Aplankėme filmo „Rašytojas“ (rež. Romas Zabarauskas) premjerą. Jau eidama į kiną žinojau, kad tai lėtas filmas, kur beveik visas veiksmas vyksta viename kambaryje, vieno ilgo dialogo metu, ir tai dar labiau žadino smalsumą – kaip pavyks tokiame formate išlaikyti dilemą, kylančią įtampą ir susidomėjimą. Man filmas neprailgo.
Rūta Latinytė
facebook.com/ruta.latinyte
Pasidalinsiu 9 priežastimis, dėl kurių verta pamatyti šį filmą.
1. Filmas suteikia progą tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į labai intymų dviejų jau amžiuje esančių vyrų, kadaise buvusių mylimųjų, pokalbį – apie gyvenimo, darbo, šeimos prasmę, Sovietų sąjungos paliktas traumas, pasikeitusią Lietuvą ir ne tik. Ir tai yra tos temos, apie kurias nemaža dalis šešiasdešimtmečių kartos žmonių tiesiog nekalba, užsisklendžia už „small talk“ ir vengia gylio. Tai pokalbis, kurį galbūt būtume norėję išgirsti iš savo tėvų ar senelių, galbūt net to paties jų paklausti, bet realybėje tai kartais atrodo neįmanoma.
2. Filmas buvo pradėtas kurti iškart po Rusijos invazijos pradžios ir paliečia tuos pačius klausimus, kurie mums visiems kilo – ekrane buvo proga tarsi pažiūrėti į visas kalbas virtuvėje apie karą, Ukrainą, kapitalizmo ar rusų kultūros kritiką iš šono, nukėlus jas į Niujorką.
3. Abu veikėjai – labai skirtingi, skiriasi jų politinės pažiūros, tų pačių istorinių bei asmeninių įvykių vertinimas, ar tokie skirtingi žmonės išvis gali susikalbėti? Kaip? Ir ar gali dar vienas kitą ir mylėti?
4. Artimai nepažįstantiems LGBT+ bendruomenės tai irgi proga praskleisti kasdienybės šydą, kaip tarpusavio meilę mato du jau vyresnio amžiaus ponai. Vietomis pagavau save galvodama, kažin kaip būtų, jei kalbėtųsi dvi moterys, ar moteris ir vyras, ar dar kitų tapatybių žmonės? Buvo įdomu atpažinti, kaip smarkiai visi esame panašūs ir kuo būtent. Kelios frazės net atrodė kaip iš mano gyvenimo.
5. Filmas bus įdomus tiems, kuriems rūpi tos pačios temos, apie kurias kalba ir ginčijasi veikėjai, man svarbios buvo visos jos, tad su kiekvienu veikėjų klausimu permąsčiau atsakymus ir sau pačiai, o kaip aš atsakyčiau, galbūt apie tai net nesusimąsčiau?
6. Nepaisant to, kad visas veiksmas vyksta viename kambaryje, tai yra labai kokybiškai nufilmuotas darbas – kameros judesys, interjeras, dekoro detalės, šviesa, spalvos, keli Niujorko vaizdai, buvo gera matyti tokį lietuvišką kiną.
7. Lietuviškus filmus labai įdomu žiūrėti premjerose, kai yra proga pamatyti ir išgirsti pačius kūrėjus ir šiuo metu atvykusius aktorius – šią savaitę dar yra proga tą padaryti Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje, tad labai rekomenduoju. Po seanso labai rūpėjo paklausti aktorių, kaip jie, būdami amerikiečiai, mato visa tai, apie ką kalbėjosi jų personažai. Bruce Ross pasakojo, kad ieškojo panašių pasirinkimo analogijų savo gyvenime, gretino sovietų Afganistano karo patirtis su Vietnamu, labai daug gilinosi į Lietuvos kontekstą. Kai jam pasakiau, kad tokius pokalbius išgirsti iš tos pačios kartos žmonių čia Lietuvoje beveik neįmanoma, jis nusijuokė – sako, „O, tai labai lietuviška. Mes su tėvais ir seneliais Amerikoje regis apie visa tai laisvai kalbamės. Gal tik mažiau apie Vietnamą“.
8. Iš to išplaukia dar viena priežastis ne tik patiems pamatyti, bet būtinai parodyti šitą filmą Vakarų užsieniečiams. Jie atpažins savo požiūrį vieno arba kito veikėjo žodžiuose, bet galbūt susimąstys, kad gali būti ir kitaip. Čia Romas Zabarauskas atlieka labai svarbų švietėjišką darbą, parodydamas, kaip Lietuvos piliečiai, net nebūtinai lietuvių tautybės, mato savo šalį, buvusią okupaciją ir jos grėsmę, ir kaip tai yra skaudžiai arti mūsų likimų.
9. Paskutinė priežastis ir man pačiai daugiausia minčių palikusi filmo linija yra tapatybė, kiek ją galime rinktis patys, o kiek tie pasirinkimai yra nulemti už mus. Man patiko veikėjo Dimos atsakymas, pati nebūčiau tokio sugalvojusi, pasidėjau prie gyvenimo kredo. Tai aišku, kad neišduosiu, reikia žiūrėti filmą.