„Kartais sunku tikėti, kad menas gali kažką pakeisti. Ypač, kai didelė dalis Lietuvos visuomenės yra pakankamai konservatyvi“, – apie šalies gyventojų požiūrį į translytiškumą sako menininkas, aktyvistas, asociacijos „Trans Autonomija“ narys Saša, dar ankstyvoje paauglystėje supratęs, kad nuo gimimo jam primetama biologinės lyties etiketė yra nepriimtina. Užtruko, tačiau ilgainiui Saša pradėjo garsiai apie tai kalbėti tiek savo kuriamu menu, tiek atsiskleidė aplinkiniams.
 |
| Saša Kochan ir jo darbo fragmentas | 15min.lt koliažas (Janinos Sabaliauskaitės ir asmeninio archyvo nuotr.) |
Saša – menininkas, vis labiau įsitraukiantis į žmogaus teisių lauką, darbą su tapatybės klausimais ir aktyvizmą. Jo teigimu, vizualus mąstymas jį lydėjo visą gyvenimą, todėl nenuostabu, kad baigęs mokyklą, jis įstojo į Vilniaus dailės akademiją.
„Piešiau visą gyvenimą – vizualumas man buvo svarbus jau nuo pat mažumės. Dažnai pamokų metu daugiau dėmesio skyriau eskizų sąsiuvinių pildymui, negu mokomajam dalykui, tad natūralu, jog ėmiau studijuoti grafiką. Tuo metu man ši kryptis atrodė aktualiausia – didelę dalį studijų užėmė iliustravimas, o su tuo ir norėjau sieti savo ateitį“, – pasakoja Saša.
Anot menininko, jis jau nuo pirmo kurso įsivaizdavo, kad savo baigiamąjį bakalauro darbą sies būtent su identiteto tema. Jo mintys tapo kūnu projekte „Trans mitologija“, kuriame Saša nagrinėjo nužmoginimo žalą translyčio žmogaus tapatybei, siekė išryškinti socialinį ir politinį translytiškumo aspektus.
„Žmogaus teises liečiau ir studijų metu, nuo jų nenorėjau nutolti ir baigdamas akademiją. Tuo metu daug dirbau su senus laikus menančia medžio raižinio technika, kuri man susisiejo su viduramžiais ir įvairiomis mitinėmis būtybėmis. Pavyzdžiui, vienaragiu, ryškiu simboliu LGBTQIA+ bendruomenėje, ar velniu, kurį siejau su demonizuojamais translyčiais asmenimis. Į pastarąjį ypač norėjosi pažvelgti sarkastiškai, su humoru. Pritaikius šį neigiamą simbolį sau, jis suveikia priešingai – įgalina.
Pradėjus magistro studijas su šiomis temomis dirbau toliau ir tai buvo vienas iš tyrinėjamų klausimų. Gal ir gali skambėti ir kontraversiškai, kodėl translyčių asmenų bendruomenės teisės yra mažiau palaikomos nei gyvūnų“, – pastebi menininkas.
 |
| Saša Kochan | Janinos Sabaliauskaitės nuotr. |
Tai, kad translyčiams žmonėms oriai gyventi Lietuvoje vis dar sudėtinga, atskleidė ir šiemet Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos publikuota Translyčių asmenų padėties Lietuvoje apžvalga.
Nori atverti šiuolaikinio meno pasaulį
Saša pasakoja, kad nors įprasta įsivaizduoti, kad kiekvienas menininkas svajoja savo darbus eksponuoti parodose, jo santykis su kūryba ilgainiui tapo kiek kitoks.
„Dar kai studijavome, mums visada primindavo, kad galėsite rengti parodas. Iš pradžių ir įsivaizdavau, kad savo kūrybą rodysiu parodose, eisiu „tradiciniu“ menininko keliu. Visgi vėliau supratau, kad bent kol kas man parodos formatas tiesiog „nelimpa“, – teigia menininkas. – Man lengviau veikti kiek kitais būdais – dalyvauti diskusijose, pokalbiuose, prisidėti prie socialinių akcijų ir panašiai“.
 |
| Sašos Kochan darbas | Asmeninio archyvo nuotr. |
Menininkas akcentuoja, kad jo kūryba neturi vieno bendro tikslo, o šiandien jam ypač reikšminga prisijungti prie bendruomenės veiklų ir atsakyti į tam tikrus klausimus: „Man svarbiau dirbti su vietinėmis iniciatyvomis, pavyzdžiui, kurti vizualus asociacijai „Trans Autonomija”, Vilnius Pride 2023, „Kaunas Pride“, „Sapfo Fest“. Didelio finansinio atlygio iš to negaunu, tačiau man, svarbiausia, kad tai padeda bendruomenei.
Esu linkęs prisidėti prie veiklų, kurios dažnai nebijo būti politiškos, o tai yra labai svarbu siekiant pokyčių žmogaus teisių srityje. Būtent to atviro politiškumo, konkrečių veiksmų tarp menininkų ir apskritai visuomenėje labai pasigendu. Gaila, kad kol kas nepavyksta išjudinti reikalingų pokyčių. Jei atvirai, norėčiau kurti daugiau, tačiau dabar yra tas laikotarpis, kai turiu viską susidėlioti į stalčius, suprasti, kokiais būdais noriu save įprasminti, kaip noriu save pristatyti – tai susiję ir su identiteto klausimais.“
Nežinantiems paaiškinti nesunku
Kalbėdamas apie savo lytinę tapatybę, Saša pasakoja, kad dar bręsdamas ėmė suprasti, jog jam netinka visuomenėje įprastos biologinės lyties etiketės: „Net prisistatydamas kaip translytis vyras iš dalies jaučiuosi ribojamas. Nemėgstu savęs apibūdinti šiomis kategorijomis, man rodos, kad tai iki galo neatskleidžia manęs“.
Menininkas atvirauja, kad sunkiausi etapai jam buvo paauglystėje ir iki studijų pabaigos, kuomet ėmė garsiai kalbėti apie savo tapatybę.
 |
| Saša Kochan. Me and who, 2022 | Asmeninio archyvo nuotr. |
„Kadangi tai nėra tema, apie kurią daug kalbama Lietuvoje, o jei kalbama, dažniausiai ne iš gerosios pusės, todėl paauglystėje man buvo labai sunku, net jei jau turėjau tinkamus žodžius įvardinti šiam jausmui. Iki galo savimi nesijaučiau ir įstojęs į akademiją, nes iš pradžių tiesiog prašiau vadinti mane kitu vardu, o apie kitą savo tapatybės dalį tuomet neišdrįsau prisipažinti“, – teigia Saša.
Menininkas pažymi, kad su tam tikrais iššūkiais akademijoje jis susidūrė vos atsiskleidęs aplinkiniams: „Tuo metu mane ypač veikdavo kreipimasis ne tais įvardžiais, o dėstytojams nebuvo lengva prisitaikyti. Tikrai nebūdavo smagu, kai stengdavausi prisistatyti vyriškais įvardžiais, o neįsigilinę dėstytojai ar dėstytojos į mane kreipdavosi moteriškais. Tiesa, jau dabar tai nutinka gana retai.“
Saša pratęsia, kad nepaisant tokių pavienių atvejų, Lietuvos menininkų bendruomenė yra labiau atvira translyčių asmenų atžvilgiu. Tiesa, jis pasigenda translyčių menininkų aktyvumo.
„Dažniau menininkų tarpe susiduriu ne su diskriminacija, o su nežinojimu, kaip kalbėti apie translytiškumą, terminologija taip pat pasenusi. Tačiau prie to jau esu pripratęs, o paaiškinti man – nesunku, nors kartais jau vargina.
Visgi kalbėtis – yra labai svarbu, tik norėčiau, kad ta atsakomybė kristų ne tik ant trans žmonių. Vis labiau pastebiu, kad translytiškumas, lyties identiteto klausimai yra dažniau tyrinėjami teatre, kitose meno disciplinose, tačiau pasigendu vietinės bendruomenės įsitraukimo ir įtraukimo, kas iš dalies man yra suprantama – būti savimi atvirai gali būti tiesiog nesaugu, o būti translyčiu menininku Lietuvoje ar kitaip asocijuoti save su meno pasauliu yra dar retesnė kombinacija“, – pasakoja menininkas.
Jis jaučia, kad kuo toliau, tuo labiau jam yra sunku kurti ir šioje kūrybinėje terpėje jaučiais pakankamai vienišas, nors aplinkinių palaikymą ir turi.
Metai iš metų nesikeičianti situacija LGBTQIA+ bendruomenės atžvilgiu Lietuvoje verčia jaustis pakankamai negatyviai ir, deja, nebe kūrybą skatinančia prasme.
Stengiasi nekreipti dėmesio
Pasakodamas apie nesaugumo jausmą, Saša priduria, kad nors dažniausiai taip jausdavosi maždaug prieš dešimtmetį, tam tikri incidentai šį jausmą šiandien iššaukia vis dažniau.
„Man nėra svarbios lyties normos, išvaizdos prasme aktyviai nesistengiu atitikti vyriškumo ar moteriškumo kriterijų. Dažnai matau, kad tai glumina žmones.
Neseniai buvo toks nutikimas, kai vyrukų grupelė manęs prašė cigaretės: „Panele, panele“. Aš savo vyrišku balsu atsakiau, kad neturiu, o vienas iš vyrų, tikriausiai labiau tikėdamasis moteriško balso, tapo agresyvus.
Istorija baigėsi geruoju, nes supratau, kad turiu nuo jų kuo greičiau nueiti. Tačiau jausmas liko nekoks. Retkarčiais dar labiau neigiamai žmonės reaguoja, kai išgirsta „vyrišką“ balsą ir pamato pagal juos, to balso neatitinkančią aprangą“, – teigia pašnekovas.
Menininkas akcentuoja, kad vis dėlto per tiek metų jis jau spėjo priprasti prie tokių aplinkinių reakcijų.
„Pavyzdžiui, būna einu gatve su drauge, o ji man sako: „Ar matei, kaip tave tie žmonės nužvelgė?“ Aš to net nebepastebiu ir stengiuosi nekreipti dėmesio, kadangi savitą saviraišką turėjau jau nuo paauglystės. Net kai duodu interviu, specialiai stengiuosi nežiūrėti komentarų. Visgi, kažką pamačius, nebūna smagu. Atrodo, kad žmonės vos išvydę žodį „translytis“ nustoja gilintis, užsiblokuoja ir į tai žvelgia tik negatyviai”, – sako Saša.
 |
| Saša Kochan. Princai ant baltų žirgų, 2022 | Asmeninio archyvo nuotr. |
Pabaigoje paklaustas, ar kūryba gali keisti žmonių požiūrį, Saša yra linkęs dvejoti: „Kartais sunku tikėti, kad menas gali kažką pakeisti. Ypač, kai nemaža dalis visuomenės yra pakankamai konservatyvi. Apskritai, kyla klausimas, kaip ją sudominti, net nebūtinai menu. Atrodo, kad meno burbule viskas keičiasi, progresyvėja, tačiau išėjus iš už jo ribų, žmonės nenori matyti tam tikrų dalykų.
Norėčiau kurti plačiajai publikai mažiau suprantamą meną, parodyti ir pyktį, bet daugeliui tai gan atgrasu, o užsidaryti tik menininkų bendruomenėje nenoriu. Kaip suderinti platesnei visuomenės daliai skirtą meną ir veikimą profesionaliame šiuolaikinio meno pasaulyje, atsakymo nerandu iki šiol.“