Kaip žiūri taip ir matai. Man šiemet „Lithuanian Pride 2024” atrodė nekaip, nežinau, ar pati buvau surūgusi, ar išties pats renginys buvo kažkoks keistas.
 |
| Rasa Navickaitė | Asmeninio albumo nuotr. |
Rasa Navickaitė
Humanitarinių mokslų daktarė
Pagaliau prisiruošiau parašyti savo įspūdžius (perspėjimas – ilgas ir niūrus tekstas, skaitykite tik jeigu nuotaika bloga ir viskas juodai užkniso).
Einant link eitynių pradžios prie Katedros visų pirma pamačiau grupelę žmonių, kurie ruošėsi plakatus, didelį medinį kryžių ir Lietuvos vėliavą. Jų susitikimo vietą puošė pastatytas užrašas „PYDRMS NE!“.
Dar nebuvau mačiusi tokio gudraus užrašo, beveik norėjosi prieiti ir paklausti, ką reiškia „PYDRMS“.
Bet skubėjau į eitynes.
Vos žengus kelis žingsnius, pro šalį praėjo vyras su moterim, ir vyras gana garsiai tarė: „Kas juos skriaudžia? Išsigimėliai...“.
Žodžiu eitynių preliudija sukėlė ne itin gerus jausmus.
Bet pačios eitynės keistos savijautos irgi nepakeitė. Nors yra daugybė dalykų, prieš kuriuos reikia protestuoti, ir teisių, kurių reikalauti, bet šitie dalykai buvo praktiškai nematomi eisenoje, nukišti kažkur į patį galą. Kokia yra apskritai šitokio depolitizuoto Pride‘o prasmė? Kokia yra prasmė surinkti į vieną vietą 10 tūkst. žmonių, jeigu nėra aišku, ko tie žmonės reikalauja?
 |
| Vyčio Mikašausko nuotr. |
Pavyzdžiui, pirmąją eitynių eilę sudarė mūsų bendruomenės bičiuliai, LGBT teises palaikantys žinomi žmonės, nešini spalvotu transparantu „RINKIS MEILĘ“.
Žinutė gal ir pozityvi, bet manau, labiau tinkama kokiai Valentino dienai švęsti ar kviesti į bažnyčią.
Gal visgi paveikiau būtų buvę nešti kažkokią tikrą politinę žinutę? Pavyzdžiui, „SANTUOKOS LYGYBĘ DABAR“ arba „LEISKITE LGBT ŽMONĖMS ĮSIVAIKINTI SAVO VAIKUS“, arba „NE CENZŪRAI“ arba „KADA LIETUVA ĮVYKDYS EŽTT NURODYMUS?“.
Kodėl ne tokia žinutė?
Pirmose gretose nestovėjo nė viena/s man žinoma/s viešas LGBT žmogus. Tam tikra prasme suprantu, kad rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir kiti už LGBT teises pasisakantys veikėjai ir politikai yra tarsi „ledlaužys“, į kurį mažai kam pakiltų ranka mesti kiaušinį. Lyg ir smagu, kad jų palaikymu prasideda eitynės. Bet jeigu jie jau renkasi skinti mūsų teisėms kelią, tai gal tuomet ir šūkis galėtų būti aiškesnis ir rimtesnis, o ne „RINKIS MEILĘ“?
Juk tos prie Katedros protestuojančios grupelės žmonių su „SODOMA IR GOMORA“ plakatais turbūt irgi galvoja, kad jie „renkasi meilę“.
Kiti turbūt sakys, kad nereikia kabinėtis prie detalių, nes juk svarbiausia, kad vis daugiau žmonių ateina į Pride ir parodo savo palaikymą LGBTQ bendruomenei. Bet man kartais įdomu, ką visi tie atėję žmonės ir visi tie įmonių sunkvežimiai iš tiesų palaiko? Už ką jie būtent žygiuoja, žygiuodami šiose eitynėse?
Į eitynes šiemet atėjo, pavyzdžiui, Vilniaus meras Valdas Benkunskas su žmona.
Žurnalistų pakalbintas jis nepasakė „mes ir mano žmona pasisakome už LGBTQ žmonių teises, už tai, kad būtų kuo greičiau įteisintos tos pačios lyties partnerystės lygiomis teisėmis su heteroseksualių žmonių santuokomis. Nesvarbu, ar tu trans, homo, bi ar hetero, visi mes esame lygiaverčiai Vilniaus ir Lietuvos gyventojai“.
Jis galėjo taip pasakyti, bet jis to nepasakė.
Vietoj to jis pasakė maždaug taip: „Vilnius atviras visiems, žiūrėkite kaip visuomenė pažengė į priekį, mūsų mieste mes netoleruojame kito žmogaus užgauliojimo“.
Dar pasakė, kad gerbia žmogaus teisę išreikšti bet kokią nuomonę.
Kitaip sakant, jis pasakė, jog didžiuojasi, kad Vilniuje jau nebemuša gėjų, ir kad to nepalaikytų. Ir kad leidžia Vilniuje savo nuomonę išsakyti viešai visiems – tiek teisių reikalaujančiai LGBT bendruomenei, tiek ir tiems, kurie mus vadina PYDRS ir linki mums dievo bausmės. Čia yra mūsų tolerantiškasis ir progresyvusis politinis elitas riešuto lukštelyje, kaip sakoma. Maždaug, aš palaikau viską, kas mane parodytų kaip europietišką žmogų, bet realiai niekuomet aiškiai nepasakysiu, jog manau, kad du vyrai ar dvi moterys gali mylėti vienas kitą ir kartu auginti savo vaikus.
Tad kokia apskritai buvo politinė šio Pride‘o žinutė? Be abstrakčių šūkių „Už lygybę“ ir „Rinkis meilę“, iš to, ką skaičiau ir mačiau, ji yra maždaug: „Lietuvoje viskas tik gerėja, švęskime LGBT bendruomenę“.
Nors LGBT bendruomenę aš švęsčiau kasdien, ir visuomet labai džiaugiuosi galėdama pamatyti visas drauges ir draugus, bet apskritai aš nežinau, kas jau taip pagerėjo per paskutinius, na, 20 metų? Nuo tada, kai 2003 m. buvo pagaliau panaikintas (Europos Sąjungos dėka) diskriminacinis, iš sovietmečio užsilikęs Baudžiamojo kodekso 122 straipsnio antras punktas ir įvestas nediskriminavimo įstatymas?
Aš žinau tik kas pablogėjo. Per tą laiką mes įsivedėme kremlinio stiliaus cenzūros įstatymą („nepilnamečių apsaugos“), kuris de facto bet kokį kalbėjimą apie LGBTQ laiko kenksmingu nepilnamečiams. Neturime nė jokios minimalios teisinės apsaugos tos pačios lyties poroms (net semi-autoritarinėje Vengrijoje situacija geresnė). Tos pačios lyties poros vis dar negali įsivaikinti savo vaikų. Trans žmonėms vis dar nesudarytos sąlygos gauti dokumentus, atitinkančius jų lytį, be patologizavimo. Aukščiausi šalies pareigūnai leidžia sau nevaržomai šaipytis iš LGBTQ žmonių, kalbėti apie antrą galą, sistemiškai neigti mūsų teises ir šitaip krautis politinį kapitalą.
Taigi, aš atvirai pasakysiu, kad nematau, ką čia švęsti.
Mes galime kalbėti, kaip pasikeitė Lietuvos visuomenė ir koks tolerantiškas yra Vilnius, tik bėda ta, kad iš tikrųjų Pride metu queer žmonės saugiai nesijautė, bent jau tie, kur nevažiavo aukštai sunkvežimyje. Šalia eitynių dalyvių lakstė paaugliai, kurie laidėsi akmenukais, kokteiliniais pomidoriukais, kiaušiniais ar dar kažkuo ir šaipėsi iš LGBTQ žmonių. Kaip pasakė viena bendražygė – buvo galima salotas susirinkti (Dovilė Butnoriūtė). Plius, po eitynių buvo akivaizdu, kad vaivorykštinę simboliką reikia nusiimti kuo greičiau, sprendžiant iš praeivių žvilgsnių. Galvojau, gal man paranoja, bet grįžusi namo „Facebook“ perskaičiau, kad vieną bičiulę su jos partnere ir dukra bevažiuojant į Pride troleibuse apspjaudė grupė jaunuolių, nes jos buvo pasipuošusios vaivorykštės simboliais.
Žodžiu, nėra labai kuo didžiuotis, Vilniau.
Jeigu šitą tekstą skaito žmonės, save identifikuojantys kaip heteroseksualius, tai noriu tik patikslinti – aš nesakau, kad nereikia eiti į Pride ir palaikyti bendruomenės. Tiesiog, perfrazuojant bendražygę (Elena Dapkūnaitė) – jūs galite pasidaryti plakatą, o aš pati esu plakatas.
Noriu pasakyti, kad neužtenka ateiti į eitynes vieną kartą per metus ir pasidžiaugti bei pamojuoti vėliavėle. Jeigu norite būti LGBTQ bendruomenės draugais ir draugėmis, reikia tuomet ir žinoti LGBT teisių problematiką, ir nebijoti pastovėti už LGBT žmonių teises kasdienėse situacijose. Jeigu jau einate į eitynes, tai tuomet ir sudrausminkit homofobiškus kaimynus, piktus interneto komentatorius. Nebijokite aiškiai pasakyti, kad galvoje, jog tos pačios lyties šeimos gali tuoktis ir auginti vaikus. Kalbėkite apie tai visur ir kiekvieną dieną. Nepasidarykite hierarchijos: „ šitas yra geras gėjus, bet šitie tai jau per daug garsiai rėkia arba neteisingai rengiasi“. Būkite radikalūs. Galbūt gausite šiek tiek užgauliojimo, bet tai bus penktas vanduo nuo kisieliaus tos kasdienės homofobijos, su kuria mes susiduriame.
Dabar jau esama tokių heteroseksualių porų, kurie gyvendami ilgus metus kartu vis dar nesudaro partnerystės, nes laukia, kuomet partnerystė galios visiems. Nesugalvočiau gražesnio solidarumo gesto, ačiū šiems ir kitiems tikriems mūsų bičiuliams.
Aš gal net nebūčiau rašiusi šito teksto, jeigu vakar nebūčiau nuėjusi į MO muziejuje surengto filmo apie Vitalių ir Albiną (neseniai viešai „susituokusią“, 52 metus kartu gyvenančią vyrų porą) peržiūrą ir diskusiją. Po filmo kalbėjome apie homofobiją sovietmečiu ir dabar, ir į renginio pabaigą iš publikos atsirado visokių klausimų.
Viena moteris paklausė maždaug taip: nors Lietuvoje negalima sudaryti tos pačios lyties santuokų, tačiau juk kitose Europos Sąjungos šalyse gi galima, tad ar neprotinga būtų mums, gėjams ir lesbietėms, sudaryti santuoką kitur, ir grįžus čia tiesiog parodyti savo dokumentus iš užsienio. Juk tuomet, logiškai, mes čia turėtume gauti tas pačias teises, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse.
Išgirdus šį klausimą, norėjosi kaukti iš nevilties. Net LGBTQ palaikantieji, atrodo, nesupranta iki galo „kas čia per problema“. Nesupranta, nes taip – mūsiškė homofobija padaro visiškai logiškus dalykus neįmanomais.
Ir tuomet pagalvojau – o kiek iš ėjusiųjų eitynėse šeštadienį iš tikrųjų žino, už ką eina, ir nesudvejodami pasakytų? Aš noriu tai išgirsti.
Iliustracijai – tiesiog visiškas, totalus liūdesys. Čia šituos berniukus atsivedė tie žmonės, kurie nori apsaugoti vaikus.
 |
| Rasos Navickaitės nuotr. |
Tad mūsų laukia dar ilgas ilgas kelias, tikrai ilgesnis nei nuo Katedros iki Vingio parko.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net