Naująjį sezoną spalio 3, 4, 5 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras pradės neįprasta režisūrine kalba išsiskiriančio šiuolaikinio vokiečių režisieriaus Christiano Weise’ės premjeriniu spektakliu „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal amerikiečių dramaturgo T. Williamso pjesę. Kartu su režisieriumi Ch. Weise spektaklį kuria plačiai pripažinta Vokietijos scenografė Julia Oschatz.
 |
| C. Weise |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Apie kūrybinius iššūkius, artėjančią premjerą ir darbą su kūrėjais Mažajame teatre kalbėjosi VMT komunikacijos skyriaus vadovė Augustė Gittins, rašoma pranešime spaudai.
– Christianai, kiekvienam kūrėjui būdingas savitas braižas. Kaip susiformavo jūsiškis?
– Ernsto Buscho ramos meno akademijoje Berlyne studijavau vaidybą, tačiau mane visuomet supo lėlių teatras. Lėlės ir objektai tarytum įaugo į mane, paliko gilų įspaudą sieloje, o į mane supančią aplinką kūryboje išmokau žiūrėti lyg iš šono.
Nedirbu pagal tradicinę teatro sistemą, kurdamas stebiu pasaulį ir visus jo sluoksnius. Taip susibūrė aktorių ir režisierių grupė, su kuriais dešimt metų kūrėme lėlių teatrą – aš buvau vienas iš lėlininkų.
Spektaklius kūrėme kartu, mūsų trupė buvo demokratinė. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad teatras turi turėti bent kiek hierarchijos. Aktorius neturėtų ieškoti sprendimų stovėdamas ant scenos. Tai turi daryti režisierius, stebintis procesą iš šalies.
Esminis dalykas yra kūrybinės komandos pasitikėjimas vieni kitais. Man reikia pasitikėjimo žmonėmis, su kuriais dirbu. Štai kodėl aš visada dirbu su ta pačia komanda, kuriu panašią šeimą, kokioje praleidau kūrybos dešimtmetį. Mes netgi turėjome teatrą Frankfurte, tačiau jam užsidarius supratau, kad nenoriu eiti į kitą teatrą ir skųstis sėdint valgykloje. Ne, man atėjo metas persėsti į režisieriaus kėdę!
Pasaulį stebiu per atstumą, vertinu jį. Pastebiu pasaulio komediją – viskas čia gali būti juokinga, ar tai kelionė traukiniu, ar šeimos santykiai, žmonių tragedijos. Galų gale, viskas yra juokinga. Būtent dėl to man patinka kurti pagal didžiuosius, klasikinius kūrinius kitokiu, savitu kampu.
– Ar kada esate pajautęs, kad žmonės humorą teatre vertina nerimtai, lyg komedijos forma užgožtų pjesės esmę ir prasmę?
– Tai žinoma. Žmonės turi lūkesčių – tiek žiūrovai, tiek kritikai. Bus įdomu pamatyti lietuvių kritikų reakcijas. Jums puikiai pažįstamas ir žinomas natūralistinis teatras, klasikinės pjesės. Tai, ką su Tennessee‘io Williamso pjese kursiu aš, bus kažkas labai kitokio. Tiek vaizdu, tiek turiniu. Belieka tikėtis, kad kritikams patiks.
Vokietijoje mano spektakliai surenka pilnas sales. Žiūrovai – ne kritikai. Kartais jie sako – „Dieve, tai taip juokinga“. Tai neturėtų būti taip juokinga ir aš išvis nežinau, kas tai, taigi jie kartais jaučiasi lyg įžeisti, tarsi nepateisinau jų lūkesčių.
– Tačiau žmonės dabar apskritai labai lengvai įsižeidžia. Ar tai dėl padidėjusio žmonijos egocentriškumo?
– Tikrai taip. Be to, žmonės nėra atviri. Kartą Vokietijoje teatro technikai pasakė – tu esi teatro Timas Burtonas. Man patiko šis palyginimas. Burtonas – taip pat lėlininkas, jo sukurti personažai yra komiški ir jis sugeba filmuose sukurti vis kitą naują pasaulį. Aš darau tą patį.
Džiaugiuosi kaskart dirbdamas su dailininke Julija Oschsatz, ji savo rankomis tapo scenografiją mano spektakliams. Kiekvienas paveikslas scenoje kalba, kuria pasaulį prie kurio prisijungia aktoriai.
Man neįdomu lipdyti spektaklį iš aktorių tuščioje scenoje. Nesakau, kad tai blogai, jokiu būdu. Tačiau aš dirbu šiek tiek kitaip. Man svarbu, kad aktoriai prasidėjus repeticijoms atmintinai mokėtų savo tekstus – kitaip dirbti aš negaliu.
Kuriu pasaulį, kuriuo žaviuosi, pakviečiu juos būti to pasaulio dalimi. Jei personažas dėvi didžiulį storulio kostiumą, ar peruką, ar ypatingą grimą, tai lemia vaidybą, personažo judesį. Atsiranda aktorių, kurie ima kovoti, nesupranta tokios darbo specifikos. Tai nėra smagu, bet jei pavyksta suprasti personažą, pradėti juo gyventi ir dar įdėti dalelę savęs – įvyksta magija. To aš negaliu padaryti už juos.
Esu tiek pat priklausomas nuo aktorių, kaip jie priklausomi nuo manęs. Visi į spektaklį turime įdėti savą sielą ir šviesą. Mano teatras veikia šitaip.
– Kaip „atrakinti“ aktorius, nepasiduodančius jūsų kuriamam žaidimui?
– Daug vaidinu pats, parodau kitiems. Mat esu be galo juokingas, aktoriams nelieka nieko kito, tik įsitraukti. Nenoriu jiems parodyti visko, tik stumteliu teisinga kryptimi. Visi giliai viduje mėgstame žaisti ir į mano kūrybinį procesą reikia ateiti atvira širdimi. Jei aktorius išleidžia pažaisti savo vidinį vaiką, jam pavyksta sukurti personažą.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamas kitose šalyse? Ar šalies kultūra daro įtaką kūrybiniam procesui?
– Tas mane labai domina. Pasaulis keičiasi ir mano darbas pabandyti jį suprasti.
Vilniuje susitikau su Ghoete instituto atstovais, jie man padovanojo keletą istorinių knygų – stengiuosi į šalį pažvelgti iš skirtingų pusių. Aš gimiau šalies rytinėje dalyje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje.
Šiaip visose Baltijose šalyse jaučiuosi taip lyg žmonės savo rūsiuose slėptų sunkią istoriją.
Įdomu ir juokinga, kiek daug amerikietiškos kultūros yra Lietuvoje. Noriu pabandyti šį jausmą perkelti ir ant scenos.
Man patinka pjesėje kloti sluoksnius, atpažįstamus būtent toje kultūroje gyvenantiems žmonėms. Tai, ką žmonės atpažįsta, juos paliečia stipriausiai. Net jei ir nesupranti to sluoksnio iki galo, į jį nesąmoningai sureaguoja tavo kūnas ir veiksmas scenoje tampa daug asmeniškesnis.
– Aktorių atranka spektakliui vyko kelias dienas. Kokį ispūdį jums paliko aktoriai?
– Atranka baigėsi surinkus puikią spektaklio komandą. Jau buvau juos matęs video įrašuose, džiugu buvo pasimatyti gyvai – tai juk visai kitas jausmas. Aktoriai pasirodė tviri, žaismingi. Nekantrauju pradėti su jais dirbti ir viliuosi sukurti dar vieną glaudžią šeimą. Atsirinkti buvo sunku, nes aktorių daug ir jie puikūs. Be to, renkantis aktorius dar kilo daug klausimų – kokie bus personažai, kaip atrodys scena? Kartu su Julia turėjome tris itin intensyvias pasiruošimo dienas, ji vakarais vietoje tapydavo eskizus dekoracijoms,andė realizuoti skirtingas idėjas. Galiausiai viskas susidėliojo savas vietas.
– Kokias svarbiausias mintis, idėjas norite perteikti šiuo spektakliu?
– Pjesės veiksmas sukasi apie šeimą ir palikimą. Taip pat – slepiamą homoseksualumą. Bandau suprasti Lietuvą, jos visuomenę, ką žmonės mąsto. Rasti simbolius, kurie būtų pažįstami jūsų tautai ir galėtų atsispindėti scenografijoje.
Esu gėjus. Du kartus buvau Lietuvoje – atrodo, jog čia kita orientacija neegzistuoja. Gyvenu Berlyne, ten dabar visi daugiau ar mažiau yra LGBTQ+. Man šis kultūrinis aspektas atrodo įdomus, to stipraus tradicinės šeimos paveikslo visuomenėje. Moteris, vyras, du vaikai. Šis paveikslas Vokietijoje gerokai išbluko per pastaruosius trisdešimt metų. Nors jis ir neišnyko, tačiau miestuose, kur gyvena visuomenės kultūrinis sluoksnis, jo beveik nebelikę.
Žmonės apie tai daug kalba, diskutuoja, šia tema laikraščiai mirga. O tuomet atvažiuoji į Lietuvą ir nustembi – čia, rodos, nėra nei kitos rasės žmonių, nei atviros LGBTQ+ bendruomenės.
Žinote, žmonės skirtingi ir įvairūs. Viskas. Net ir Lietuvoje teks įprasti prie įvairių žmonių. Štai kodėl įdomu turėti tokį šeimos paveikslą, kurį pjesėje nutapė Tennessee‘is Williamsas. Tame paveiksle viskas ne savo vietose – jis yra gėjus ir nenori to sakyti, jai tas nerūpi, nes ji tiesiog norisi turėti vaiką, kad gautų palikimą ir negyventų skurde, tėvas mano, kad liks gyventi amžinai, bet serga vėžiu. Šeimoje vyksta daug dalykų, apie kuriuos niekas iš tikrųjų nekalba.
– Julia, pirmiausia jūs – menininkė, tapytoja. Ką jums gyvenime reiškia teatras?
– Vieno atsakymo nėra – tai priklauso nuo mano nuotaikos. Kartais kai per daug užsibūnu teatre, pasiilgstu laiko savo studijoje. O kai teatre nebūnu, pasiilgstu jame esančių žmonių, veiksmo, net ir streso. Dirbdama teatre daug supratau apie vaidybos meną. Koks jausmas būti scenoje, kai į tave žiūri pilna salė žiūrovų? Kaip jie tave mato? Galbūt mane žavi ir akimirkos buvimas, kuris mene kartais yra labiau idealistiškas, egzistuojantis fone. Kurdama savo meną piešiu, darau video performansus, žaidžiu su kaukėmis. Taigi teatras, apskritai, turi įtakos mano darbui bei kaip aš jį pati pristatau.
.jpeg) |
| J. Oschatz |
– Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad menas gimsta vien iš kūrybos – mažai kalbama apie sunkų darbą, kad menas įvyktų.
– Savo viduje turime kūrybinę gyslą, meno kūrimo variklį. Tačiau dirbame be galo daug, taip esame pratę – jaučiu nerimą, kai nedirbu. Spektaklio kūrimas yra geras dalykas tuo, kad turi aiškią pabaigos datą, tikslą. Su Christianu kartu dirbame jau ilgą laiką ir turime panašų humoro jausmą – tai tikrai padeda, kai pasidaro sunku. Be to, puikiai pažįstame, jaučiame vienas kitą.
– Su Christianu Weise spektaklius statėte didžiausiuose Vokietijos teatruose. Koks jausmas iš didžiulių teatro organizmų patekti į Vilniaus mažąjį teatrą?
– Pirmiausia – man visuomet įdomu dirbti kitoje kultūrinėje aplinkoje, su kita kalba. Vilniaus mažojo teatro scena yra ypatinga ir unikali. Teatre jaučiamės labai šiltai priimti, tačiau keista justi alia esančio karo nuotaiką, Berlyne to nejaučiame taip stipriai.
– Kokią žinutę spektaklyje perteiks jūsų kuriama scenografija?
– Tai visada gana sunku nusakyti žodžiais. Pjesės „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ autorius Tennessee’is Williamsas paliko komentarų pektaklio scenografijai. Jis rašė, kad kambarys turi prikelti kai kuriuos vaiduoklius. Kad namai turi atrodyti lyg praūžus audrai, o scenografija atlieptų personažų psichologinę būseną, santykių baigtį. Kai tapau scenoje, užfiksuoju momentą, būseną – tai kuria naują realybę. Tuomet pieštas krėslas, lova, daiktai atgyja ir netikra tampa realu. Mano tikslas rankomis tapant spektaklio dekoracijas – kad jos ne tik blaškytų vaizdą, bet ir kad po jomis slypėtų jausmas.
Trumpai apie spektaklį:Pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pasakojama apie JAV pietuose gyvenantį plantacijos savininką Tėtušį, su visa šeima švenčiantį savo gimtadienį. Tėtušis mirtinai serga, bet to dar nežino. Todėl tarp jo palikuonių prasideda kova dėl palikimo. Kol sūnus Guperis, jo žmona Mėjė ir išlepinti vaikai prieš Tėtušį vaidina laimingą šeimą, Megė bando įtikinti savo alkoholiką vyrą Briką dalyvauti grumtynėse dėl Tėtušio aukso puodų. Premjeriniame spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai: Teklė Baroti – Margreta, Šarūnas Januškevičius – Brikas, Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva – Mėjė, Ilona Kvietkutė – Motušė, Tomas Rinkūnas – Tėtušis, Balys Latėnas – Tėvas Tukeris, Tomas Kliukas – Guperis, Tomas Stirna – Daktaras Bo, Larisa Kalpokaitė – Mergytė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas – Maži berniukai.
Premjerinį spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ žiūrovai gali išvysti spalio 3, 4, 5 d. ir lapkričio 26, 27 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre. Bilietai platinami bilietai.lt ir teatro kasoje.
Parengta Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui bendradarbiaujant su Lietuvos Goethe'ės institutu, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.