„Tiek anksčiau, tiek dabar per mažai dėmesio skiriama santykių, jų puoselėjimo temoms. O jomis akivaizdžiai bene labiausiai domisi patys mokiniai“, – sako Vilniaus Jėzuitų gimnazijos mokytojas Paulius Narušis, dėstantis lytiškumo ugdymo programą. Su juo ir lytiškumo ugdymo edukatore Kamile Pudžemyte kalbamės apie sėkmingą lytiškumo ugdymą.
 |
| Asociatyvi Scott Webb/„Unsplash“ nuotr. |
„Lietuvos sveikata“
administratore@lsveikata.lt
Ne tik apie biologiją
Vilniaus Jėzuitų gimnazijos mokytojas Paulius Narušis su lytiškumo temomis mokykloje susiduria dėstydamas biologiją ir gyvenimo įgūdžių programą. Jis pabrėžia, kad moterys, vyrai, jų santykiai yra ne tik apie biologiją, bet ir apie vertybes.
„Būtent šiuo aspektu ypač domisi patys mokiniai, – teigė P.Narušis ir pridūrė, kad lytiškumo ugdymo tikslai priklauso nuo kiekvieno amžiaus tarpsnio. – Pradinukams svarbu įdiegti gebėjimą apsaugoti asmenines ribas. Apie tai, kaip veikia kūnas, aiškinama paprasta kalba. Į biologiją, kūno pokyčius paauglystėje labiau gilinamasi vyresnėse klasėse. Na, o penkiolikmečiai jau žino biologinius dalykus. Jiems rūpi santykiai, jų kūrimas. Apie tai ir sukasi pagrindinės diskusijos.“
Vilniaus Jėzuitų gimnazijos mokytojas Paulius Narušis neslepia, kad ši tema bręstant buvo aktuali ir jam pačiam: „Galbūt tiek šiandien, tiek tada buvo per mažai kalbama apie tarpusavio santykius. Mūsų niekas nemokė jų puoselėti, kaip jie formuojasi poroje, kaip elgtis, kai tie santykiai netenkina, kaip atrasti bendrą kalbą, spręsti konfliktus. Gimnazistai dažnai domisi, kaip neįžeisti, kai negali atsakyti į kito žmogaus simpatiją.“
 |
| Asociatyvi Kelly Sikkema/„Unsplash“ nuotr. |
Pašnekovas teigia, kad dar viena dažna tema – kas yra „normalu“ kalbant apie santykius, lyčių skirtumus, kuriuos jaunesni paaugliai ima pastebėti ir nori aptarti.
Į pagalbą mokytojams
„Ar aš normalus“ – šį klausimą dažnai išgirsta ir lytiškumo ugdymo edukatorė, etikos mokytoja Kamilė Pudžemytė. Ji vyksta į mokyklas dėstyti apie lytiškumą gyvenimo įgūdžių programoje. „Esu girdėjusi nuostabių pavyzdžių, kai mokytojai lytiškumo ugdymą sugeba gražiai integruoti netgi į literatūros, istorijos pamokas.
Tačiau visiškai suprantama, kad dalis pedagogų šiose temose gali jaustis nejaukiai, todėl mielai atvykstame jiems pagelbėti, – pasakojo K.Pudžemytė. – Kartais esame kviečiami ir dėl problemų klasėje. Dėl mažesnių vaikų, kai jie nesilaiko ribų, viešai apsinuogina, liečia save pamokos metu, vyresnėse klasėse – dėl smurtinio elgesio. Būna, pagalbos kreipiamasi ir dėl didelio mergaičių ir berniukų susiskaldymo.“
Netinkamos informacijos sraute
K.Pudžemytė pabrėžia, kad svarbiausias lytiškumo ugdymo tikslas – saugumas. „Po šiuo žodžiu ir palenda visos lytiškumo ugdymo temos bei potemės. Tai ir apsauga nuo pornografijos poveikio, smurtinio elgesio, netgi valgymo sutrikimų, kurie susiję su negebėjimu priimti savo kūną. Norisi, kad jauni žmonės jaustųsi saugiai, priimtų savo kūną, atskirtų klaidingas žinutes nuo teisingų, mąstytų pozityviai, priimtų save“, – vardijo pašnekovė.
Dar vienas tikslas, kurio siekia lytinis ugdymas – kovoti su žalingu socialinių tinklų turiniu, pažymi P. Narušis: „Paaugliai socialiniuose tinkluose mato itin daug seksualizuoto turinio, reklamų, vaizdų. Kartais jie pasako terminų, kurie ir man negirdėti, šiuolaikinio slengo, vartojamo Tik Tok ar kitose platformose. Pro akis jiems neprasprūsta ir turinys su smurtinėmis bei kitomis nepatogiomis temomis. Reakcija į tai įvairi – jie juokiasi, stebisi, stebina vieni kitus tuo, ką pamatė. To pasekmės – pačios įvairiausios.“
 |
| Asociatyvi John Schnobrich/„Unsplash“ nuotr. |
„Mano didžiausias tikslas – atskirti tiesą nuo bandymo apgauti, parduoti, prikaustyti prie ekranų. Socialiniuose tinkluose išmokti dalykai išlenda elgesyje, sukelia patyčių dėl išvaizdos ir panašiai. Tai progos, kur kiekvienas mokytojas gali pradėti diskusiją apie bendravimo kultūrą. Reikia drąsos ir pasiruošimo išklausyti mokinius, o taip pat turėti susiformulavus ir savo poziciją, kad būtų galima formuoti tinkamą požiūrį mokiniams, – kalbėjo P. Narušis. – Dialogas su mokiniais man įdomiausia ugdymo proceso dalis. Norėtųsi, kad jie pasakytų, ką žino, kas atrodo keista, drįstų klausti net nepatogiomis temomis, išsikalbėtų.“
Reikia laiko ir išsikikenti
„Nuvažiavus vesti mokymus liūdniausia, kai pamatai, kad devintokams ar dešimtokams tai pati pirmoji jų lytiškumo ugdymo pamoka, – sako K.Pudžemytė. – Tai labai pavėluota. Kai imame kalbėti apie brendimo pokyčius su pradinukais, pirma natūrali jų reakcija – juokas. Tai priimame, suteikdami saugią erdvę, žinoma, stabdant patyčias. Juokas padeda išjausti šios temos keliamas emocijas, nejaukumą ir po to kalbėti drąsiai. Nuvykus pirmą kartą su šia tema pas devintokus, būna ganėtinai sunku, nes ir ten reikia skirti laiko išsikikenti, o rimtam pokalbiui jo pritrūksta. Kiek galime, išdėstome tikėdami, kad jaunas žmogus mokės kritiškai mąstyti ir atsirinkti.“
Lytiškumo ugdymo edukatorė, etikos mokytoja Kamilė Pudžemytė skatina lytiškumo temomis su vaikais kalbėti kuo anksčiau, mokyklose jas išdėstyti nuosekliai. „Yra antrokų, kurie jau susipažinę su pornografija. Kai kas lytinį gyvenimą pradeda trylikos metų, kiti – anksčiau ar gerokai vėliau. Todėl svarbu informaciją pateikti laiku, nepalikti vaikų tamsoje, kad prieš tai nutinkant, jie jau būtų susipažinę su pasekmėmis“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kalbėjimas orientacijos nepakeis
K.Pudžemytė kaip ir prieš tai kalbėjęs P.Narušis pastebi, kad lytinis ugdymas ne tik apie biologinius dalykus – jaunam žmogui norisi pasikalbėti apie santykius, draugystę, meilę. „Turbūt tai būtų temos, kurios mažiausiai paliečiamos, nors yra svarbios. Kaip kurti draugystę, kaip būti pasaulyje, kai jis sako vienaip, o aš galvoju kitaip...“ – sakė K. Pudžemytė.
Ji pastebi, kad vis dar baiminamasi kalbėti apie seksualinę orientaciją. „Vienas mokinys nerimaudamas manęs paklausė, ar nuėjus pažiūrėti į Pride renginį, jo orientacija nepasikeis, – prisiminė K. Pudžemytė. – Orientacija nėra kaip mygtuko paspaudimas – vos pasikalbėjus ji nepasikeis. To, beje, baiminasi daugelis suaugusiųjų.
Tačiau suteikę informaciją sukursime tolerantiškesnę aplinką, be patyčių, kurioje visi galės jaustis saugūs. Deja, kalbant apie homoseksualius asmenis, patyčių mokyklose yra, tikrai jaučiama empatijos stoka. Bandymai kurti tolerantiškesnę aplinką ne visada baigiasi sėkmingai dėl nuostatų, kurios atsinešamos iš namų.“
 |
| Asociatyvi Marek Studzinski/„Unsplash“ |
Nugalėti susipriešinimą
Visuomenės pasipriešinimą lytiškumo ugdymui turbūt daugiausiai ir paskatino mitai, lydintys LGBTQ+ temą šioje programoje. Kaip šiame konfliktiniame kontekste rasti sutarimą su tėvais ir užtikrinti, kad vaikus pasiektų patikima informacija, ypač katalikiškoje gimnazijoje?
„Diskusiją visuomenėje lydi daug nepagarbos ir tas liūdina. Krikščionybė nuo pat pradžių buvo religija, kuri skatino žmones, nepaisant skirtumų, vieniems kitus mylėti ir gerbti. Ji neturėtų būti pasitelkiama priešingam tikslui – skaldymui. Taip pat ir kita diskusijos pusės ne visada yra jungianti. Norint įveikti abipusį susipriešinimą, turėtume ne toliau jį kurstyti, o ieškoti bendrų sąlyčio taškų“, – įsitikinęs P.Narušis.
„Kai sutariame, kad pasaulis įvairus ir kad jo nepakeisime, nors ir kaip norėtume, galime sutarti apie tą pasaulį kalbėti. Nekalbėjimas trukdo sukurti visavertį santykį, gauti visą informaciją. Su šia pozicija ir kviečiame tėvus į dialogą“, – pasakojo mokytojas.
Tiek jis, tiek K.Pudžemytė neabejoja – lytiškumo ugdymas yra būtinas, nes suaugusieji ne visada yra šalia, o nefiltruota informacija vaikus pasiekia anksti, todėl reikia gebėti patiems teisingai orientuotis, žinoti, kur kreiptis pagalbos.