Atlikėjas Gražvydas Sidiniauskas, žinomas kaip Grazzy Eye, pristato naujausią savo kūrinį ir neslepia – jį sukurti įkvėpė itin asmeniška patirtis: santykių krizė su mylimuoju. Kalbėdamas portalui jarmo.net, muzikantas atviravo, kad ši patirtis privertė jį pažvelgti tiek į save, tiek į santykius nauju kampu, pasinerti į giliausias sielos kerteles. Tai buvo laikas, leidęs suprasti, kaip pavojinga netekti to, kas yra svarbiausia. Krizinis laikotarpis taip pat atvėrė ir naujas galimybes porai iš naujo vienas kitą pamilti.
 |
| Gražvydas Sidiniauskas kartu su mylimuoju patyrė krizę, tačiau naujai sukurta daina padėjo ją išspręsti | Jarmo.net koliažas (asmeninio albumo nuotr.) |
.png)
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Naujausia G. Sidiniausko daina „Leiski man išeiti“ skamba kaip atsisveikinimas su senomis žaizdomis. Joje išreiškiamos emocijos ir išgyvenimai tapo tiltu, sujungusiu du žmones, kurie buvo arti išsiskyrimo ribos.
– Gražvydai, pristatydamas savo naujausią dainą „Leiski man išeiti“ sakėte, kad ji – apie tai, kad ne visada gali daryti tai, ko trokšti, apie tai, kai reikia pamąstyti apie savo saitus su mylimuoju, apie baimes, nežinomybę. Kas paskatino sukurti tokią emocingą dainą?
– Šį kūrinį galima interpretuot kaip pokalbį su savo vidiniu demonu esant liūdnai akimirkai, patiriant santykių krizę.
Pradėsiu nuo to, kad santykiuose kilo krizė, kurios metu supratau, jog tai yra mano žmogus, bet buvo tam tikrų aspektų, pavyzdžiui, barnių, iš abiejų pusių nesusikalbėjimo, ir tai nuolat kartojosi. Įvyksta tokiu atveju santykiuose krizė suvokiant, kad trūksta bendrumo, nėra vienas kito įsiklausoma. Tokiu būdu gimė ir ši daina. Ji padėjo mūsų santykiams – mes vėl „susiklijavome“, apie viską išsikalbėjome.
Pavadinimas „Leiski man išeiti“ – apie tai, kaip išeiti iš visos tos besisukančios pykčių rutinos, kad būtų galima geriau vystis kartu kaip porai.
– Išėjote iš sudėtingos situacijos, tiesa?
– Taip, išėjome iš sudėtingos situacijos, kadangi pagaliau susėdome bendrai ir įsiklausėme vienas į kitą, išsikalbėjome. Kai klausaisi, viskas labai gerai susidėlioja, o vedamas emocijų gali įsisukti į pykčių rutiną, kuri galiausiai pradeda vesti iš proto ir turi viską užbaigti, nors širdis sako ir kitaip.
 |
| Gražvydas Sidiniauskas | Asmeninio albumo nuotr. |
– Kai kalbėjome prieš keletą metų, ištarėte: „Labai dažnai bijodavau, kad liksiu vienas“. Ar ši baimė išliko? Kaip žvelgiate į vienatvę šiuo metu?
– Žvelgiu taip, kad geriau, jog jos nebūtų. Turiu žmogų, su kuriuo esu kartu, be kurio būčiau vienas ir galėčiau būti sugniuždytas. Kartu patyrėme tikrai daug, išnarstėme vienas kito giliausias sielos kerteles.
– Jūsų kūryboje dažnai atsispindi asmeniniai išgyvenimai. Koks jausmas dalintis savo asmeninėmis istorijomis su klausytojais?
– Būnant su žmonėmis man sunku atvirai kalbėtis. Tačiau tai man padeda padaryti dainos, kurias kuriu iš to, kas man nutinka. Kai rašau tekstą muzikai, man natūraliai išeina kurti apie tai, kas nutinka mano gyvenime. Aš atskleidžiu save. Koks jausmas? Aš bendrauju su žmonėmis ir po kurio laiko gaunu grįžtamąjį ryšį – žmonės dalijasi, kad kartais mano muzika jiems padeda suprasti situaciją savo santykiuose ar tam tikrus gyvenimo aspektus, tad apima labai geras jausmas.
– Kokią žinutę norite perduoti savo klausytojams kurdamas muziką?
– Tai yra mano asmeninė patirtis, kuri gali suteikti žmonėms žinių ir padėti vystytis, žengti toliau į priekį. Siekiu, kad žmonės išvengtų tų klaidų, kurias aš darau.
Nors tas klaidas daro daugelis žmonių – juk santykiai yra bendražmoniškas, visame pasaulyje vykstantis dalykas. Taigi, tas klaidas daug kas kartoja, o aš jas atskleidžiu, garsiai išreiškiu, kad žmonės galėtų į tai įsiklausyti ir galbūt to nekartoti.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Ar yra kažkokie ritualai ar įpročiai, kurie jums padeda kurti?
– Guli hamake, atsipalaiduoji, mintys pradeda plaukti pačios, kadangi kažkas įvyksta gyvenime, dėl ko negali nustoti galvoti apie tai. Taigi, būna, kad nuvažiuoju kur nors į kalnus arba kur nors leidžiu laiką: kad ir namuose ar prie upės bei panašiai. Visada bandau rasti tokią aplinką, kuri tobulai tiktų kūrybai, to meto nuotaikai.
Man itin įtaką padaro spalvos: būna, kad, pavyzdžiui, pamatau labai gražų raudoną dangų ir norisi kurti, nes tas dangus kartais skamba kaip muzika.
Kalnai man labiausiai padeda kurti. Dažniausiai vykstu į Tatrus. Juose neįtikėtinai graži aplinka, labai daug vietų, kuriose galima kurti, ypač pakilus į viršūnes. Tų vaizdų lydimas esu parašęs gal kokias 4-ias dainas.
 |
| Gražvydas Sidiniauskas | Asmeninio albumo nuotr. |
O štai kūrinį „Leiski man išeiti“ rašiau žiemą, bet nusprendžiau, kad dienos šviesą jis turi išvysti dabar. Taigi, ta daina gimė žiemą prie gražaus upelio, spaudžiant -20 laipsnių šalčiui, geriant karštą arbatą. Melodija ir žodžiai tiesiog savaime plaukė.
– Ar esate kada nors galvojęs apie bendradarbiavimą su kitais Lietuvos ar užsienio atlikėjais? Su kuo norėtumėte dirbti?
– Žinoma. Tik Lietuvoje labai maža rinka. Tai, ką aš kuriu, neatspindi to, ką klauso žmonės: „Tautinis brandas“ užvaldęs Lietuvą, o aš nekuriu tokios muzikos.
Esame bendradarbiavę su Luku Milker, sukūrėme kelias dainas. Pagalvoju, kad norėčiau dirbti su Stano, kuris yra lankstus kūryboje ir turi gerų įgūdžių marketinge.
 |
| Gražvydas Sidiniauskas | Asmeninio albumo nuotr. |
– Ar yra daina, kurią laikote savo kūrybos viršūne?
– Vieną dainą karantino metu kūriau gerus pusę metų. Tekstas – apie tai, ką aš tuo metu mačiau aplink, kas vyko. Tai gotiškos elektronikos stiliaus daina „Giants In The Night“, atspindėjusi to laiko dvasią: eini gatve, o ten tuščia, mažai žmonių, jie vaikšto dėvėdami kaukes, matyti tarsi „faceless souls“ (lt. beveidės sielos), atrodo žiauriai tamsu, nyku ir liūdna, tačiau kartu gyvas tikėjimas, kad mes stiprūs ir išgyvensime tai. Į šią dainą įdėta daug darbo, ji ne kartą šlifuota.
– Kokie jūsų ateities planai? Ar jau turite idėjų naujiems projektams ar albumams?
– Kol kas apie albumą dar nemąstau, esu susitelkęs tiek singlais. Klausytojai dažniausiai klausosi pavienių muzikos kūrinių, kurie jiems patinka, ne viso albumo. Ir yra dainų, kurias norėčiau perrašyti, išleisti nauju skambesiu.
– Ko palinkėtumėte kuriantiems žmonėms?
– Linkėčiau nebijoti išreikšti savo jausmų ir dalintis tuo su žmonėmis, nes tai gali padaryti postūmį kitų gyvenimuose į gerąją pusę. Ir svarbiausia – nekopijuoti kitų. Be to, galima išgirsti tiek daug kūrinių, kai atlikėjai kolaboruojasi nejausdami ryšio, nors šito būti neturėtų. Juk reikia bandyti išreikšti save ir to nebijoti.