Skleisti tiesą, skatinti kritinį mąstymą, kovoti prieš melą – tai turėtų būti save gerbiančių redakcijų politika. Deja, kai kurių politika prasideda ir baigiasi tuo, kad reikia žūtbūt gauti pinigų, nes pinigai nedvokia, ypač tie, kurie pašlakstyti švęstu vandeniu.
 |
| Asociatyvi freepik.com nuotr. |
.png)
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Bet apie viską – iš pradžių.
Nereikia apsimesti, kad kalbėdami apie taip vadinamąją „gender ideologiją“ Lietuvos katalikų bažnyčios tarnai neturi galvoje LGBTQ+ bendruomenės. Turi.
Dar daugiau – mano vertinimu, Lietuvos katalikų bažnyčia pjudo visuomenę sukeldama priešpriešą tarp įvairių tapatybių (šiuo atveju – heteroseksualių ir LGBTQ+ žmonių).
Ir ne ką mažiau svarbu kalbėti būtent apie žiniasklaidos vaidmenį šiame taip pramintame kultūriniame kare.
 |
| Momentinė ekrano kopija |
Ir štai pavyzdys (bet tikrai ne vienintelis) – „Delfi“ portalas Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjungos užsakymu įkala tekstą, kuriame pateikiamos Kęstučio Kėvalo mintys, pasak kurių:
1) LGBTQ+ kažkaip susiję su šeimų griovimu (anot teksto, gender ideologijos pasekmės „neigia vyro ir moters prigimtinį“ ir „griauna šeimos antropologinį pagrindą“);
2) mokyklos skatina homoseksualius/neheteroseksualius santykius (teksto citata: „Ši ideologija perša švietimo programas ir įstatymines gaires, skatinančias asmens tapatybę bei jausminį artumą, iš pagrindų atsietus nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters“);
3) iš esmės LGBTQ+ asmenys kelia grėsmę nacionaliniam saugumui (teksto citata: „Šiame pristatyme norėčiau pakomentuoti, mano manymu, labai pavojingą iš gender ideologijos kylančią neigiamą įtaką – grėsmę nacionaliniam saugumui“), nors grėsmę nacionaliniam saugumui, mano įsitikinimu, labiausiai kelia homofobija, o kodėl – straipsnyje komentarų sekcijoje;
Nenuodysiu jūsų daugiau pono Kėvalo mintimis, tik noriu, kad aiškiai suprastumėte teksto siunčiamą žinutę – LGBTQ+ bendruomenė yra blogis.
Nesileisiu į diskusijas, kodėl toks teiginys yra akivaizdžiai kurstantis neapykantą (nebūtinai taip, kaip tai numatyta Baudžiamajame kodekse, bet vis tiek keliantis socialinę įtampą), nes kam akivaizdu, tam akivaizdu, o kas nenori, tas vis tiek nesupras net pateikus aibę argumentų.
 |
| Jonas Valaitis | Jarmo.net nuotr. |
Tačiau šiame kontekste neturi pranykti žiniasklaidos vaidmuo. Ir pateikdamas šį konkretų pavyzdį norėčiau atkreipti dėmesį į porą akcentų, ko reikėtų tikėtis iš žiniasklaidos.
Pavyzdžiui, skaitytojai (tikiuosi) viliasi, kad žiniasklaida kritiškai vertins jai pateikiamą informaciją ir nespausdins to, kas akivaizdžiai kursto nesantaiką ar kelią susipriešinimą kokios nors žmonių grupės atžvilgiu. Net už pinigus. Tačiau yra panašu, kad pinigai, gaunami iš „reklamos“, kaip tai pažymėta tekste, ėmė ir staiga nusvėrė šią vertybę. Tik pamanykit, kažkokios vertybės, o juk akcininkų kišenės jomis nepapilnės, ar ne, „Delfi“?
Čia leisiu sau priminti, kad buvo toks atvejis, kai toksai Zigmas Vaišvila norėjo išspausdinti portale „Jarmo“ atsakomąjį tekstą, kuriame irgi lygino su žemėmis LGBTQ+ bendruomenę, o nesutikus to padaryti, apskundė porą mūsų publikacijų Visuomenės informavimo etikos komisijai, kuri liepė pasiaiškinti, kaip čia mes taip ėmėm ir nesutikom, ir kodėl išspausdinom apskųstus tekstus. Paaiškinom. Argumentai buvo išgirsti. Skundai atmesti. Tai aš nesakau, kad nespausdinant tam tikrų tekstų nekyla grėsmė, jog reikės papildomų resursų šiam sprendimui apginti. Tačiau aš sakau, kad tam tikras vertybes ir redakcinę politiką reikia kartais ginti nagais ir dantimis, jog žmonės, skaitytojai ir atskiros bendruomenės nebūtų nuskriaustos.
Kitas akcentas – reklamos pinigai niekada nenuplaus gėdos, kurią tu užsidedi po savo logotipu spausdindamas tai, kas akivaizdžiai skatina poliarizaciją.
Tikiu, skaitytojai gal ir visai norėtų, kad būdamas žiniasklaidos atstovu tu nebūsi vien reklamos ar populistinės retorikos platinimo įrankiu, o tapsi išties atsakingu visuomenės informavimo priemonės darbuotoju, net jeigu dirbi ir reklamos skyriuje.
Neleisti kurstyti neapykantos – tai ne tik etikos, bet ir žiniasklaidos vienas iš atsakomybės pagrindų.
Redakcijos, kurios priima pinigus už tokio pobūdžio turinį, parduoda tiek savo moralę, tiek dalies savo auditorijos pasitikėjimą.
Žiniasklaida turėtų būti ta instancija, į kurią žmonės kreipiasi ieškodami tiesos. O kas nutinka, kai tai pametama dėl piniginės naudos? Atsiranda erdvė dar stipresniems išpuoliams prieš pažeidžiamas visuomenės grupes, nes staiga, žiūrėk, melo ir pagiežos įtikinti žmonės nueina į rinkimus ir, tarkime, išrenka Regionų partiją į Seimą, kuri pasišovusi visaip kaip skriausti mokytojus ir mokinius neleisdama jiems kalbėti aktualiomis temomis, net jeigu jos yra apie LGBTQ+ bendruomenei priklausymą.
Be to, tuo atveju visokiems nevyriausybininkams belieka imti ir nusišauti, nes juk atrodo tu metų metus švieti visuomenę, lyg ir situacija ima gerėti, lyg ir politikai staiga atsakingėti, o čia staiga su vienu tekstu ir šiek tiek pinigų reklamai kažkas bando pritvoti visuomenės įvairovės kaip vertybės pagrindą.
Nemanau, kad turėdama didžiulius finansinius išteklius, tokios redakcijos kaip „Delfi“ save labai nuskriaustų, jeigu atsisakytų spausdinti vieną kitą tekstą, skatinantį netoleranciją. Tačiau tokios redakcijos, sutikdamos šį ir panašius tekstus skelbti, tikrai nuskriaudžia dalį žmonių, o gal net ir visus, nes o koks smagumas gyventi vienas kitą smaugiančių žmonių visuomenėje.
Baigdamas noriu pacituoti, ką turėtų įsiminti kiekvienas, dirbantis žiniasklaidoje: „Neužtenka tiesiog būti informacijos pranešėju. Turi būti tiesos sargas, ginantis visuomenę nuo neapykantos ir melo.“
To šiandien ir palinkėsiu „Delfi“.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net