad smurto gi esą nebuvo ir jie nieko blogo nenorėjo – tad čia ypač svarbus tampa ne prievartos buvimo, o sutikimo nebuvimo („non consent”) apibrėžimas.
Greit bus dešimtmetis, kaip prancūzai/ės yra įvedę feminicido terminą, nurodantį moters nužudymą artimoje aplinkoje, susijusį su lytimi. Skaičiuojama, kad šiemet nuo metų pradžios FR jau yra įvykdytos 122 tokios moterų žmogžudystės. Statistiškai, didžiausia tikimybė moteriai būti nužudytai (ir tai ne tik Prancūzijoje) – tai nuo jos sutuoktinio/partnerio rankos. Vyrų žmogžudystės statistiškai turi kitas priežastis, tokias kaip nusikaltėlių grupuotės, apiplėšimai.
Greta įstatymų ir finansavimo klausimų jautėsi užtarimas Afrikos moterims (neabejoju, kad prie to prisideda ir Nigerijos rašytojos Chimamanda Ngozi Adichie populiarumas), taip pat palaikymas trans bendruomenei.
Tiesa, turiu papasakoti ir apie kitą, dvejopą įspūdį, atėjus palaikyti eisenos gyvai. Bent jau pačioje pradžioje atrodė, kad Palestinos vėliavų ir garsiakalbių buvo kone daugiau nei violetinių plakatų su feministiniais šūkiais (NB: taip, man labai gaila Gazoje kenčiančių moterų ir vaikų, IR man žiauriai skauda širdį dėl nužudytų ir vis dar neišlaisvintų pagrobtų Izraelio įkaitų, tik kad eisenoje Palestinos palaikytojai nelaikė plakatų apie moterų padėtį, jie buvo apie valstybę, tad kodėl tai turėjo būti moterų eisenos už moterų teises dalis?).
Ypač kraupiai atrodė ryškiai raudonos prancūzų komunistų partijos vėliavos su kūju ir pjautuvu (!), šitie matyt nieko apie stalinistinius nusikaltimus po tuo pačiu simboliu nėra girdėję.
Buvo ir Irano vėliavų, tik štai neaišku už ką buvo tos vėliavos – ar už Irano moteris, kaip Mahsa Amini, Ahou Daryaei ir ten vykusius moterų protestus, ar už oficialią ajatolų paimtą valdžią ir jos veiksmus.
Ukrainos vėliavų nesimatė, nors Rusija savo invazijoje prievartą prieš moteris naudoja sistemiškai, apie tai kalba tarptautinės žmogaus teisių organizacijos, bet nėra tokios aktyvios ir girdimos.
Prancūzijos žydų feminisčių grupės dalyves turėjo saugoti didelės kiekis policininkų ir jos turėjo eiti 50 m nutolusios nuo pagrindinės eisenos, nes prieš jų dalyvavimą buvo ultra-kairiųjų ir pro-palistinietiškos grupių dalyviai...
Todėl ne visada lengva prisistatyti feministe, apie tai dar bus daugiau, kaip sako, sekite spaudą.
Tai susiję su ne tik feminizmo, bet ir kitų itin plačių ir skėtinių judėjimų bei simbolių dilema – kas, jei palaikai ne viską, kas vyksta „toje temoje“, kai dėl dalies reiškinių ar siūlomų sprendimų kyla diskusijos, kai prie aktyvistų prisišlieja nesusijusių temų atstovai, ir kai išsiskiria politinės simpatijos, pvz. toje pačioje eisenoje buvo plakatų, reikalaujančių Macrono galvos, nors, pardon, vos prieš du metus visi Lietuvoje laikėme kumščius, kad tik jis laimėtų prieš Le Pen.
Tokie štai sumišę jausmai, bet reikia pripažinti, kad visur vietos žiniasklaidoje buvo kalbama ir rodoma vien tik moterų teisių tema, kuri ir buvo pagrindinis šios eisenos tikslas. Ir mane ko gero labiausiai sujaudinusi gausa į gatves išėjusių vidutinio ir vyresnio amžiaus moterų, ko kalbant apie moterų teises kartais pasigendu gimtinėje.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net