Praėjusį pirmadienį, pirmąją darbo Kaune dieną, stebėjau scenelę: prie knygyno pasimatymui susitiko du paaugliukai. Vaikinukai buvo visai jaunučiai, iš pažiūros vyresnių klasių moksleiviai. Vienas atnešė neįgudusiai į puokštę suspaustų lauko gėlių kuokštą ir pabandė nevikriai pabučiuoti mylimąjį į lūpas. Šis išsisuko, vietoj lūpų mylimajam pakišdamas skruostą, tačiau gėles priėmė ir po trumpo pokalbio vaikinukai susiėmę už rankų nuėjo džiaugtis paaugliškos meilės malonumais.
 |
| A. Tereškino romanas „Nesibaigianti vasara“ | Autoriaus nuotr. |
Viktoras Bachmetjevas
facebook.com/viktoras.bachmetjevas
Ėmiau fantazuoti, kas jų laukia ateityje. Jei bus racionalūs, mąstys logiškai ir galvos apie save – kitaip tariant, jei nutiks tai, ko beveik niekada nenutinka, – jie, be abejo, susikraus lagaminus ir išvažiuos, kaip tai jau padarė tūkstančiai kitų homoseksualių Lietuvos piliečių.
Bet sveikas protas – retas dalykas, todėl visai tikėtina, kad jie liks čia.
Bandžiau įsivaizduoti, kaip klostysis jų gyvenimai, ką mano jų tėvai, broliai/seserys, artimieji, mokyklos draugai, ką jie patys mano apie premjerę, kuri „niekam nieko nežadėjo“, apie socdemus, kurie žadėjo, bet dėjo, apie didžiausios partijos pirmininką, kuriam uigūrų teisės rūpi labiau nei jų, apie prezidentą, kuris juos vadina „tais žmonėmis“.
Galbūt jie nieko apie tai negalvoja – paaugliškos meilės grožis yra gebėjime patikėti, jog laiko nebėra.
Artūro Tereškino „Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ tokiems įsivaizdavimams suteikia kūną.
Pagrindinis romano veikėjas – nelaimingą meilę išgyvenantis homoseksualus vilnietis.
Skaitydamas nenorom prisimeni įkyriai kibią, nors akivaizdžiai neteisingą sparnuotą Beigbederio frazę „meilė trunka trejus metus“. Tereškino romanas tą frazę tikslina: tai ne šiaip meilė trunka ir juo labiau ne trejus metus. Žymiai tiksliau: nelaiminga. meilė. trunka. Kitaip tariant, ji užima laiką. Dar kitaip, ištįsta jame, lyg tie Dali laikrodžiai tingioje saulėkaitoje, užpildo sekundes, minutes, valandas, dienas, metus, išsilieja ir į erdvę: namus, laiptinę, gatvę, kitus miestus.
Tereškino herojus meilės stygių bando užkišti seksu. Sekso čia daug. Bandžiau skaičiuoti herojaus sugulovų ir pasiektų orgazmų skaičių – mečiau šį užsiėmimą ties knygos viduriu (iki 107 puslapio: 19 skirtingų seksualinių partnerių, 21 orgazmas).
Skaitant kyla pagunda kai kuriuos jų identifikuoti: manieringas stilistas, rengiantis Seimo pirmininką, žymus televizijos laidų vedėjas, besiturškiantis pirtyje Užupyje, kunigas Arimantas, įsigijęs butą Vilniaus senamiestyje seksualiniams pašėliojimams. Tačiau manau, kad tai pagundai pasiduoti neverta – rimtai priimu autoriaus ištarą, kad visi knygos veikėjai yra fiktyvūs. O pagaliau tai ir nesvarbu.
Gerokai svarbiau tai, kad visa ši homoseksualių tipažų panorama mums eskizuoja pasaulį, kurį, panašiai kaip „Robčiko“ Vilniaus lenkų pasaulį, esame linkę išstumti į paraštes ir apsimesti, kad jo nėra. Tik jei norint patekti pas Robčiką, reikia eiti už geležinkelio ir persijungti į kitą šnektą, tai norint patekti į Tereškino nesibaigiančią vasarą, tereikia paskambinti į kaimyno duris.
Šis pasaulis ne kažkur kitur – kitoje vietoje, kitoje socialinėje klasėje, kitoje kultūrinėje tradicijoje. Šis pasaulis čia pat, tik paralelinis. Mes jo nematom – garsusis „Būkit, tik nesidemonstruokit!“, – bet jis yra ir jis alive & kicking.
Laima Kreivyte anotacijoje rašo: „Rekomenduoju smalsiems žmonėms, vėjavaikiams, visokių kreivumų tyrėjams, Seimo nariams ir moralės policininkams.“ Antrinu.
Išleido „Kitos knygos“.