2015 metais pradėjau kovot už Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimą, nes žinojau, kad antisemitizmo tema yra Lietuvos Achilo kulnas ir vienintelis būdas judėti į priekį – tai kalbėt apie nepatogus klausimus ir juos spręsti, o ne paslėpti po kilimu.
 |
| Mark Adam Harold | Asmeninio archyvo nuotr. |
Mark Adam Harold
Politikas, visuomenės veikėjas
Buvau vadinamas užsienio agentu, tipo skaldau visuomenę rusijos naudai.
Daug kas – net aukštus postus užimantys politikai – teigė, kad Škirpa nieko blogo nepadarė ir nebuvo antisemitas, esą jis pabandė motyvuot lietuvius išvaryt žydus iš šalies dėl jų pačių saugumo, teismas nesako, kad jis įvykdė nusikaltimus, ir t.t.
Menkinti Škirpos antisemitinės propagandos svarbą genocido skatinimo istorijoje būtų kvaila, nes tas menkinimas savaime – antisemitizmas.
Bet visi pasakė, kad tai nerimta, t. y. priimtina yra ignoruoti „juodąsias dėmes biografijoje“ ir skelbti žmogų Lietuvos laisvės herojumi, net jeigu jis kartą gyvenime dirbo prieš demokratiją, šlovino hitlerio genealumą ir skatino bendrapiliečių Lietuvos žydų išvarymą iš šalies, įskaitant tuos žydus, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Galų gale – gatvės pavadinimas pakeistas. Tai reiškia, kad rusijos propagandistai nebenaudoja tos gatvės kaip visuomenės skaldymo įrankio, nes šis pakeitimas pademonstravo, kad visuomenė yra prieš antisemitizmą. Tai kovos prieš antisemitizmą simbolis
Deja bet dėl geto steigėjo Jono Noreikos šlovinimo vis dar vyksta daug skaldymo, kadangi tas klausimas nėra uždarytas. Lygiai kaip Škirpos atveju, mainstream politikai be gėdos deklaruoja, kad jis neturėjo jokių blogų intencijų ir pasirinkimo, todėl jo galimai antisemitiniai veiksmai yra OK ir vogti žydų turtą yra OK, ir vadinti jį nepriekaištingos reputacijos herojumi yra OK. Esą čia tėra keletas juodų dėmių biografijoje.
Visų šitų „tik truputį ir netiesiogiai“ antisemitinių veikėjų šlovinimas visiškai normalizuotas ir net laikoma patriotine vertybe ne tik tarp marginalų, o ir tarp ministrų.
Tai paprastai atveria kelią dar blogesnių žmonių šlovinimui ir dar juodesnių dėmių ignoravimui. Tai žingsnis link Žemaitaičio išrinkimo antisemitizmo temos pasitelkimo būdu. Tą žingsnį padarė šalies lyderiai.
Žemaitaitis nėra širdyje antisemitas kaip hitleris buvo, jis tik joja ant „tik truputį ir netiesiogiai“ antisemitų legitimizavimo arklio. Jis žengia sekantį žingsnį ta pačia kryptimi.
Jei dabartiniai politikai nepripažins viešai, kad jie galėjo daryti daug daugiau, daug daug anksčiau, mes nejudėsime į priekį. Jie turi kalbėt atvirai (ne iš gynybinės pozicijos) apie problemą, kurią jie patys iš dalies sukūrė arba per silpnai jai priešinosi. Tai jiems skaudės, bet tai yra būtina. Visi normalūs žmonės paplos ir gerbs sąžiningumą, nieks nepraras savo karjeros, galimai jie laimės rinkimus būtent dėl drąsos pripažint trūkumus ir pasiūlyti rimtus sprendimus.
Mačiau mitinge prie Seimo, kad yra paklausa sąžiningiems, drąsiems, švariems politikams, tik gaila, kad pasiūlos mažai.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net