Šeimos ir artimųjų palaikymas – būtent tai, ko dažniausiai trūksta apie savo lytinę tapatybę prabylantiems translyčiams žmonėms. Lietuvoje gyvenantys translyčiai asmenys savo istorijomis dalinosi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atliktame tyrime, kuris atskleidė, kad artimų žmonių parama stipriai pagerintų translyčių žmonių savijautą.
 |
| Asociatyvi freepik.com nuotr. |
Iššūkiai priklauso ir nuo miesto
Kai kurie tyrimo dalyviai akcentavo, kad mažame miestelyje ar kaime galima susidurti su daugiau iššūkių, nei didmiestyje. Tai, kad LGBTI+ asmenų padėtis skiriasi priklausomai nuo gyvenamosios vietos, rodo ir įvairios tarptautinės apklausos. Mažesniuose miesteliuose ar kaimiškose vietovėse jie jaučiasi mažiau saugūs, čia didesnė tikimybė susidurti ne tik su diskriminacija, bet ir su neapykanta.
Kaimiškoje vietovėje augęs tyrimo dalyvis Simonas (čia ir kitur vardai pakeisti) teigė mokykloje patyręs žodinių patyčių ir bendraklasių atstūmimą, be to, trūko prieigos prie išsamios informacijos apie translytiškumą.
Prieš pilnametystę Simonas atsiskleidė mamai, tačiau ji jo nepriėmė. Vis dėlto, vaikinas turėjo draugų, kuriems galėjo saugiai atsiskleisti – jie padėjo Simonui išgyventi paauglystės metus. Tolesnius tranzicijos žingsnius vaikinas pasirinko įgyvendinti tik išvykęs gyventi į didmiestį, nes bijojo patyčių ir neigiamų pasekmių šeimai, mat vienas iš jo šeimos narių yra žinomas miestelio bendruomenėje
„Kaimo mokykloje išvis neegzistavo nei translyčiai, nei apskritai LGBT asmenys. Mokyklos aplinkoj nebuvo visai kalbama, nebent vartojami tie negražūs žodžiai, jeigu žmogus, tarkim, jautresnis, tylesnis. Mokytojų tarpe, aišku, tai buvo visiškas tabu. Per biologijos pamokas nebuvo jokio kalbėjimo apie translytiškumą. Nebuvo lytinio švietimo. Kažkaip mokytoja sugebėdavo dingti, susirgti būtent per tas temas, kai jos prasidėdavo“, – dalinosi Simonas.
Bendruomenė tampa šeima
Finansinės išlaidos gali tapti reikšmingu barjeru realizuojant teisę į lytinės tapatybės pripažinimą – kainuoja medicininės paslaugos, įvairių dokumentų keitimas ir teismo procesai, be kurių Lietuvoje neapsieinama, norint pasikeisti lyties žymenį asmens dokumente.
Tyrimo metu kalbintas Danielius, kilęs iš nedidelio Lietuvos miestelio, nuo vaikystės jautė polinkį į kitai lyčiai priskiriamus atributus. Tačiau išsamios ir pozityvios informacijos apie translytiškumą Danielius ėmė ieškoti internete kur kas vėliau. Vyro mama yra mirusi, o tėvas emigravęs, todėl, būdamas jau vyresnis nei 20 metų, jis atsiskleidė kitam artimam žmogui – močiutei.
Kai jis močiutei pasakė, kad apsisprendė pradėti vartoti hormonus bei pasikeisti asmens dokumentus, ji įspėjo nedaryti „gėdos visai šeimai“. Tik po jos mirties Danielius atsiskleidė seneliui ir pradėjo medicininę tranziciją. Tačiau dėl finansinių iššūkių ir apsunkinto diagnozės gavimo vyras iki šiol neturi galimybių pasikeisti asmens dokumentų. „Mano didžiausia gyvenimo svajonė yra pasikeisti asmens dokumentus – atsivertų visos galimybės gauti darbą“, – tikina Danielius.
Finansinę naštą daliai translyčių žmonių padeda įveikti palaikanti socialinė aplinka – pirmiausia tėvai, seneliai, kiti giminaičiai. Tačiau neturint artimiausių giminaičių palaikymo, translyčiams žmonėms juos dažnai atstoja draugai ir platesnė LGBTIQ+ bendruomenė. Pavyzdžiui, tyrimo dalyvis Justice pasakojo, kad jam tranziciją pradėti leido bendruomenės renginio metu surinktos lėšos, kurių dalį bendruomenė skyrė padengti gydytojų, tyrimų ir kitoms išlaidoms.
Vis dėlto, didelė dalis translyčių žmonių ne tik nesulaukia palaikymo, bet ir patiria atstūmimo, atsiribojimo, retėjančio bendravimo po atsiskleidimo atvejus, o finansinę naštą turi pakelti vieni. Šie iššūkiai ypač ryškūs tarp jaunų, neseniai pilnametystės sulaukusių translyčių žmonių, vis dar priklausomų nuo savo tėvų ar globėjų.
Nepaisant minėtų iššūkių, visuomenės nuostatos translyčių asmenų atžvilgiu, ypač artimoje aplinkoje, šiek tiek gerėja – tai parodė tyrimo metu atlikta apklausa. 55 proc. apklaustųjų teigė, kad jei sužinotų, jog jų artimas (-a) draugas (-ė) yra translytis (-ė), jų santykiai išliktų tokie patys. 2018 m. tokį atsakymą rinkosi gerokai mažiau – 40 proc. – žmonių. Sužinoję apie savo vaiko translytiškumą, jam palaikymą išreikštų 25 proc. apklausos dalyvių, 2018 metais tą teigė 20 proc. apklaustųjų. Per 6 metus nuo 22 proc. iki 32 proc. padaugėjo žmonių, kurie tokiu atveju ieškotų informacijos.
Kai artimieji palaiko, bet įstatymai – ne
Lietuvoje galima kreiptis į teismą dėl lyties žymens ir vardo bei pavardės keitimo civilinės būklės įrašuose, tačiau tik tuo atveju, jei asmuo yra nesusituokęs. Kitaip tariant, translyčiai asmenys, norėdami pakeisti asmens tapatybės dokumentus, turėtų nutraukti savo santuoką.
Pasak tyrimo dalyvės Julijos, toks reikalavimas sukelia reikšmingų sunkumų. Viename Lietuvos didmiesčių gyvenanti pašnekovė dar iki atsiskleidimo ir tranzicijos sudarė santuoką su savo partnere. Prieš dvejus metus ji atsiskleidė kaip translytė savo artimiesiems, tačiau iki šiol aktyviai nesiekia kitų lytį patvirtinančių procedūrų: pasak jos, šiuo metu jos socialinė aplinka yra nesaugi, be to – tranziciją riboja minėtas netinkamas valstybės reguliavimas.
„Aš negaliu pasikeist dokumentų, nes mano santuoka būtų anuliuota. Norėčiau turėti pasą su „Julija“, turėti moterišką žymenį ir išsaugoti santuoką. Tiek, kiek aš pati noriu tranzicijos, ji nevyksta dėl esamos situacijos“, – pasakoja moteris.
Pateikdami rekomendacijas teisei į šeimos gyvenimą stiprinti, tyrimo rengėjai kviečia priimti orų nesusituokusių porų šeiminius santykius reglamentuojantį partnerystės įstatymą, apimantį ir tos pačios lyties porų santykius.
Kokybinis sociologinis tyrimas buvo vykdytas 2024 m. Jo metu buvo atlikti 23 interviu su translyčiais asmenimis ir teisės ir sveikatos priežiūros sričių specialistėmis.
Tyrimas yra projekto „Centre – translyčių žmonių balsai“, vykdomo kartu su Norvegijos Karalystės lygybės ir nediskriminavimo kontrolieriaus įstaiga, dalis. Projektą finansuoja Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondas.