Lytiškumo ugdymas dažnai vertinamas kaip privatus, intymus klausimas, nediskutuotinas viešai. Tačiau paklausius eilinių politinių debatų girdėti, kad lytiškumo ugdymas ar pats lytiškumas atsiduria politinės retorikos ašyje.
 |
| Akvilė Giniota MO muziejuje | Ryčio Šeškaičio nuotr. |
Vis dėlto viešas lytiškumo temų diskutavimas, deja, yra sensacingas ir reakcionieriškas. Ši tendencija kelia pavojų. Vietoje to, kad lytiškumo ugdymo diskusijos siektų gerinti visuomenės sveikatą, skatinti santykių įgūdžius ir stiprinti kritinį mąstymą, jos dažnai tampa manipuliacijos įrankiu, sėjančiu baimę ir nepasitikėjimą.
Valstybė, kuri neskiria adekvataus dėmesio lytiškumo ugdymo sričiai ne tik pralaimi sveikatos rodiklių fronte: Lietuva Europos mastu yra apačioje pagal lytiškai plintančių infekcijų, nenorimų nėštumų nutraukimo kiekius, tačiau pralaimi ir socialinių įtampų fronte. Lytiškumo ugdymo laukas Lietuvoje yra nusėtas dezinformacijos ir manipuliatyvių naujienų. Dar 2014 metais 90% lietuvių manė, kad lytiškumo ugdymas turėtų būti privalomas mokyklose, o 2023-ųjų apklausa rodo, kad šiam teiginiui bepritaria pusė apklaustųjų. Skirtumas milžiniškas.
Tam įtakos turi antigenderizmas – tarptautinis politinis judėjimas, stabdantis lyčių lygybės ir LGBTI+ teisių progresą, vaizduojant šiuos siekius kaip grėsmę tradicinėms vertybėms ir visuomenės stabilumui. Antigenderizmo šalininkai dažnai naudoja terminą „genderizmas“, norėdami neigiamai apibūdinti įvairias lytiškumo ir lygybės iniciatyvas. Antigenderizmas taip pat stipriai remiasi dezinformacija ir baimės kurstymu, teigdamas, kad įvairūs lytiškumo klausimai kelia pavojų šeimos ir visuomenės gerovei. Lietuvoje šis politinis judėjimas pasitelkiamas, siekiant sustiprinti tam tikras radikalias politines darbotvarkes.
Siekdama geriau suvokti, kaip antigenderistiniai naratyvai veikia lytiškumo ugdymą Lietuvoje, atlikau tyrimą „Lytiškumo ugdymas kaip įrankis antigenderistinėje propagandoje“, kuris yra publikuotas moksliniame recenzuojamame „Baltic Worlds“ žurnale.
Analizėje atsiskleidžia, kad antigenderizmas lytiškumo ugdymą pateikia kaip grėsmę tradicinėms vertybėms ir netgi tautos suverenitetui! Subtiliai formuluojamas klausimas: ar dera paklusti tariamų „genderistų“ tokių kaip Europos sąjunga („eurosodomos“) valdymui ir „brukamoms ideologijoms“, ar vis dėlto atsigręžti į nors ir ne tobulą, bet bent jau „tradicines vertybes“ saugančią Rusiją? Antigenderizme lytiškumo ugdymui suteikiama neišmatuojama galia: arba apsaugoti, arba sugriauti tradicines vertybes ir pačią valstybę. Tam tikra prasme lytiškumo ugdymas antigenderistiniame pasaulio vaizdinyje tampa fronto linija. O tėvus antigenderistinė propaganda vaizduoja kaip bejėgius, kurie privalo susitaikyti su iškreiptai pristatomomis „gender“ teorijomis, klaidingai teigiant, jog vaikai nebegali turėti lyties ar neva kad vaikai privalo išbandyti skirtingą seksualinę orientaciją ir pan.
Čia valstybinė mokykla vaizduojama kaip „verčianti vaikus ir jų šeimas tapti LGBTI+“, „bandanti ištrinti moteriškumo ir vyriškumo idėjas“ bei „raginanti vaikus užsiiminėti seksu dar jauname amžiuje“. Žinoma, cituojami teiginiai nėra pagrindžiami tikrais tokias intencijas liudijančiais pasakojimais. Jie grindžiami gandais, netikromis naujienomis, pasitelkiant bauginimo ir apokaliptiško ateities vaizdinio piešimo strategijas. Aktualu paminėti, kad kalbant apie vaikus daugiausia nerimo sėjama dėl berniukų (mergaites paliekant nuošaly): tvirtinama, kad „vyriškumas yra norimas sunaikinti, vyrus paverčiant moterimis arba translyčiais“.
Cituotos žinutės destabilizuoja visuomenę, įteikdamos jauseną, kad vaikai ir valstybė yra pavojuje. Tėvai mobilizuojami nepasitikėti švietimo sistema, kovoti ir priešintis. Dalis tėvų į lytiškumo ugdymą ima žiūrėti iš karinės pozicijos ir į susirinkimus mokykloje ateina ne pasirengę diskutuoti, o siekdami laimėti mūšį, puldami pozicijas, kurių niekas negina. Mokinių tėvai nepasitiki mokytojais ir atvirkščiai. Tėvai ir tarpusavyje ne(be)mato prasmės diskutuoti. Radikaliausiais atvejais antigenderizmas verčia abejoti netgi demokratiškumo principais ar priklausymo Europos Sąjungai verte. Putino Rusijai tai, be abejo, paranku.
Būtų galima svarstyti, kad gal šis antigenderistinių idėjų išvešėjimas yra pagrįstas ir kyla kaip atsakas į „radikalią LGBTI+ ideologiją“? Vis dėlto antigenderistinių idėjų išvešėjimas yra ne atsakas į lyčių lygybės ir LGBTI+ klausimus, o į dezinformatyvias žinutes apie lyčių lygybės ir LGBTI+ judėjimo siekinius. Pavyzdžiui, teigiant, kad dar darželyje vaikams bus diegiama „72-ų lyčių ideologija“ arba kad „šeštokai bus mokinami pasigaminti prezervatyvus oraliniam seksui“. Tokie siekiniai neturi atitikmenų tikrovėje, tad antigenderizmas puola pozicijas, kurių niekas nesilaiko.
Žvelgiant į valstybės aparatą nematyti strateginių pastangų mažinti manipuliatyvias, su lytiškumu susijusių žinučių skaičių ir didinti visuomenės atsparumą joms. Antigenderistinis judėjimas Lietuvoje įtaigiai plinta dar ir dėl to, kad Lietuvos visuomenė yra viena rečiausiai Europos sąjungos mastu tikrinanti naujienų, rastų socialiniuose tinkluose, patikimumą.
Visapusiškas (angl. comprehensive) lytiškumo galėtų tapti svarbia nacionalinio saugumo strategijos dalimi. Jis gali veikti kaip kontrpropagandos įrankis, padedantis didinti visuomenės sąmoningumo lygį. Lytiškumo ugdymas turi potencialo kurti sveikesnes ir labiau informuotas visuomenes. Informuoti ir kritiškai mąstantys piliečiai yra mažiau linkę pasiduoti populistinei, antigender retorikai ir labiau pasirengę prisidėti prie besikalbančios, susitariančios ir saugios visuomenės.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net