„Yra tos raudonos linijos, kurių tu vis dar negali peržengti“, – komentuodama žmogaus teisių situaciją mūsų šalyje apgailestauja Kornelija Zaicaitė, Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) narė.
 |
| Kornelija Zaicaitė | Asmeninio albumo nuotr. |
.png)
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
LGBTQ+ lygiateisiškumas, Rusijos karas Ukrainoje, visuomenės požiūris į pabėgėlius, klimato kaita. Šios temos artimai susijusios su Lietuvos žmogaus teisių problemomis, kurių sprendimas kelią į priekį skinasi sunkiai.
Aktyvi visuomenininkė K. Zaicaitė, migrantų krizės įkarštyje padėjusi į šalį atvykusiems pabėgėliams, sako – neretai koją pakiša žmonių įsivaizdavimas, kad šie žmonės visi iki vieno yra pavojingi, o galiausiai atsakomybė numetama ant savanorių pečių: „Dažnai atrodo, kad viskas ir sukasi aplink savanorį: tu turi padėti jam ir kalbą išmokti, ir rasti jam veiklų, ir jas suorganizuoti“.
Savo savanorystės kelią Kornelija pradėjo kino festivaliuose, vėliau tęsė „Carito“ organizacijoje. Prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje aktyvistė savanoriavo Raudonajame Kryžiuje, o dabar ji yra TJA narė, prisidedanti prie LGBTQ+ bendruomenės gerovės.
– Kaip iš esmės prasidėjo tavo kelias į savanorystę ir kas motyvavo pradėti savanoriauti? – pasiteiravau Kornelijos.
– Rodos, kad dar ir mokyklos metais galima rasti tų apraiškų savanorystės, nes dažnai kažkur dalyvaudavau, buvo įdomios įvairios veiklos. Man atrodo, kad tas toks pradinis taškas galbūt ir buvo kino festivaliai. Ir tai konkrečiai tikriausiai buvo „Nepatogaus kino“ festivaliai. Aš juos pati labai mėgau, dažnai lankydavausi ir kažkada pagalvojau, kad būtų įdomu pamatyti tą kitą festivalio pusę.
– Ar galėtum papasakoti labiausiai įsiminusias istorijas savanoriaujant?
– Daug tų istorijų. Pamenu, kad man visada būdavo „smagu“, kai kino teatre kažkas neveikia, pavyzdžiui, elektra, arba kažkas neįsijungia ir filmas tiesiog neprasideda. Tai tokių kurioziškų dalykų buvo.
Kalbant apie „Caritas“, tai aš prisipažįstu – daug ką jau esu pamiršusi. Bet prisimenu, pavyzdžiui, kai pirmą kartą atėjau pasikalbėti su savo savanorystės koordinatore, vadove, tai irgi atvirai tada pasakiau, kad man rūpi žmogaus teisės, kad aš čia dėl to. „Caritas“ yra labai stipriai susijęs su religija, nes vis tiek Katalikų bažnyčia daro didelę įtaką ir žmonės tikrai eina ir į mišias kartu, ir švenčia tas didžiąsias metų šventes drauge. Tai buvo toks dalykas, kad kai aš atėjau, aš jaučiuosi, kad gal iš tikrųjų reikia atvirai pasakyti, kad aš remiu LGBTQ+ bendruomenę, kad aš noriu, jog ir santuokos lygybė būtų, ir būtų galima įsivaikinti. Čia seni jau laikai buvo palyginus su dabar. Kaip matome, nelabai pasistūmėjo dalykai. Tuo metu aš norėjau būti atvira, nes aš žinojau, kad vis tiek ateinu į organizaciją ir atrodė, kad jeigu nuslėpsiu tai, kaip aš jaučiuosi dėl tam tikrų klausimų, tai aš tartum meluosiu, kažką negero darysiu.
Atvirai pasikalbėjau ir mane labai nudžiugino, kad koordinatorė mane palaikė. Ji pasakė: „Aš sutinku su tavo nuomone. Man labai džiugu, kad „Carite“ vis daugiau žmonių su kitokia patirtim, kitokia perspektyva ateina“.
Man tai labai padėjo ir atrodo, kad būtent teigiami patyrimai „Carite“ paskatino vėliau prisidėti ir prie kitų iniciatyvų.
– Esi Tolerantiško jaunimo asociacijos – organizacijos, kuri specializuojasi LGBTQ+ teisių srityje – savanorė. Kaip iš esmės susidomėjai LGBTQ+ tema ir kaip atsirado tas noras padėti šiai bendruomenei?
– Nėra vieno atsakymo. Dar mokiausi mokykloje, kai įvyko pirmosios „Pride“ eitynės. Tai irgi visokių nuomonių išgirdau ir iš savo klasiokų, ir iš mokytojų. Tai privertė suvokti, kad yra dalykų, apie kuriuos mes nekalbame – juk mes visiškai apie tai nekalbėjome mokykloje, t.y. apie LGBTQ+ klausimus. Jokius.
Tai man pasirodė keista ir aš norėjau sužinoti kažką daugiau. Ir kažkuriuo momentu aš pajutau, kad tas dalykas tampa vis aštresnis.
Iš pradžių mes ignoravome jį ir visai nieko nežinojome, o tada vis daugiau išgirdome kažką kalbant.
Bet buvo jausmas, kad ką girdi tau irgi nelabai patinka, nes tuo metu ir žiniasklaidoje vyravo toks LGBTQ+ nužmoginantis naratyvas, viskas buvo pateikta kaip egzotika, o ne žmonių istorijos. Man tai buvo keista, nepatiko.
%20(1).jpg) |
| Kornelija Zaicaitė | Eglės Norvilytės nuotr. |
Aišku, buvo susidomėjimas, kad nuolat kažkas ten viduje vyksta, ko aš iš tikrųjų nežinau. Kilo klausimas, ką aš iš viso žinau. Atsirado toks pojūtis, kad reikėtų kažkiek prisidėti prie to, nes man tiesiog nepatiko, kaip žmonės kalba, nes buvo iš tikrųjų mano aplinkoje irgi nemažai homofobijos, ir aš pagalvojau, kad jeigu niekam nerūpi, bet man svarbu, tai aš pabandysiu pati. Ir taip atėjau į TJA, nes buvo kvietimas savanoriams prisijungti.
– Žmonės iš tiesų labai daug ką kalba apie LGBTQ+ bendruomenę. Ir vienas dalykas, ką kartais kai kurie žmonės pasako, yra toks: „Nesidemonstruokit ir tada visuomenė nebus įaudrinta“. Ką tu pasakytum taip manantiems, taip sakantiems žmonėms?
– Na, man atrodo, kad šiaip čia jau toks atgyvenęs dalykas. Kiek jau metų mes apie tai kalbam? Ne apie demonstraciją čia viskas. Tiesiog aš noriu jaustis gerai savo paties valstybėje.
Man tai kyla kitas klausimas. Kai tu girdi kalbas, kad reikia daugiau patriotiškumo, kad reikia daugiau pilietiškumo, kad mes turime būti labiau vieningi, o tada kažkam sakoma, kad jis turi slėpti save, tai susidaro įspūdis, kad norima patriotizmo, bet tada žmogus kaltinamas, kad demonstruojasi. Aš juk nekaltinu patriotų, kad jie demonstruoja savo jausmus Lietuvai. Kodėl tu kaltini kitą žmogų dėl to, ką jis jaučia?
Man toks susidaro įspūdis, kad žmonės nesuvokia, kokioje realybėje mes gyvename. Jeigu tu nori, kad žmogus jaustųsi gerai savo valstybėje, bendruomenėje, tai jis turi natūralų jausmą parodyti, kas jis yra, nes tik taip jis jausis saugus. Nes aš parodau, kas esu ir tada esu priimtas, ir prisidedu prie tos bendruomenės, jaučiuosi jos dalimi.
Tai tas demonstravimasis yra to dalis: aš tiesiog pasakau atvirai, kas esu.
Čia ne demonstravimosi dalykas, tu tiesiog nori, kad žmogus nekalbėtų apie tai, tu uždarai jį ir viskas, uždarai tam duris. Tai apie kokią bendruomenę tu tada gali kalbėti?
– O kalbant apie kitus žmogaus teisių iššūkius, kylančius Lietuvoje, tai prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, tu ėmeisi dar vienos veiklos – dabar padedi ukrainiečių pabėgėliams. Kaip atrodo šis darbas ir su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduri?
– Aš čia tikriausiai turėčiau pataisyti, kad aš iš tikrųjų nelabai daug prisidėjau prie pagalbos ukrainiečiams Lietuvoje, nes aš nemoku rusų kalbos, tai negaliu su jais bendrauti ir ta pagalba yra labai ribota.
Kai prasidėjo karas Ukrainoje ir pirmieji žmonės atvyko į Lietuvą, tai tuo metu aš daugiausia padėjau. Tai tokia pagalba, kai reikėjo dėlioti daiktus, humanitarinius paketus pakuoti, žaislus tvarkyti, dar kažką paruošti. Tai buvo tiesioginė pagalba Pabėgėlių priėmimo centre, kur iš pradžių ukrainiečiai leido laiką, kai atvyko. Tada tos pagalbos daugiausia reikėjo, aš prisidėjau prie jos, nes reikėjo rankų.
Po to Pabėgėlių centras persikėlė į kitą vietą ir tada irgi buvo paketų dalinimai, šiek tiek „Carite“ reikėjo ir kalbėti apie tai, kokia situacija yra, pristatyti „Carito“ veiklas, tai šiek tiek teko prisidėti kalbant apie pabėgėlių situaciją iš Ukrainos.
Bet man galbūt daugiau teko savanoriauti su žmonėmis, kurie atvyko per tą vadinamąją Lukašenkos krizę, t.y. iš Šiaurės Afrikos valstybių.
– Ar galėtum plačiau papasakoti būtent apie šią savanorystę?
– Reikėtų pradėti nuo pradžių. Ir pradžioje buvo „Covid“, prasidėjo skiepų sezonas, pirmieji žmonės pradėjo skiepytis ir tuomet reikėjo irgi tos pagalbos. Buvo tuo metu, kiek prisimenu, labai daug baimės dėl tų skiepų. Mano mama yra medikė. Ji – viena iš pirmųjų pasiskiepijusių. Tiesiog tokia realybė. Mano mamai irgi ši situacija nepatiko, kad žmonės labai bijo visko. Buvo jos kolegų, kurie išėjo iš darbo, man atrodo, dėl „Covid“. Tai kažkaip irgi jautėsi toks solidarumo trūkumas, ir, prisimenu, mano mama sako, kad Raudonasis Kryžius irgi dažnai darbuojasi, padeda jiems, tai kodėl man nepabandžius prisidėti prie jų, pamatyčiau, kaip viduje viskas atrodo ir gal padėčiau išsklaidyti baimes.
Tai aš nuėjau, savanoriavau ir tuomet po kažkiek laiko prasidėjo pabėgėlių krizė: žmonės pradėjo eiti per sieną. Kilo daug nežinios. Kadangi aš jau tuo metu turėjau šiek tiek tos patirties iš „Carito“ su pabėgėliais, tai supratau, kad čia vėl ta pati situacija: ateina žmonės, mes nelabai žinome, kaip reaguoti, priėmimo aparatas kuriasi iš naujo. Tai kodėl man nepanaudojus tų žinių, kurias jau turiu?
Ir tada atėjau į Raudonąjį Kryžių. Situacija šiek tiek pasikeitė, nes dabar žmonės integruojami. Ukrainiečiams yra šiek tiek lengviau dėl kalbos, nes vis tiek rusų kalbą mokėdamas tu gali kažką daugiau padaryti Lietuvoje. Žinoma, sunku be lietuvių kalbos, bet yra kažkoks būdas komunikuoti. O štai žmonėms iš Šiaurės Afrikos šalių sunkiau, nes ir bendruomenę kurti sunkiau, ir lietuvių reakcija absoliučiai kitokia lyginat su reakcija į ukrainiečius. Nes ukrainiečiai nėra pabėgėliai Lietuvoje – jie mūsų kaimynai, kurie susiduria su tuo priešu, su kuriuo mes kovojome prieš 30 metų. Svarbu paminėti, priminti tą faktą, kad Lietuvoje ukrainietis nelabai pabėgėlis.
– Kokie stereotipai lydi pabėgėlius?
– Visokių įsitikinimų būna: kad jie tinginiai ir nori tik čia kažkokių socialinių išmokų, kurios Lietuvoje minimalios, kad nenori integruotis, kad visi į Lietuvą žiūri kaip į tarpinę stotelę vykstant į kitas turtingas Vakarų Europos šalis, kad mūsų gyvenimą sutrikdys, nes jie musulmonai, nors dalis jų yra tokie pat katalikai kaip mes, taip pat vyrauja įsitikinimas, kad jie neturi išsilavinimo ir panašiai. Visokių tų kalbų yra.
Realybė tokia, kad tu turi suprasti, jog tų žmonių yra visokių ir jų patirtys labai skirtingos. Iš tikrųjų vieni bėga iš valstybės, nes joje daugybę metų vyksta karas, ir jie iš tikrųjų neturi išsilavinimo, nes neturėjo progos mokytis. Jie turi kažkokį amatą, bet mokyklos praktiškai nelankė. Bet yra žmonių su aukštuoju išsilavinimu, kurie moka prancūzų, vokiečių kalbas, kurie tikrai gali integruotis visuomenėje.
Sunku Lietuvoje, nes ir kalbos barjeras, ir pati visuomenė mažiau palaiko juos.
Integracija yra toks dalykas, kada žmonės įsivaizduoja, kad jeigu tu turi darbą, būstą, tai integracija įvyko. Bet žmogui reikia bendruomenės, veiklų, užmegzti santykį su valstybe, kurioje gyvena, su žmonėmis, kurie yra aplink jį. To Lietuvoje šiek tiek trūksta ir dažnai atrodo, kad viskas ir sukasi aplink savanorį: tu turi padėti jam ir kalbą išmokti, ir rasti jam veiklų, ir jas suorganizuoti.
Pačiam žmogui sunku išeiti iš to pirminio rato, pažįstamų žmonių ryšių, kuriuos jis užmezgė tik atvykęs, t.y. socialiniai darbuotojai, darbovietė, jo paties tautiečiai, su kuriais jis palaiko ryšius, kiti pabėgėliai.
Tam, kad Lietuva taptų namais, reikia daugiau išeiti iš to, reikia pačiam susikurt tą bendruomenę ir tikrai tai gali būti sudėtinga. To palaikymo trūksta, nes ir valstybė į tave žiūri kaip į kažkokį svetimą ar pavojingą dalyką. O dabar Lietuvoje mes jau seniai šitą klausimą pamiršę.
– Paminėjai iš tiesų tokius skaudžius dalykus, susijusius su žmogaus teisėmis. Savanoriaudama su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis tikriausiai natūraliai susiduri su stresu, skaudžiomis žmonių gyvenimo istorijomis. Kaip pavyksta įveikti, išgyventi šiuos jausmus? Kas padeda pabėgti nuo sunkių emocijų?
– Aš pati į savanorystę žvelgiu kaip į gyvenimo būdą, tartum kitam tai būtų kaip nueiti su draugais kažkur pabūti arba pabėgioti parke. Tai yra tiesiog mano dalykas, į kurį aš žvelgiu kaip į savo atramą, nes gyvenimas visokių primeta tau problemų, tai ta savanorystė yra toks būdas išventiliuoti, ką tu jauti.
Dažnai savanorystė tau leidžia pajusti vienybę su žmonėmis. Aš niekada nepamiršiu pirmųjų savo savanorysčių su jaunimu dar tada, kai pati atėjau pirmąkart į kino festivalius. Tai buvo toks atradimo jausmas: kažką sužinai, pabūni kažkokioje bendruomenėje. Savanorystės buvo trumpos, trunkančios porą savaičių, kol vyksta festivaliai, bet tu jauti, kad atėjai į kitą zoną, visiškai kitą pasaulį – tu pabuvai tame festivalyje, pasisėmei energijos, kažką sužinojai. Buvo teigiama atmosfera: žmonės sveikdavosi su tavimi, tu šypsodavaisi visiems. Pavyzdžiui, „Kino pavasaryje“, prisimenu, vienais metais darydavau apklausas, tai irgi pasikalbi su žmonėmis, kurie myli kiną, jie pasidalija savo įspūdžiais. Viena moteris imdavo atostogas per „Kino pavasarį“ ir sėdėdavo visą dieną kine. Labai daug pozityvių emocijų išsineši namo ir dabar tikriausiai nostalgiją tiems laikams jauti. <...>
Nors tų sunkių akimirkų irgi buvo. Galėčiau papasakoti iš kitos pusės, tarkim, kai karas Ukrainoje prasidėjo, tai aš prisimenu tuos pirmuosius karo mėnesius: praleidau labai daug laiko internete ir ten buvo ta didelė, stipri propagandos kampanija prieš Ukrainą – Rusija skleidė tą savo melą apie tai, kad ukrainiečiai naciai, ir dėl to neva jie ten, kad yra kažkokios biolaboratorijos Ukrainoje.
Aš prisimenu, kiek buvo, leisiu sau pasakyti, mėšlo pilamo, koks nužmoginimas. Ir tiesiog tu klausaisi žmonių, o ten rašo visokie iš Sirijos, iš Prancūzijos – žmonės, kurie net nelabai gali paaiškinti, kas ta Ukraina, nieko nežino apie jos istoriją. Aš jų klausiu: ar jūs žinot, kas yra Tarybų Sąjunga ir kaip ji susikūrė? Jokio atsakymo, bet pila šlamštą apie Ukrainą, naciais juos vadina. Man baisu būdavo. Čia buvo didelis sukrėtimas, labai didelis, kad žmonės taip gali nusišnekėti.
Lietuvoje irgi pilna visko: čia siaubas, kai tu paskaitai, ką kai kurie lietuviai, pavyzdžiui, rašo apie holokausto istoriją – parodo, kad visiškai nežino nieko ir taip gali sau leisti kalbėti. Tas pats dabar yra su Palestina, pabėgėliais: žmonės siaubingai kalba apie kitus, apie kitų istoriją, meluoja.
Tai tas mane kažkaip labai paveikė, buvo tikrai skaudu ir tuo metu, prisimenu, tiesiog sėdėdavau iki 4 ryto ir rašydavau tuos piktus komentarus, nors suvokiau, kad ten trolių tos fermos, bet tas iš tikrųjų paveikia. Būtent dėl to ir norėjosi padėti: tu ieškai kažkokios platformos, kaip kitaip padėti pabėgėliams, tai tada ir atsirado Raudonasis Kryžius, kitos iniciatyvos. Daug pagalbos buvo ukrainiečiams, aukojama. Ir pradėtos kurti tinklalaidės, o tu klausaisi kažko ir nori pats padėti.
– Kornelija, tavo vertinimu, kokie yra didžiausi žmogaus teisių iššūkiai Lietuvoje ir kaip galbūt juos reikėtų spręsti?
– Yra klausimų, kurių su kuriais mes vis dar sukamės, t. y. partnerystės, santuokos, įsivaikinimo, Stambulo konvencijos klausimai, tada yra visa serija klausimų dėl smurto artimoje aplinkoje, ypač susijusio su vaikais, kas liečia ir psichologinį smurtą.
Ši paletė vis tiek išlieka Lietuvoje aktuali, nes tie dalykai juda pernelyg lėtai.
Kitas dalykas yra tas, kad Lietuvai jau dabar vis labiau reikia reaguoti į globalius iššūkius: tai ir klimato kaita, kuri irgi susijusi su žmogaus teisėmis. Mes mažai tą suprantame, mažai tą apie tai kalbame.
Taip, situacija lyg ir gerėja, nes kažkas vyksta, nes matome, kad kažkas kažką daro <...>.
Kalbant apie Lietuvą kaip apie demokratišką valstybę, tai labai nuvilia tai, kad demokratija yra svarbi tiek, kiek mums tai patogu.
Jeigu mes kalbame apie Ukrainą, tai aišku, kad svarbu žmogiškumas, išreikšti palaikymą, bet tada yra Palestinos situacija ir trūksta informacijos. Tai yra proga pakalbėti apie šitą klausimą. Taip, jis sunkus, mes iš tikrųjų nežinome, kaip kalbėti. Tikrai trūksta ir tų ekspertų, aš to neneigiu, bet tai yra proga skirti dėmesio ir pralaužti požiūrį „aš to nežinau“ arba „mano mokytojas man apie tai nepasakojo, todėl aš negaliu pareikšti savo nuomonės“. Reikia pasakyti, kad tai siaubinga, kas ten vyksta.
Tai nėra kaltinimas man konkrečiai, kad aš nežinau ar man nerūpi. Kalbu apie tai, kad mes prašėme tarptautinės bendruomenės pagalbos, kai vyko Ukrainos situacija, tai dabar, man atrodo, kad natūralu yra ta kita pusė mainų. Ar neturėtų būti, jog dabar aš turėčiau skirti dėmesį, nesvarbu, kiek man čia toli ar netoli ta Palestina, kiek man ji aktuali, koks mano santykis su Izraeliu arba holokausto istorija?
Man rodos, kad visos krizės, kalbant ir apie pabėgėlius, ir apie karą Ukrainoje, ir apie globalesnius klausimus, kurie galbūt Lietuvos kontekstui yra tolimesni – jos yra proga Lietuvai pralaužti savo žinių sieną, papildyti ją. <...> Tai yra proga mums išeiti iš tos pozicijos, kada mums tik reikia pagalbos. Dabar mes galime suteikti žinių ir dabar mes galime pasidalinti kažkokia ekspertize <...>
– Pabaigai – ar Lietuvą galima vadinti tolerantiška valstybe?
– Nuoširdžiai, tai iš tikrųjų nežinau, kaip atsakyti į šitą klausimą. Man atrodo, kad situacija gerėja, bet aš negaliu paneigti, kad gyvenu burbule, nes aš gyvenu Vilniuje, mano draugai dauguma yra LGBTQ+ bendruomenės nariai, aš dirbu dabar su šiais klausimais vienaip ar kitaip, apskritai daug domiuosi žmogaus teisių temomis, tai man pačiai atrodo, kad situacija gerėja. Galbūt dėl to, kad aš turiu galimybę kažką daryti. <...> Bet kai tu aplamai pasižiūri, tai aišku, kad atrodo, jog turime pačią progresyviausią, valdžią per visą istoriją Lietuvoje, Seime sėdi tikrai žmonės, kurie ir turi išsilavinimą, ir žinių, ir patys teigė, kad jiems rūpi tie klausimai, ir kai kuriuos iš jų asmeniškai tas liečia, bet pokyčių nedaug. Tai, apie ką mes kalbame?
Sudėtinga situacija yra, nes iš vienos pusės, taip atrodo, kad iš dalies tu jau apsitvarkęs tą savo darželį, gali jaustis jame saugus, turi draugų, palaikymo, veiklų, projektai yra kažkokie, finansavimas vyksta, nėra taip, kad tu turėtum kovoti dėl išgyvenimo, kaip kitur, <...> tai tu gali džiaugtis tuo, bet tai, ko tu nori ir tai, kaip tu įsivaizdavai Lietuvą, tarkim, prieš dešimtmetį, kai buvai jaunas, tai, aišku, kad dar toli, nes tu suvoki, kad yra kažkokia raudona linija, ir tu tiesiog jos nepasiekei.
Pavyzdžiui, mano patirtis iš pastarųjų metų. Tikriausiai norėjau įrašyti tinklalaidę su moksleiviais ir kreipėmės į daugelį Vilniaus mokyklų, tiesiog kvietėme juos prisidėti, o kvietime irgi buvo paminėta, kad mes norime pakalbėti apie žmogaus teisių temas, kurios būtų aktualios moksleiviams. Ir nebuvo jokio atsakymo praktiškai. Netgi vienoje mokykloje aš tiesiogiai turėjau tokią galimybę pabendrauti su administracija ir sakiau: „Aš jums atsiunčiau, ar jūs matėt?“ Ir jie visiškai nesureagavo. Tai parodė, kad yra tos raudonos linijos, kurių tu vis dar negali peržengti. Tiesiog tu galbūt kasdienybėje dar taip nesusiduri su jomis, nes kai kurios durys, aišku, atsiveria: kažkas pakviečia, tu sutinki kažkokį žmogų, kuris yra tolerantiškas, ir tave nustebina ta tolerancija. Bet tada kitą dieną tu atsidarai kažkokią žiniasklaidos priemonę ir matai: skandalas dėl homofobiško pareiškimo. Stebina psichiatro situacija – atrodo, kaip profesionalas gali sau tą leisti. Ir tada ką tu gali pasakyti apie visą tos srities profesionalų bendruomenę?
Tas pasitikėjimas – tu jį statai, statai, bet tada vis tiek atsitrenki į kokias nors duris ir tu suvoki, kad vis tiek dar išliko tos raudonos linijos. Kiekvieną dieną su jomis nesusiduri, tu kažkaip pamiršti apie tai, bet realybė tau jas primena.
Taip pat skaitykite:
- Vilniaus tarybos nario žodžiai apie homoseksualumą suglumino: „Jam turėtų būti gėda“
- Vyrų smurtas prieš moteris įvardijamas kaip „nelaimė“ ir „šeimos tragedija“ – kodėl tokios antraštėse matomos frazės neatspindi realybės?
- Skandalingus psichiatro pareiškimus apie homoseksualumą įvertinęs psichologas P. Skruibis: čia negalioja principas „aš turiu tokią nuomonę“