Kampe klūpanti moteris ir sugniaužtas vyro kumštis ar kruvinas peilis stambiu planu – tai įvaizdžiai, kuriais mėgstama iliustruoti smurtą artimoje aplinkoje. Tokio pobūdžio nusikaltimai neretai aprašomi kaip barnis, incidentas ar nelaimė. Žmogaus teisių ekspertė sako, kad tokiomis priemonėmis smurtas prieš moteris yra nuvertinamas, neįvardijamos jo tikrosios priežastys bei kaltininkai.
 |
| Mintautė Jurkutė | Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos archyvo nuotr. |
lygybe.lt
lygybe@lygybe.lt
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertė Mintautė Jurkutė teigia, kad smurto sąvoka dėl lietuvių kalbos specifikos gali būti interpretuojama plačiai, o viešojoje erdvėje ji dar papildoma įvairiomis reikšmėmis – nuo apibūdinimų „konfliktas“, „drama“ ar „tragedija“ iki šaržuotų „paauklėjo“ ar „sumušė kaip obuolį“. Ji tvirtina, kad taip ne tik įnešama painiavos, bet ir nuvertinama pati smurtinė situacija.
Smurtas kaip galios strategija
„Kai aštuoni iš dešimties nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje yra moterys, akivaizdu, kad jos, kaip ir vaikai, turi gerokai didesnę riziką patirti smurtą. Taigi smurtas artimoje aplinkoje vyksta dėl lyties, o tai reiškia galios disbalansą ir nelygiavertę partnerystę“, – pažymi ekspertė.
Anot jos, tokiame santykyje paprastai vyras jaučiasi pranašesnis, tad neva turi teisę kontroliuoti, bausti ir panašiai. „Tokiais atvejais smurto vadinimas santykių aiškinimusi yra iš esmės klaidingas, nes konfliktuoti, įvairias situacijas kartu aptarti, jas išspręsti gali tik lygiavertėje padėtyje esantys žmonės. Nukentėjęs žmogus tokių teisių neturi, o ir smurtą dažniausiai kenčia sistemingai“, – aiškina M. Jurkutė.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovės teigimu, nelygiavertė moters padėtis santykyje yra daug svarbesnė aplinkybė nei tos, kurias žiniasklaidoje mėgstama pabrėžti, pavyzdžiui, alkoholis ar psichikos liga.
„Juk nėra taip, kad visi išgėrę ar sergantys žmonės mušasi, tad tai negali būti įvardijama kaip smurto priežastis ar kriterijus, kuris smurtą „išprovokavo“. Paprastai smurtautojai gerai žino, prieš ką gali kelti ranką, o prieš ką ne, dažniausiai jie yra puikiai visuomenėje prisitaikę asmenys. Taigi jie renkasi smurtą, o taikinys – „žemesnėje“ padėtyje laikomas artimas žmogus, prieš kurį taikoma galios strategija“, – sako ji.
Pabrėžti pasekmes
M. Jurkutė nurodo, kad įsigalėjusius stereotipus dar labiau pastiprina vizualinės priemonės, naudojamos smurto artimoje aplinkoje atvejų aprašymuose. „Dažnai moteris vaizduojama menka, susigūžusi, užsidengusi veidą, sugniuždyta, o smurtautojo dažnai net nematome, arba yra tik fragmentai – kumštis, peilis, diržas. Kitaip tariant, smurtautojas yra tik šėšėlis, kontekstas, lyg jis net nebūtų žmogus, o tik pavidalas, abstrakti grėsmė ar netikėtai užgriuvusi stichinė nelaimė“, – sako žmogaus teisių ekspertė.
Ji pastebi, kad toks vaizdavimas menkina smurtautojo atsakomybę: „Žinoma, tiesiogiai smurtinių scenų vaizduoti nereikia, tad čia labiausiai tiktų pabrėžti, kas laukia nusikaltėlio, nesvarbu, kokios lyties jis būtų“.
M. Jurkutė pataria rodyti žmogų, surakintą antrankiais, atvažiavusią policiją, kalėjimo grotas ir panašius vaizdinius. „O nugalintą moterį geriau pakeisti į įvairius pagalbos ir sprendimo variantus, pavyzdžiui, galima rodyti pagalbą teikiančių institucijų atstovus, žmones, kurie laiko apkabinę nukentėjusiąją, klausosi jos, atvykusį greitosios pagalbos automobilį ir panašiai“, – vardija ji.
Moterys bijo labiau
Kalbėdama apie vyrų smurtą prieš moteris ir moterų smurtą prieš vyrus, ekspertė įvardija esminį skirtumą: „Šioje srityje dirbantys psichologai ir kiti specialistai yra pastebėję, kad smurtą iš moterų patiriantys vyrai paprastai nejaučia tokios didelės baimės, kadangi jiems neatrodo, kad juos gali nužudyti. Be to, vyrai turi daugiau galimybių smurtautoją palikti. Moterys gi beveik visada bijo dėl savo gyvybės ir paprastai yra labiau priklausomos nuo vyrų, o bandymai juos palikti, kaip rodo tyrimai, yra lydimi rizikos patirti dar daugiau smurto, taip pat persekiojimą ar net būti nužudytai“.
Dėl šių priežasčių, anot M. Jurkutės, svarbu smurto artimoje atvejus vadinti tikraisiais vardais: aiškiausias įvardijimas būtų tiesiog „smurtas“ arba dar tiksliau – „vyro smurtas prieš moterį“.
„Nevyniodami žodžių į vatą ir neieškodami vaizdingų epitetų ar palyginimų, o akcentuodami visų pirmą smurtautojo atsakomybę, mes demonstruojame, kad esame nepakantūs tokiam smurtui ir apskritai nelygiaverčiam santykiui intymioje partnerystėje“, – apibendrina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė.