Diena iš dienos gyvenimas Lietuvoje gerėja – valstybės ekonomika auga, žmonių galimybės plečiasi, tačiau bandydami žengti žingsnį į priekį žmogaus teisių link, vis užkliūname ir ritamės atgal.
 |
| Izidė Marcinkutė|Asmeninio archyvo nuotr. |
Izidė Marcinkutė
Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininkė
Lietuvos regionų partijos frakcija užregistravo Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisą ir Administracinių nusižengimų kodekso papildymą, pagal kurį būtų draudžiama ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklose nepilnamečiams asmenims be tėvų raštiško sutikimo skleisti bet kokią informaciją, susijusią su ne heteroseksualia orientacija. Nepaisius nurodymų grėstų iki 1000 eurų piniginė bauda.
Informacija apie LGBTQ+ bendruomenę šiuo metu yra prilyginta smurtinio, nusikalstamos veiklos modeliavimo, savęs žalojimą skatinančio ir panašaus pobūdžio turiniui. Tai – ne kas kita, o absurdiška diskriminacija prieš šią visuomenės grupę. Gąsdina tai, kad užuot panaikindami šį įstatymo punktą dalis parlamentarų siūlo dar ir bausti tuos, kurie šviečia jaunus žmones apie pasaulį, kuriame gyvename.
Kaip nenustojame kalbėti ir mokyti jaunuolius apie socialines problemas ar realius įvykius, taip ir negalime vengti dalintis informacija apie daugybę žmonių, kurie vis dar Lietuvoje nėra laikomi lygiaverčiais. Nė vienas žmogus nenusipelno būti apibrėžiamas toksišku dėl meilės kitam. Daugybė LGBTQ+ bendruomenės narių išgyvena milžinišką spaudimą, stigmatizaciją ar net patiria konversijos terapiją. Švietimas yra svarbiausias veiksnys, lemiantis LGBTQ+ bendruomenės saugumą, emocinę gerovę ir toleranciją kito atžvilgiu. Kalbėti apie tai yra ne tik teisingumo, bet ir pilietiškumo klausimas.
Šiuo metu įstatyme nurodyta, kad jauniems žmonėms yra žalinga informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.
Panašaus pobūdžio įstatymai galioja Rusijos Federacijoje, Baltarusijoje, Šiaurės Korėjoje, Irane, Saudo Arabijoje, Kinijos Liaudies Respublikoje, Vengrijoje. Visos šios valstybės nepasižymi nei liberalia demokratija, nei žmogaus teisių puoselėjimu, todėl ir įstatymo pokyčiai Lietuvoje neapsiėjo be kritikos iš visuomenės ir tarptautinių partnerių.
Pats įstatymas buvo sukurtas 2002 metais. Tuo metu jis nebuvo kontroversiškas ir atliko savo funkciją. 2009 metais Lietuvos Respublikos Seimas pakartotinio įstatymo svarstymo metu priėmė pataisas, kuriomis buvo sukurtas pirminis jau galiojančio įstatymo punktas, pagal kurį informacija, „kuria propaguojami homoseksualūs, biseksualūs ar poligaminiai santykiai“, daro neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi.
Tik po dviejų buvusių Lietuvos Respublikos Prezidentų veto buvo suformuota darbo grupė, sukūrusi dabartinę formuluotę, kuri, nors ir skamba kitaip, atlieka tą pačią funkciją – apibrėžia LGBTQ+ asmenis kaip žalingus jaunų žmonių raidai ir riboja informacijos sklaidą apie juos. Netgi po Europos Žmogaus Teisių Teismo paskelbto sprendimo byloje Macatė prieš Lietuvą, kuriuo buvo konstatuota, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį dėl saviraiškos laisvės, parlamentarams tai neatrodė pakankamai svari priežastis panaikinti įstatymo punktą.
Nėra stebėtina, kad tokios iniciatyvos kyla būtent prieš rinkimus. Susikūrus Nemuno Aušrai, Regionų partijai tenka dalinti elektoratą, o panašu, kad jį laimės tie, kurie žemiau puls ir pasiūlys kuo radikalesnę politinę darbotvarkę.
Tai yra ženklas, kad jaunų žmonių balsai artėjančiuose Seimo rinkimuose bus be galo svarbūs. Jie nulems, ar toliau stagnuosime ir pulsime prie kraštutinumų, ar pagaliau pavyks nebesigręžioti atgal ir padėti tvirtą žingsnį kiekvieno piliečio orumo link.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net