Nugulė emocijos, nurimo audros. Dabar galiu ramiai aprašyti.
 |
| „Mes ėjome už Lygybę, Laisvę, Solidarumą“, – rašo žurnalistė Miglė Krancevičiūtė (Asmeninio albumo ir „Soho club“ nuotr. |
Miglė Krancevičiūtė
Tiriamosios žurnalistikos centro „Siena“ bendraįkūrėja, žurnalistė
PRIDE ėjo ir praėjo, kaip ir kasmet.
Ėjom ir mes su kolega Šarūnu Černiausku. Jis eina nuo 2010 m., kai policijos pajėgų buvo daugiau nei žygiavusių. Šiemet buvo visiškas kaifas, palyginus.
Eidami gal biškį šaipėmės iš oponuojančių, gal tai nebuvo brandžiausias sprendimas, bet jie bent jau gavo paragauti, kaip jaučiasi LGBTQ+ bendruomenė didžiąją dalį savo gyvenimų. Nes jiems rėkti „ped*kai, pyd*rai, išsigimėliai, sudegint, iššaudyt šunis, k*rvas, šli*chas į lagerius visus“ tai yra normalu ir galima. O štai kai jiems kažkas pasako, kad esi sumautas atsilikęs dalbaj*bas, tai jau ohoho, nepagarba.
Bet mes ėjome ne dėl jų. Mes ėjome už Lygybę, Laisvę, Solidarumą. Ėjome palaikyti tų, kurie kasdien patiria spaudimą nebūti savimi, nelįsti į viešumą, užsidaryti savo spintose, nesiviešinti ir netraumuoti vaikų. Ėjome palaikyti tų, kurie negali legaliai ir teisiškai įtvirtinti savo meilės. Ėjome už tuos, kurie yra svarbi mūsų visuomenės dalis. Labai gaila, kad ji vis dar išskiriama ir linksniuojama, nes atrodo, turėtume būti pakankamai brandūs, kad leistume kitiems gyventi taip, kaip jiems norisi, nevaržant laisvių ir teisių.
 |
| „Soho club“ nuotr. |
Mačiau daug laimingų žmonių ir šiek tiek piktų, besidengiančių Dievo vardu ir laidančių prakeiksmus „išsigimėliams, kuriems reikia nesiviešinti“. Tie pikti žmonės yra kuo tikriausias oksimoronas, nes laidyti prakeiksmus Dievo vardu yra tikrai stipru. Siūlyti sudeginti Vilnių su visais gėjais irgi yra stipru. Liepti nesidemonstruoti ir neskatinti neapykantos yra dar stipriau, nes eisena su muzika, šokiais ir už savo lygias teises visuomenėje kovojančiais žmonėmis tikrai neskatina pykčio. Pyktį skatina tie keli rėkiantys veikėjai, kusinantys savo elektoratą nekęsti pyd*rų ir pyd*rų valdžios, skleidžiantys sąmokslo teorijas apie Stambulo konvenciją, sugalvojantys lyčių ideologijas ir kitas nesąmones. Neapykantą kursto jie.
Petras Gražulis apskritai savo politinę karjerą pastatė ant neapykantos prieš LGBTQ+ bendruomenę kurstymo. Petras ilgai ir nuosekliai dirbo, rėkė iš Seimo tribūnos ir darė viską, kad surinktų kuo daugiau piktų žmonių savo elektorate. Ir dabar, kai jis nebėra vienintelis „tradicijų gynėjas“, Petras labai pyksta ant Radžvilo, ant Puidoko, nes jie atima iš jo taip sunkiai užsirėktą minią piktų, neapykantos sukurstytų žmonių. Jis tai puikiai leido suprasti, kai prieš keletą dienų užsiminė, kad gal toms partijoms „konservatoriai duoda per kažką pinigų, nes žmonės nesuaukotų“. Petrui skauda net ne gėjai, jam skauda jo karjera, kuri pamažu byra. Ir tokie kaip Petras, Rusijos propagandinių leitmotyvų pakurstyti, rėkia Dievo vardu prieš pyd*rus ir kelia belekokį ažiotažą, neva, čia jie gina vertybes. Alio, chebra, jūsų niekas nejudina, ramiai. Ir kaip taisyklė, dažniausiai rėkia pikti hetero vyrai, kurie apskritai ir už moterų teises nelabai, gal labiau už pareigas.
Deja, hetero teisės yra vis dar stipriai aukščiau LGBTQ+ teisių. Lygiai taip pat, kaip vyrų teisės ir interesai vis dar lipa virš moterų. Ir kai atrodo, kad pasaulis ohoho kiek aukštų palypėjo evoliucijos laiptinėje, stukteli mintis, kad prieš 100 metų moterys net balsuot negalėjo, tik gimdyt, gamint, tenkint savo vyrus ir tarnaut. Tai sakantiems, kad protestais priešinama visuomenė, galiu pasakyti labai paprastai – jūsų reakcija priešina visuomenę, ne žmonės, siekiantys savo lygių teisų. Jūs, mieli rėkiantys ir Dievu besidengiantys, esate tie, kurie kurstote neapykantą. Ne nuogos bambos ir nuogi papai tą neapykantą kursto. Kaip vaikams paaiškinti? Taip, kaip tai daro visi išsilavinę tėvai – kalbėti apie saviraiškos laisvę, apie kitokių priėmimą ir apie toleranciją.
 |
| „Soho club“ nuotr. |
O virš visko šlykščiau yra dangstymasis Dievo vardu ir bažnyčia. Žinot, labai paprastai galiu pasakyti: jeigu yra taip, kad Dievulis sukūrė žemelę, žmogelius ir leido tiek laiko „ristis pragaran“, tai gal jūs būkit ramūs dėl savo subinių, svetimų negelbėkit, nes žinot, prakeiksmais ir skrepliais ant kito sau kelio į dangų nenutiesit. Pasauliui nereikia būti išgelbėtam, pradėkit nuo meilės sau ir artimui, tada gal nebeklius taip kitų žmonių gyvenimai.
Mes praėjome PRIDE. Bet tai, kokių reakcijų sulaukiau po to, sukėlė kur kas audringesnių jausmų nei pats renginys. Kadangi aktyviai kėliau turinį iš eitynių, turėjau išskirtinę galimybę visomis prasmėmis įlipti į LBTQ+ bendruomenės narių batus.
“Kas ta šliundra?” “Lezbe tu su*ista, tau maza sluota tau i sikna sukist” “Suka bl*t, apmyzt ir padegt tave su visais pidarastais”, “Kalė ir viskas tuo pasakyta”, “Ubage pardavusi dieva bedeve ubage slykstyne”, “Ta boba stupododovai uzsprinks puciu virusu” “Žiurkė šikniap*sė” “Dink nx durne tu, kai tavo 10 metu dukra rurins 45 senis paziuresiu ar taip dziaugsies”
Tai tik keletas komentarų, laimėjusių kūrybiškumo konkursą, deja, ne rašybos. Maniau, kad jie mane žeis, skaudins, bent palies ir paliks širdyje kažkokį skaudulį. Nieko panašaus. Nei antakis nevirptelėjo. Matyt, turiu aiškų žinojimą viduje, kad tai ne apie mane, o apie juos.
Bet buvo vienas komentaras, kuris išmušė visą ramybę iš širdies ir stabilumą iš po kojų taip stipriai, kad prireikė ne tik šokių treniruotės, meditacijos, ventiliavimosi draugams, apsikabinimų ir patvirtinimo, bet ir ryžto atstovėti už savo pasirinkimus.
 |
| „Soho club“ nuotr. |
Tas komentaras buvo iš mano mamos. Iš žmogaus, su kuriuo bandau lipdyti santykį ir dedu daug pastangų, kad galėtume sutarti ir viena kitą mylėti. Nes mano mama, kaip ir daugelis kitų mamų, padarė klaidų, kurias sėkmingai taisau terapijoj ir esu atleidusi, paleidusi ir priėmusi.
Rašau šitą teksto dalį ir tiesiog jaučiu kaip beveik absoliuti dauguma LGBTQ+ bendruomenės narių dabar labai tapatinsis su šiais žodžiais. Nes viena yra būti nepriimtam ir aplotam žmonių, kurie tau yra niekas, gal net priešai. O visai kas kita yra tą patį gauti iš artimojo. Va čia tai bent skausmas. O aš net nesu pagal jų standartus „išsigimus”. Gal tik prijaučianti. Dabar dar labiau suprantu, kaip jaučiatės. Bičiuliai mano, aš jus suprantu ir palaikau. Jeigu reikės peties, glėbio - manasis yra jums.
Bet grįžkim prie komentaro. Mama verkė. Mamai skaudėjo, kad jos dukra neina tiesos keliu, kad yra nuklydusi nuo Dievo, nuo bažnyčios, nuo tikėjimo, kad eina šėtono keliu, kad ji ne taip mane auklėjo. Mama verkė, nes jai buvo už mane gėda prieš kitus žmones. Ji verkė, nes ji dabar „negalės žmonėms į akis pažiūrėti”. Ir man taip suskaudo. Nes viduje žinau, kad einu teisingu keliu. Ir vis tik, taip suskaudo… Ne tik todėl, kad mane skaudina. Labiausiai todėl, kad jai nuoširdžiai skauda. Kad ji taip stipriai įtikėjusi visomis sąmokslo teorijomis, jog jai labai labai skauda. Ir taip pikta paliko, kad aš, žurnalistė, dirbanti su jautria info, nesugebėjau užtikrinti, jog mano tėvai nepakliūtų į dezinformacijos pinkles. Pikta apskritai, kad taip yra. Pikta, kad mes vis dar nemokam efektyviai su ja kovoti. Ir tada dar kartą supratau, kad tik žinios ir labai neutralus dialogas gali duoti kokių nors vaisių. Kad konfliktai ir patyčios yra tik ventiliavimasis, ne sprendimas. Ir kad iš tiesų ne visus galima pakeisti, dalis niekada nepasikeis ir numirs pikti. Ir lai.
Aš žinau, kad mano mama mane mylės, kad aš ją mylėsiu. Kad jai skauda, nes rūpi, kad ji suklaidinta. Bet aš taip pat žinau, kad daugelis mamų ir tėvų neperlipa savo principų ir renkasi bijoti, nemylėti, išsižadėti, pasmerkti, atsiskirti. Labai apkabinu visus jus, kurių tėvai pasirinko baimę vietoj meilės. Dabar žinau, kaip jums skauda. Maža dalele, bet žinau. Bet labai gerai žinau dar vieną dalyką. Jūs esate savo namai. Kiekvienas. Apkabinu jus visus ir kiekvieną. Myliu.