Kai kurie žmonės sako: „Kodėl čia atvažiavai? Čia skurdi ir nuobodi šalis“. Bet kai aš buvau Irake, tiesiog svajojau išvykti. Nes esu gėjus ir ten gyventi buvo pragaras.
 |
| Ahmed | Gegužės 1-osios profesinė sąjungos nuotr. |
Ahmed
Gegužės 1-osios profesinė sąjungos Vilniaus padalinio narys
Taip, čia tave įkalina šešiems mėnesiams, bet gali gauti prieglobstį. Į Lietuvą atvykau per Baltarusiją 2021 metais. Tada man buvo 20 metų. Kai atvažiavau, mane nuvedė į policiją ir atliko koronos testą. Testas buvo teigiamas, todėl mane 15 dienų laikė karantine. Po to perkėlė į pirmąją stovyklą. Vietos pavadinimo neprisimenu.
Pirmus du mėnesius atima visus telefonus. Man pasisekė, nes turėjau du telefonus, atidaviau jiems sugedusį, o gerąjį paslėpiau. Buvau vienintelis stovykloje iš trijų šimtų žmonių, kuris turėjo telefoną. Naktį, po antklode, nusiunčiau naujienų savo šeimai, nes jei jie du mėnesius negirdėtų jokių naujienų, žinot, kaip jie jaustųsi. Taigi kasdien telefonu naudodavausi vos penkias minutes.
Netrukus apie tai sužinojo kiti žmonės stovykloje ir siūlė man pinigų, kad leisčiau juo naudotis. Pasakiau, kad galit naudotis, bet nesakykit policijai. Žmonės labai džiaugėsi galėdami susisiekti su savo šeima. Aš taip pat buvau laimingas dėl jų.
Tada buvau perkeltas į Rūdninkus. Ten buvo palapinė su tūkstančiu žmonių. Buvo šalta ir lietinga, o maisto gauni tik vieną kartą per dieną. Buvo turgus, kaip ir automobilių turgus, bet ten buvo super brangu. Maistas buvo blogas, negali nusipirkti jokių vaistų, kai susergi. Kai atvykau į Vilnių, negalėjau patikėti, kaip viskas pigu, palyginti su kainomis toje stovykloje.
O tada mane iš Rūdninkų perkėlė į Kybartus. Kai sužinojo, kad esu gėjus, pasakė: „Oi, tu neturi čia likti, turi kraustytis į Medininkus“. Bet Medininkuose man vis tiek nebuvo saugu. Buvo specialus sektorius, bet ten daug žmonių nebuvo homoseksualūs. Jie sakydavo, kad yra, bet iš tikrųjų buvo homofobai.
Tada mane vėl perkėlė, šį kartą į Pabradę, į B sektorių. Vietoj „Sector B“ vadindavo „Sector Gay“.
Kasdien 4 ar 5 val. ryto ateidavo policija skaičiuoti, ar niekas nepabėgo. Bet kaip jie ateidavo... Kojomis spardydavo duris ir šaukdavo skaičius. Jie tyčiojosi iš mūsų ir žiūrėjo į mus kaip į pabaisas, nes visi žinojo, kad esame gėjai.
Galiausiai gavau privačią advokatę, kuri padėjo gauti prieglobstį. Turėjau vykti dar kartą, į Ruklą, ir keturis mėnesius laukti savo asmens kodo. Nežinau, kodėl taip ilgai. Paprastai tau padaro asmens tapatybės kortelę ir banko sąskaitą, pasirenki miestą ir tada gali išvykti.
Iš tūkstančių stovykloje buvusių migrantų daugelis buvo grąžinti atgal į Iraką arba pabėgo į Vokietiją. Lietuvoje liko tik apie 20 žmonių. Kaip manote, ar taip atsitiko dėl to, kad „Lietuva yra skurdi šalis“, ar dėl valdžios? Manau, kad taip yra dėl valdžios. Jie mumis nesirūpino.
Kai sutvarko dokumentus, jie turėtų patikėti mūsų pasakojimais, kad mums iš tiesų gresia pavojus, taigi bent jau turėtų būti atsižvelgta į žmogaus teises. Tačiau mums nėra jokių žmogaus teisių. Galbūt, jei būčiau turėjęs baltą odą ir mėlynas akis, būtų kitaip? Nes aš pažįstu keletą ukrainiečių ir kai jų paklausiu, kiek jie moka už nuomą, jie atsako, kad už juos moka valdžia. Tai kodėl?..
Situacija bloga ne tik Lietuvoje, ji bloga visoje Europoje. Turiu draugą, kuris dirba Irake panašioje nevyriausybinėje organizacijoje, kaip G1PS, ir padeda LGBT žmonėms, bet jam gresia didesnis pavojus, nes Irake tai nelegalu. Kartą jis gavo draugo iš Nyderlandų kvietimą apsilankyti, bet ambasada jo neįleido, sakė: „Tu irakietis, gal tu atvažiavai čia ne aplankyti, o gauti prieglobstį“.
Kai ištrūkau, ieškojau darbo. Pirmasis mano darbas čia buvo „Yala Yala Bistro“. Tiesą sakant, tai buvo pirmasis darbas mano gyvenime. Ten dirbo ir kiti pabėgėliai iš Irako. Po devynių darbo dienų nukritau nuo paspirtuko grįždamas iš darbo namo. Ir tada darbdavys liepė nesakyti gydytojui, kad dirbu. Bet aš vis tiek pasakiau gydytojui tiesą, todėl gydytojas paprašė sutarties, o aš pasakiau, kad jos neturiu.
Darbdavys bandė mane gąsdinti, kad pasakys institucijoms, jog dirbu nelegaliai ir mane pasodins į kalėjimą. Tada dar nežinojau, kad už tai atsako darbdavys, o darbuotojai nėra baudžiami. Ieškojau pagalbos ir G1PS man atstovavo darbo ginčų komisijoje. G1PS įrodė, kad buvo darbo santykiai, ir darbdavys turėjo sumokėti man kompensaciją. Tačiau jis buvo skolingas ir kitiems darbuotojams, kurie taip pat buvo pabėgėliai iš Irako. Taigi jis paskelbė bankrotą ir mes taip ir negavome pinigų.
Įdomu, kad tas pats asmuo dabar turi naują įmonę. Taigi gal jis vis dėlto turėjo pinigų?...
Pakeičiau kelis darbus ir visur buvo problemų. Šiek tiek dirbau „Bolt“, bet tai labai pavojinga sveikatai. O ligoninėse niekas nekalba angliškai.
Norėjau išmokti lietuvių kalbos, bet nėra gerų vietų. Kai kurie kursai labai brangūs, pavyzdžiui, 600 eurų. Yra ir pigesnių vietų, bet ten ant tavęs rėkia. Į vieną grupę įstojau, kai išėjau iš stovyklų, bet jie jau buvo įpusėję. Jie sakė: „Tavo problema, kad atėjai vėlai“. Sakau: „Ne mano problema, aš buvau Rukloje!“.
Man sunku kalbėti apie savo praeitį. Ir nežinau, kokia bus mano ateitis. Noriu tapti skrydžių palydovu, bet man gana sunku to pasiekti. Buvau paskutinėje mokyklos klasėje, kai atsirado galimybė pabėgti, todėl jos nebaigiau. Lietuvoje, jei noriu stoti į universitetą, turiu atnešti dokumentus iš mokyklos, bet jie niekam jų neduoda. Turiu ten nuvykti asmeniškai.
Todėl dabar nestudijuoju. Bandau susisiekti su kitomis irakiečių mokyklomis už Irako ribų, Rumunijoje arba Prancūzijoje, bet dabar esu per senas mokyklai, jie sako, kad man turi būti 20 metų. O kai klausiu, ką turėčiau daryti, jie sako: „Grįžk į Iraką“...
Tikiuosi, kažkaip gausiu tą diplomą ir pradėsiu studijuoti.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net