Visokio plauko Lietuvos saugotojai nuo mūsų žemelę tuoj užplūsiančio 72+ lyčių tvano, tariamai atkeliausiančio su Stambulo konvencijos ratifikavimu, iš dalies tapo atsakingi už dar vieną skaudžią nelaimę, šįkart įvykusią Skuodo rajone, kai neblaivus vyras nušovė moterį. Kaip ir dalinai atsakingi už įvykį, nutikusį praėjusios savaitės antradienio naktį, kai Tauragės rajone, kaip įtariama, vyras nužudė savo sutuoktinę ir nusišovė pats. Arba už tą įvykį, kai praėjusią savaitę sūnus nužudė savo motiną.
 |
| Jonas Valaitis | Jarmo.net nuotr. |
.png)
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Atvejus galėčiau vardyti ir vardyti. Neužtektų skaitytojų kantrybės visų perskaityti.
Gali būti, kad nemažai daliai tų pačių skaitytojų kyla klausimas: kodėl taip drąsiai ryžtuosi kaltinti būtent politikus? Tikriausiai ne tik įžvelgdamas jų atsakomybę dėl sprendimo nieko nesiimti toliau stebint mušamas bei žudomas moteris, bet ir siekdamas atkreipti skaitytojų dėmesį į beviltiškai pagalbos nesulaukiančias, nuo smurto kenčiančias aukas, smurtautojų (dažniausiai, kaip rodo statistika, – vyrų) nepažabojamą nusikalstamą elgesį bei pačius politikus, besidengiančius krikščioniškos apsaugos skraiste, bet pamirštančius Jėzaus kvietimą mylėti savo artimą.
Nemeilė šiuo atveju pasireiškia ne tik prieš LGBTQ+ bendruomenę, kuri niekinamai pašiepiama ir tampoma kaip pretekstas (tiesa, nepagrįstas jokiais faktais) neratifikuoti Stambulo konvencijos. Nemeilė išreiškiama ir tuo, kad smurto aukos (dažniausiai, kaip rodo statistika, – moterys) ir toliau paliekamos vienui vienos gyventi su savo skausmu nesulaukdamos pakankamos valstybės paramos.
Štai išryškėjo Skuodo rajone įvykusios žmogžudystės aplinkybės. Įtariamasis nužudymu jau anksčiau buvo žinomas teisėsaugai, nes smurtavo, tiesa, teistas nebuvo. Vyras buvo gavęs smurto artimoje aplinkoje orderį, draudžiantį bendrauti su buvusiais namiškiais.
Viską turim, kalbėdami apie smurtą užkardyti turinčias priemones, numatytas nacionalinėje teisėje, sako ponai Agnė Širinskienė, Aurelijus Veryga, Linas Kukuraitis ir kiti.
Bet panašu, kad neturim: realybė, įskaitant ir skaudų įvykį Skuodo rajone, demonstruoja, kad apsauga vis dar deramai neveikia, nes neužtikrina, kad tokios žmogžudystės neįvyktų.
Smurto artimoje aplinkoje orderis, žinoma, geriau nei nieko, bet nejaugi mes leisime sau nusileisti iki kartelės „geriau negu nieko“?
Įstatymų leidėjams trūksta drąsos ratifikuoti Stambulo konvenciją, kuri įgalintų suteikti pagalbą ne tik nukentėjusiems asmenims, bet ir į smurtinį elgesį linkusiems žmonėms.
Šiandien matome situaciją, kai dirbama tik su nukentėjusiaisiais, bet smurtautojai, išrašius orderį, paliekami 15-kai parų ramybėje tiesiog įpareigojus laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos be jokių papildomai kylančių pasekmių, tokių kaip privalomo lankymosi smurtinio elgesio keitimo programoje.
Po vadinamojo atokvėpio dažniausiai smurtautojai sugrįžta. Ir neretai po kiek laiko vėl smurtauja.
Ir taip viskas iš naujo: vėl orderis, vėl atokvėpis, po 15-kos parų – vėl grįžimas į tą pačią šeimą. Iki kito karto.
Tad kiekvienas politikas, besipriešinantis Stambulo konvencijai, prisideda prie to, kad vyrų smurtas prieš moteris lieka problema be sprendimo. Nes galima ratifikuoti Stambulo konvenciją ir imtis ryžtingesnių priemonių šiai problemai spręsti, arba galime toliau laukti kitos tragedijos, nes juk „viską turim“.
Beje, grįžtant prie LGBTQ+ bendruomenės. Ne, Stambulo konvencija nėra skirta jos teisėms. Nebent neleidžia diskriminuoti moterų teikiant joms pagalbą. Reiškia, moterų negalima diskriminuoti ir dėl seksualinės orientacijos. Nesinori tikėti, kad Stambulo konvencijos oponentai šventai įsitikinę, kad gal ir nieko tokio homoseksualias, biseksualias ar pan. moteris šiek tiek pamušti, nors būtent toks įspūdis kartais susidaro.
Smurtas artimoje aplinkoje yra didžiulė problema. Taip sakau ne todėl, nes remiuosi vien savo nuomone, bet pirmiausia faktais, taigi, ir statistika. Ką ji rodo? Remiantis 2023 m. duomenimis, pateikiamais Policijos departamento, Lietuvoje buvo užregistruoti daugiau kaip 54 tūkst. pranešimų apie galimus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Oficialiosios statistikos portalas 2021 m. pažymėjo, kad moterys sudaro didžiausią nukentėjusiųjų dalį (apie 78 proc.). O štai dauguma įtariamųjų (88 proc.) – vyrai.
O dabar panagrinėkime pačią nieko drastiško nepasakančią, bet šaršalą Lietuvoje keliančią Stambulo konvenciją, oficialiai vadinamą Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo.
Ilgą laiką lietuviškasis Talibanas bei save krikščionimis ir „tradicinių vertybių“ gynėjais besiskelbiantieji tikino – konvencija prieštarauja Konstitucijai. Paaiškėjo, kad neprieštarauja. Ar tai pakeitė jų nuomonę? Nepakeitė.
Stambulo konvencija bando primesti Lietuvai svetimas vertybes, kurios neatitinka mūsų tautos tradicijų ir moralės principų, anksčiau yra gąsdinęs Laurynas Kasčiūnas, kuris niekada, net užėmęs solidų krašto apsaugos ministro postą, neatsiėmė šių žodžių.
Po Seimo kreipimosi šiais metais Konstitucinis Teismas (KT) išaiškino keletą svarbių aspektų, susijusių su Stambulo konvencija ir jos atitiktimi šalies Konstitucijai. Pasirodo, konvencijoje – jokių svetimų vertybių, vien savos.
Pirmiausia, kaip ir buvo galima numanyti bet kokiam teisiškai labiau išprususiam žmogui, konvencija neprieštarauja Konstitucijai ir net priešingai – ši konvencija prisideda prie Konstitucija draudžiamos diskriminacijos forma laikomo smurto dėl lyties mažinimo.
Viešojoje erdvėje ir pačiame Seime ietys taip pat ne kartą buvo suremtos dėl konvencijoje vartojamos sąvokos „gender“ (lt. lytis socialiniu aspektu). KT pažymėjo, kad konvencijoje vartojama „gender“ sąvoka yra susijusi su smurto priežastimis ir ja nėra siekiama paneigti tradicinės binarinės lyčių sampratos.
Siaubo pasakaitės buvo sekamos ir dėl esą grėsmės lietuvių kalbai pavirsti belyte šią konvenciją ratifikavus. Tačiau KT išaiškino kitaip: „Konvencijoje vartojama sąvoka gender (anglų k.) arba genre (prancūzų k.), į lietuvių kalbą išversta kaip „lytis socialiniu aspektu“, yra tik skirta paaiškinti, kad smurto veiksmus gali išprovokuoti ne tik biologinė asmens lytis, bet ir „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“ <...>. Konvencijoje asmuo apibūdinamas kaip tik „vyras“ ir „moteris“ ir nėra vartojama jokia kita forma. Taigi, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, Konvencijos nuostatos niekaip nelemtų valstybinės kalbos vartojimo viešame gyvenime pokyčių“.
„Manau, kad šiuo metu Stambulo konvencijos tvirtinti nereikėtų, kadangi iš to kyla daug pasekmių“, – yra sakęs prezidentas Gitanas Nausėda.
Sunku pakomentuoti šalies vadovo, užsiimančio teisine demagogija, žodžius, bet jeigu „daug pasekmių“ reiškia tai, kad mažiau moterų patirs diskriminaciją dėl lyties ir smurtą lyties pagrindu, tai gal nieko tokio?
Stambulo konvencijos ratifikavimas yra žingsnis, kuriuo būtų parodyta, kad mylime savo artimą, kaip kviečia tikrieji krikščionys. Šis dokumentas aiškiai nurodo, kad smurtas prieš moteris yra sisteminė problema, kurią reikia spręsti kompleksiškai. Konvencija numato, kad ją ratifikavusios valstybės turi ne tik priimti teisės aktus, apibrėžiančius, kaip užtikrintą apsaugą nuo smurtinių išpuolių, bet ir suteikti aukoms visapusišką pagalbą – nuo psichologinės paramos iki apsaugos nuo smurtautojo. Lietuvoje tokios pagalbos kol kas trūksta – nemaža dalis moterų, patyrusių smurtą, neturi kur kreiptis ir lieka su savo skausmu vienui vienos.
Nemaža dalis moterų apie smurtą artimoje aplinkoje net ir nepraneša, tad tai, ką matome oficialioje statistikoje, gali būti tik ledkalnio viršūnė.
Tokių argumentų priešakyje tų pačių politikų, kurie teigia esą saugotojai tradicinių vertybių, priešgyniavimas Stambulo konvencijai tampa mažų mažiausiai apgailėtinas. Jie atrodo tartum pamiršę, kad pirmiausia Jėzus kvietė mylėti ir rūpintis ypač tais, kurie yra pažeidžiami ir kenčia.
Verta paminėti ir tai, kad Stambulo konvencija nėra tiesiog eilinis dokumentas. Ratifikavusioms šalims ji tampa priemone, kurios pagalba galima pasiekti realių pokyčių: konvencijos ratifikavimas reiškia, kad valstybė įsipareigoja ne tik priimti įstatymus, bet ir užtikrinti, kad jie būtų įgyvendinami. Jeigu Lietuva ratifikuotų Stambulo konvenciją, tai reikštų, kad smurto aukos gautų reikiamą pagalbą, o su smurtautojais būtų dirbama efektyviau. Tai taip pat reikštų, kad visuomenė būtų informuojama apie smurto artimoje aplinkoje problemą: tokiu atveju žmonės galbūt sąmoningėtų ir dingtų įsivaizdavimas, kad „jeigu muša, vadinasi, myli“ arba kad smurto artimoje aplinkoje nėra, arba kad moterys patys jį išprovokuoja.
Niekas nepasirenka kentėti nuo smurto. Tačiau politikai gali pasirinkti imtis veiksmų tą smurtą užkardyti, o visuomenė – spausti politikus tai padaryti.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net