Joe Bideno pasitraukimas iš JAV prezidento varžybų lėmė, kad 2024 m. rinkimai iš kartų kovos tarp jo ir Donaldo Trumpo tapo kartų kampanija tarp Kamalos Harris ir D. Trumpo. Raktas į K. Harris pergalę – meistriškai žaisti šį kartų žaidimą penkiose ar šešiose svyruojančiose valstijose, kur rinkimai priklausys nuo to, ką padarys 150-200 tūkst. rinkėjų. Nors K. Harris turi motyvuoti kelių kartų rinkėjus, jai ypač reikia tūkstantmečio ir Z kartos atstovų.
 |
| Prof. David Schultz |
David Schultz
Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys
K. Harris sprendimas pasirinkti Minesotos gubernatorių Timą Walzą savo viceprezidentu rodo, kad ji supranta šią kartų konkurenciją ir pasirinko kandidatą, kuris gali būti patrauklus visoms kartoms, ypač besiformuojančiam tūkstantmečio ir Z kartos rinkėjų blokui.
2024 m. prezidento rinkimų lenktynės dabar yra naujos kampanijos perkrovimas pagal daugelį aspektų, įskaitant kartų varžybas tarp D. Trumpo ir K. Harris. Žinome, kad penkių kartų, balsuosiančių šį lapkritį – tyliosios kartos, kūdikių bumo kartos, X kartos, tūkstantmečio kartos ir Z kartos – politinės preferencijos labai skiriasi, o pastarosios dvi kartos yra kur kas liberalesnės įvairiais klausimais, įskaitant reprodukcines teises, balsavimo teises, imigraciją, LGBTQ+ klausimus, ginklų reguliavimą ir daugelį kitų socialinių klausimų.
Taip pat žinome, kad apskritai Respublikonų ir Demokratų partijos yra susiskaldžiusios pagal daugelį aspektų, be to, egzistuoja kartų susiskaldymas, nes daugiau tyliųjų ir kūdikių bumo kartos atstovų teikia pirmenybę pirmiesiems, o X, tūkstantmečio ir Z kartos atstovai – demokratams.
Tačiau nors J. Bidenas buvo kandidatas, jis nesugebėjo motyvuoti šių kartų rinkėjų, ypač maždaug šešiose svyruojančiose valstijose, kurios nulems rinkimus.
K. Harris T. Walzo kandidatūros pasirinkimas prieštarauja įprastinei nuomonei, kad svyruojančioje valstijoje reikia rinktis nuosaikų politinį veikėją. Jos pasirinkimas – liberalas iš Minesotos – rodo, kad jos kampanija yra visiškai progresyvi ir siekia motyvuoti naująsias kartas.
Ji sudaro kontrastą D. Trumpui, kuris pasirinko JD Vance'ą. Tai akivaizdus liberalų ir konservatorių bei kartų pasidalijimas. Tiek kandidatai į prezidentus, tiek partijos žaidžia kartų bazės politiką.
K. Harris gali būti geriau pasirengusi žaisti šią kartų politiką nei D. Trumpas dėl to, kad šiuose rinkimuose svarbūs veiksniai yra kartų iškilimas ir nusileidimas. Šiuose rinkimuose paskutinį kartą savo įtaką Amerikos politikai daro tylioji karta.
Nuo 2020 m. kūdikių bumo kartos atstovai nebebuvo didžiausias Amerikoje balsuojančių kartų blokas, o dabar juos nustelbia tūkstantmečio ir Z kartos atstovai, kurie 2020 m. sudarė 37 proc. balsuojančiųjų bloko. Dabar jie sudaro beveik 40 proc. Rinkėjai, į kuriuos apeliuoja D. Trumpas, tiesiogine ta žodžio prasme miršta, o K. Harris šalininkai sulaukia pilnametystės.
Tūkstantmečio ir Z kartos atstovai į dvi pagrindines partijas žiūri kaip į du restoranus su dviem skirtingais meniu. Jie nėra visiškai patenkinti nei demokratų, nei respublikonų partijomis ir norėtų, kad politiniuose valgiaraščiuose būtų daugiau skirtingų patiekalų. Todėl vėlgi siūloma juos patraukti, pabrėžiant vienybės ir tarppartinės politikos temas.
Daugeliu klausimų jie iš esmės yra liberalūs, o fiskaliniais klausimais – labiau centristiniai. Jie vis dar nerimauja dėl galimybės įpirkti universitetinį išsilavinimą, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, būsto įsigijimo, taip pat dėl nusikalstamumo, aplinkosaugos ir ginklų.
Svarbiausia šiuose rinkimuose – kurti komunikaciją, kuri būtų patraukli konkrečioms kartoms, taip pat plėtoti skirtingų kartų temas. Kiekviena karta ieško informacijos šaltinių skirtingose žiniasklaidos priemonėse, o sėkmingos kampanijos turi pasinaudoti šiomis priemonėmis ir pateikti jiems skirtingus simbolius ir temas, paremtas lemiamais jų gyvenimo įvykiais, kurie padeda jiems toliau formuoti savo požiūrį į pasaulį. Kartų politika yra reali. Ji reali, nes šiuos prezidento rinkimus lems penkios ar šešios svyruojančios valstijos.
K. Harris savo padėkos kalboje atrodo pripažino, kad maždaug šešiose svyruojančiose valstijose, kuriose rinkimus iš esmės lems 150-200 tūkst. rinkėjų, yra realūs skirtumai. Be to, jos kalboje buvo ryškus kontrastas su D. Trumpu, taip pat visų kalbų paskutinį Demokratų nacionalinio suvažiavimo vakarą tonas buvo pastangos apeliuoti į nuosaikius arba svyruojančius rinkėjus.
K. Harris šiuo metu gerai žaidžia 2024 m. politiką ir mėgaujasi apklausų pakilimu, dėl kurio ji pirmauja. Jei ši persvara išsilaikys dar kelias savaites, tai gali reikšti, kad ji pakeitė rinkimų eigą ir gali tapti kita JAV prezidente.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net