LGBTQ+ bendruomenę ir žmogaus teisių gynėjus pašiurpino psichiatro Aleksandro Alekseičiko Kirinovo prisipažinimas, kad jis sovietmečiu „gydydavo“ homoseksualumą, o dėl to pacientus konsultuoja ir šiuo metu. Šie žodžiai pažadino Lietuvoje diskusijas apie terapijų, kurių metu mėginama pakeisti seksualinę orientaciją, draudimą. „Lietuvos teisė neapsaugo nuo visų galimų „konversijos terapijos“ formų, o tai reiškia, kad Lietuva šioje srityje neįgyvendina prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų“, – sako Žmogaus teisių ir demokratijos švietimo instituto direktorius Eitvydas Zurba, su jarmo.net aptaręs pagrindines LGBTQ+ teisių aktualijas.
 |
| Eitvydas Zurba | Asmeninio albumo nuotr. |
.png)
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Pasakodamas apie neseniai įkurto instituto tikslus, pašnekovas teigia – bus siekiama užtikrinti, kad Lietuvoje egzistuotų lengvai suprantama ir prieinama informacija apie žmogaus teises.
E. Zurba žada, kad institutas vystys lietuvišką Žmogaus teisių gido versiją.
„Matome, kad žmonės ieško informacijos apie savo teises, kaip jas ginti, gidas naudojamas švietimo įstaigose. Tai parodo, kad informacijos prieinamumas apie žmogaus teises lietuvių kalba itin svarbus“, – teigia jis.
Jarmo.net pokalbis su E. Zurba – apie LGBTQ+ teisių aktualijas.
– Nepaisant atskirtų politikų pastangų, tos pačios lyties asmenų partnerystės – lyčiai neutralios civilinės sąjungos įteisinimas Lietuvoje taip iki šiol ir nepasiektas. Kokios, jūsų nuomone, pagrindinės kliūtys tai lėmė ir kaip jas būtų galima įveikti, jeigu tai dar įmanoma?
– Manau, kad kliūtis yra vienintelė – tai politinės valios trūkumas priimti reikiamus sprendimus. Įveikti šį iššūkį sudėtinga ta prasme, kad didelė dalis Seimo narių yra užėmę aiškiais pozicijas ir iš jų nesitrauks, ypač prieš artėjančius rinkimus. Matyt, spalį vykstantys rinkimai parodys, kokios šiuo metu vyrauja nuotaikos mūsų visuomenėje ir žmogaus teisių klausimais.
Bet reikia turėti omenyje, kad politinė valia ir ją įgyvendinantys išrinkti parlamento nariai yra visuomenės atspindys. Jeigu nėra atitinkamos politinės valios, tai reiškia, kad kol kas padaryta per mažai visuomenės nuomonės kaitai.
– Kaip per pastaruosius metus pasikeitė visuomenės požiūris į LGBTQ+ bendruomenę Lietuvoje? Kas tam galėjo padaryti įtaką?
– Atrodo, kad nuomonė po truputį gerėja, nors kartais tai sudėtinga įvertinti, nes natūralu, kad aplink tave susiburia bendraminčių būrys ir atrodo, kad visi mąsto panašiai. Manau, kad žymus skirtumas vis dar gali būti jaučiamas tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir kitų regionų, kur požiūris į LGBTQ+ žmones vis dar labiau stereotipinis. Žymiai prie to prisideda ir informacinis laukas, kuriame yra žmogus – daug dažniau jauni žmonės normalizuoja LGBTQ+ bendruomenę, nes turinyje, kurį jie vartoja, tai nėra joks išskirtinumas. O štai vyresnio amžiaus žmonės neretai gauna kitokią informaciją.
Pastaruoju metu didelę įtaką nuomonės kaitai daro vis labiau viešumoje matomi atsiskleidę LGBTQ+ žmonės. Reprezentacija šiuo atžvilgiu labai svarbi – ji tiek kitiems LGBTQ+ žmonėms, tiek ir likusiai visuomenei parodo normalizuotą LGBTQ+ žmonių ir tos pačios lyties santykių vaizdą.
 |
| Asociatyvi Toni Reed/unsplash.com nuotr. |
– Garsiai nuskambėjo atvejis, kai Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre dirbantis psichiatras, duodamas interviu, išspausdintame „Šiaurės Atėnuose“, prisipažino gydęs homoseksualumą, homoseksualius asmenis vadino neišsivysčiusiais, nepilnaverčiais. Jūsų akimis, kokia yra dabartinė situacija dėl LGBTQ+ asmenų diskriminacijos sveikatos priežiūros sistemoje?
– Noriu tikėti, kad tai labiau išimtis iš taisyklės, nei įprasta praktika. Nacionaliniu lygmeniu matau Sveikatos apsaugos ministerijos pastangas bent iš dalies atliepti LGBTQ+ asmenų poreikius, kiek tai yra įmanoma neturint reglamentavimo įstatyminiu lygmeniu. Šiuo metu jaučiasi požiūrio pokytis.
Bet net ir su šia pozityvia nata negaliu sakyti, kad tai pakankama. Sveikatos apsaugos srityje turime dar daug ką padaryti – pereiti prie naujausios ligų klasifikavimo sistemos, užtikrinti, kad labiau būtų prieinami PrEP ir PEP tiems, kam to reikia. Ir kas, matyt, šioje situacijoje svarbiausia – pradėti aiškiau diskutuoti apie „konversijos terapijos“ draudimą. Turime tik pavienius aiškius pavyzdžius ir bandome situaciją suprasti tamsoje, nes duomenų šia tema nėra. Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad Lietuvos teisė neapsaugo nuo visų galimų „konversijos terapijos“ formų, o tai reiškia, kad Lietuva šioje srityje neįgyvendina prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Po šio straipsnio pasirodymo džiaugiausi matydamas bundančias diskusijas „konversijos terapijos“ draudimo klausimu. Manau, kad turim dar daug apie ką išsidiskutuoti, kad prieitume prie konkrečių siūlymų.
Bet kol visa tai įvyks noriu tikėti, kad praktiniame lygmenyje situacija gerėja – neseniai parengta Pagarbaus bendravimo atmintinė atsižvelgiant į paciento (-ės) seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę atmintinė, kurią inicijavo Santaros klinikų gydytojų sąjunga, ir kurią rengė Vilma Gabrieliūtė bei Ieva Laugalytė, yra puikus to pavyzdys. Juk pirmiausia žmogus ir nori būti išgirstas gydytojo ar kito specialisto ir tik paskui jam rūpi visa tai, kas vyksta platesniu mastu.
 |
| Asociatyvi Antonio Vivace/unsplash.com nuotr. |
– Kaip vertinate Lietuvos švietimo sistemą LGBTQ+ teisių atžvilgiu? Ar mokyklose yra pakankamai dėmesio skiriama lyčių lygybės ir LGBTQ+ teisių temoms?
– Tiesą pasakius nuo mokyklų aplinkos jau kuris laikas esu atitrūkęs, tad nejaučiu pulso, kaip moksleiviai gyvena šiuo metu. Noriu tikėti, kad peržiūrėtos bendrojo ugdymo programos prisideda prie situacijos gerinimo. Man pačiam teko nagrinėti visų dalykų bendrojo ugdymo programų projektus nuo skirtingų tikybos dalykų iki geografijos. Jaučiu, kad programose žmogaus teisių, įskaitant LGBTQ+ tapatybes, akcentai yra sudėti. Džiaugiausi matydamas kompetencijų ugdymą atpažįstant smurtinius santykius, parodant kultūrų įvairovę, akcentuojant demokratinių procesų ir žmogaus teisių svarbą.
Natūralu, kad dabar tik klausimas dėl praktinio įgyvendinimo ir pedagogų gebėjimo atliepti poreikius. Kaip ir kitiems visuomenės nariams, pedagogams reikia žmogaus teisių kompetencijų tam, kad tiek mokiniai jaustųsi patogiai bendraudami su pedagogu, tiek pedagogai galėtų jiems padėti, tiek ir kad pamokos turinys realiai būtų naudingas ir priimtinas žmogaus teisių prasme.
– Seimo kontrolierė prieš kurį laiką paskelbė, kad policija neužtikrino LGBTQ+ bendruomenės teisės į taikų susirinkimą, kai praėjusių metų rugsėjį LGL surengė susirinkimą, kurio metu pareigūnai nereagavo į priešiškai nusiteikusių asmenų veiksmus ir dėl to susirinkimas buvo nutrauktas. Kokių veiksmų turėtų imtis Lietuvos policija, kad LGBTQ+ bendruomenė, organizuodama renginius, jaustųsi saugi? Kaip vertinate pastaruoju metu policijos veiksmus užtikrinant LGBTQ+ bendruomenės teises?
– Tokiais atvejais svarbus akcentas yra tai, kad valstybė ir kartu jos pareigūnai turi ne tik pareigas netrukdyti, bet ir užtikrinti, kad asmenys galėtų įgyvendinti savo teises veiksmingai. Kaip ir konstatavo Seimo kontrolierė, šiuo atveju dalyvių saugumas nebuvo užtikrintas. Policija turi ne tik teisę, bet ir pareigą tokiais atvejais reaguoti ir imtis veiksmų užtikrinant dalyvių saugumą ir galimybę įgyvendinti teisę į taikius susirinkimus.
Noriu tikėti, kad policija yra pasiruošusi bendradarbiauti ir taip prisidėti prie užtikrinimo, kad ateityje taikūs susirinkimai tokiais ir liktų. Svarbu, kad tiek tokių susirinkimų organizatoriai, tiek ir policija vieni kitiems perduotų turimą informaciją apie grėsmes ir saugumą. Tai leistų iš anksto, kiek tai įmanoma, pasiruošti renginiams.
 |
| Asociatyvi Lietuvos policijos nuotr. |
– Ar tarptautinių organizacijų spaudimas galėtų padėti Lietuvai progresuoti LGBTQ+ teisių srityje?
– Šiuo aspektu turiu dvejopą nuomonę. Viena vertus, kai kuriais aspektais LGBTQ+ teisiu srityje (pvz., pakeistos lyties teisinis pripažinimas, tos pačios lyties porų santykių teisinė apsauga) tarptautinių žmogaus teisių institucijų praktika akivaizdi. Tad šioje vietoje spaudimas Lietuvai jau egzistuoja ir prašymas tarptautinių institucijų nagrinėti papildomą skundą tuo pačiu klausimu situacijos iš esmės nekeičia, nes sprendimas bus akivaizdus. Tokie skundai dažnai svarbūs tik konkretaus pareiškėjo situacijoje, nes užtikrinamos teisės (kompensacija) konkrečioje pareiškėjo situacijoje.
Kita vertus, matau tame didelę prasmę tais atvejais, kai tarptautinėms žmogaus teisių institucijoms perduodami nauji klausimai – pvz., byloje Macatė prieš Lietuvą svarbu, kad klausimą išnagrinėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžioji kolegija ir pateikė nuomonę, kad informacija apie LGBTQ+ pati savaime neigiamos įtakos vaikams nedaro. Su dideliu susidomėjimu seku ir kaip toliau vystysis praktika dėl kai kurių lyties apsektų – EŽTT turime pirmą žingsnį ir dėl „trečiosios lyties“ pripažinimo, nors kol kas teismas konstatavo, kad valstybė nepripažindama nebinarinės lyčių sistemos teisių nepažeidė, tačiau taip pradžioje buvo ir translyčių asmenų teisių atžvilgiu. Tikiu, kad tai tikrai ne paskutinė byla šiuo klausimu ir bus įdomu kaip teismo praktika vystysis toliau bei ar tai paveiks bendras nuotaikas šiuo klausimu visoje Europoje.
– Ar galėtumėte papasakoti plačiau apie Instituto įkūrimą? Kokie yra pagrindiniai organizacijos tikslai, veiklos kryptys?
– Žmogaus teisių ir demokratijos švietimo instituto idėja gana paprasta – užtikrinti, kad Lietuvoje egzistuotų lengvai suprantama ir prieinama informacija apie žmogaus teises. Institutas toliau vystys lietuvišką Žmogaus teisių gido versiją. Matome, kad žmonės ieško informacijos apie savo teises, kaip jas ginti, gidas naudojamas švietimo įstaigose. Tai parodo, kad informacijos prieinamumas apie žmogaus teises lietuvių kalba itin svarbus.
Be to institutas planuoja ateityje siūlyti ir žmogaus teisių švietimo programas. Tikime, kad galėsime pasiūlyti įdomius renginius, diskusijas, konferencijas žmogaus teisių klausimais bei mokymus įvairioms organizacijoms, kurios nori tobulinti savo kompetencijas šioje srityje.