Dalis Kyjivo Nepriklausomybės aikštės padengta tūkstančiais mėlynos ir geltonos spalvos vėliavėlių žuvusių Ukrainos karių garbei. LGBTQ+ bendruomenės pasididžiavimo mėnesį (angl. Pride Month) birželį žmogaus teisių aktyvistai jas papildė vienaragių ženklais, simbolizuojančiais kare žuvusius LGBTQ+ karius, rašo BBC.
 |
| Asociatyvi Markus Spiske/unsplash.com nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
LGBTQ+ karių žūtys Ukrainoje išryškina nelygybę – šie žmonės neturi tų pačių teisių kaip heteroseksualūs kariškiai. Tos pačios lyties porų santuokos šalyje nėra teisėtos, o tai reiškia, kad kai kariai žūva, jų partneriai ne tik negali spręsti, kaip bus pasielgta su kūnu, bet ir negaus Vyriausybės paramos.
30-metis kostiumų dizaineris Rodionas atvyko įsmeigti vėliavėlės savo buvusio vaikino Romano, žuvusio pirmaisiais Rusijos invazijos mėnesiais, garbei. Likus dienai iki 22-ojo gimtadienio Romanas ir dar penki jo brigados kariai žuvo per raketų ataką netoli Kupjansko miesto Charkovo srityje, kai vietiniai perdavė informaciją rusams apie jų padėtį.
„Visa ši mirtis, visas šis kraujas – jie yra vienodi, nesvarbu, ar tu heteroseksualus, ar homoseksualus“, – sako Rodionas.
Staiga jį pertraukia oro antskrydžio sirenos kauksmas.
„Matote? – tęsia jis, rodydamas į dangų. – Raketos gali mus nužudyti kaip ir visus kitus“.
Karo sąlygomis kova už lygias teises tapo dar aktualesne tema.
„Laukiau 30 metų, negaliu laukti dar 30-ties, nes negaliu garantuoti, kad liksiu gyvas, kai tai baigsis“, – sako Rodionas.
 |
| Asociatyvi Marek Studzinski/unsplash.com nuotr. |
Ukrainiečių požiūris į LGBTQ+ teises per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė: šalis priėmė europietiškas vertybes, nors nemaža dalis vis dar laikosi ir konservatyvių ar net homofobiškų pažiūrų.
Atvirai homoseksualių asmenų mirtis priešakinėse linijose ginant Ukrainos laisvę sumenkino išankstines nuostatas, tačiau reikšmingus pokyčius įžvelgti sunku.
Pernai pavasarį, kai Ukrainos Radoje buvo pateiktas įstatymo projektas, leidžiantis tos pačios lyties poroms įregistruoti civilinę partnerystę, buvo dedama nemažai vilčių, tačiau per 14 mėnesių teisės aktas iki šiol nepriimtas.
Tuo metu LGBTQ+ kariai kalba apie priekabiavimą, patiriamą padaliniuose.
Kai 2022-aisiais Marija Volya vos neteko gyvybės gindama dabar jau Rusijos okupuotą gimtąjį Mariupolį, ji nusprendė, kad laikas išeiti.
Nors 31 metų moteris kariuomenėje tarnavo nuo 2015 m., plataus masto Rusijos invazija privertė ją permąstyti savo baimes – ji suprato, kad nėra ko bijoti atvirai kalbėti apie savo seksualinę orientaciją.
Marija atsiskleidė LGBTQ+ kariškiams skirtoje „TikTok“ paskyroje. Kai jos vadas pamatė įrašą, jis liepė jai jį ištrinti.
Tuomet ji sulaukė neapykantos bangos iš anti-LGBTQ+ aktyvistų internete. Marija perėjo į kitą padalinį ir dabar dirba Donecko srities 47-osios brigados radijo inžiniere.
Tačiau karei vis tiek tenka patirti diskriminaciją. „Kodėl negalite įkurti savo padalinio?“ – klausia kai kurie jos kolegos kariai. Prie moters toliau priekabiaujama tiek internete, tiek gatvėje. Kartais ji bijo viešumoje pasirodyti su karine uniforma, kad nebūtų atpažinta.
Tačiau birželio 16 d., kai išvyko iš fronto linijos atostogų, Marija mūvėjo kamufliažines kelnes dalyvaudama pirmajame „Pride“ renginyje Kyjive nuo plataus masto invazijos pradžios.
Kartu su sužadėtine Diana Marija prisijungė prie choro, skandavusio „pergalė ir lygybė!“
„Turime du reikalavimus. Daugiau ginklų ir civilinę partnerystę“, – sakė „Pride“ eitynių organizatoriai.
Tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimas šalyje šiuo metu neįmanomas, nes tam reikia pakeisti Konstituciją, o to padaryti negalima, kol Ukrainoje įvesta karo padėtis.
„Negaliu atmesti, kad man nutiks kažkas rimto, ir noriu, kad mano partnerė būtų aprūpinta, apsaugota“, – sako Marija.
Marijai tariant šiuos žodžius, staiga Diana sujudo ir nusuko žvilgsnį. „Man nepatinka, kai tu taip kalbi“, – ištarė ji.
Tačiau kartu Diana supranta riziką: kai Marija jai skambina iš fronto linijos, fone girdėti sprogimai.
„Norime kuo daugiau bendrauti, bet aš jai nepasakoju visko, ką išgyvenu“, – sako Marija ir prisipažįsta, kad tai ją itin gąsdina.
Prie Marijos ir Dianos per lietų prisijungė maždaug tuzinas LGBTQ+ karių. Kai kuriems tai buvo pirmosios eitynės ir jie gavo specialų savo vadų leidimą dalyvauti. O 2021 metais apie tokį dalyką net nebuvo galima pagalvoti.
Viena pora per „Pride“ nusprendė atsiskleisti savo giminėms, broliams ir seserims.
„Mums tai labai emocinga diena“, – sakė jie.
Kol kas šie žmonės nėra pasirengę viešai atskleisti savo tapatybės, tačiau ištarė: „Didžiuojamės, kad galėjome parodyti visuomenei, jog yra daug gėjų karių, kurie saugo Ukrainą fronte“.
BBC paklausė Ukrainos kariuomenės vadovybės apie požiūrį į LGBTQ+ kariškius, tačiau atsakymo nesulaukė.
2018 metais apie savo seksualinę orientaciją prabilęs pirmasis atvirai homoseksualus Ukrainos kariuomenės karys Viktoras Pylypenko ir toliau atlieka svarbią misiją didindamas LGBTQ+ karių matomumą fronto linijose.
Karo medikas subūrė internetinę bendruomenę, skatinančią kovotojus dalytis savo patirtimi socialiniame tinkle „Instagram“.
„Žmonių požiūris keičiasi, nes jie girdi mūsų istorijas. Pavyzdžiui, Kyjive daug homoseksualių karių valdo oro gynybos sistemas ir žmonės jiems labai dėkingi“, – sako jis.
Viktoras pripažįsta, kad Vladimiras Putinas, kuris, apsėstas tradicinių šeimos vertybių propagavimo, homofobiją pavertė savo ideologijos dalimi, tarsi padėjo LGBTQ+ žmonėms Ukrainoje, nes ukrainiečiai bet kokiomis priemonėmis nori pasipriešinti tam, ką stumia karą pradėjęs Rusijos prezidentas.
„Tai yra vertybių karas, ir žmonės supranta, kad jei norime tęsti integraciją į Europą, įstoti į ES, įstoti į NATO, tuomet turime priimti liberalias vertybes“, – įsitikinęs Viktoras.
Tačiau pasipriešinimas pokyčiams išlieka. Kyjivo „Pride“ eitynes saugojo policijos pajėgos – ne tik tam, kad renginys netaptų Rusijos taikiniu, bet ir nuo anti-LGBTQ+ grupuočių, kurios kasmet trikdo eitynes.
Į renginį buvo įleista iki pusės tūkstančio dalyvių, kurie žengė kelias dešimtis žingsnių prieš nusileisdami į metro, o kraštutinių dešiniųjų kontrprotestuotojai įsiveržė į „Pride“ ir skandavo homofobinius šūkius.
„Prieš mus nusiteikusių žmonių grupė nedidelė, bet jie garsiai kalba ir tampa vis aktyvesni“, – prieš lipdamas į metro traukinį kalbėjo Viktoras.
Jis sakė, kad iš eitynių pavojinga grįžti namo miesto gatvėmis.
Kitą dieną po „Pride“ eitynių Viktoras pasijuto prastai – vyras norėjo tikėti, kad homofobiniai protestai liko praeityje. Tačiau Marija ir Diana tokių iliuzijų neturėjo.
Panašus scenarijus klostosi ir Ukrainos parlamente, kuriame Civilinės partnerystės įstatymo projektą blokuoja deputatų komitetai po bažnyčios lyderių spaudimo, sako parlamentarė Inna Sovsun, pernai pateikusi šį teisės aktą.
Kai kuriose Ukrainos dalyse homofobiją sustiprina religiniai įsitikinimai, tikina ji.
„Deja, matome, kad parlamentas yra konservatyvesnis nei visuomenė, o politikai, užuot klausę visuomenės, atsiliepia bažnyčioms, kurios nors ir nėra dauguma, bet yra girdimos“, – mano I. Sovsun.
Vienas Teisės reikalų komiteto, šiuo metu svarstančio įstatymo projektą, narys BBC sakė, kad dauguma komiteto narių prieštarauja įstatymui ir vadovaujasi bažnyčios bei rinkėjų nuomone.
Komiteto pirmininko pavaduotojas Mykola Stefanchuk pažymėjo, kad dabar už projektą pasisakantieji mėgina tartis su oponentais.
Tuo tarpu LGBTQ+ kariai ir aktyvistai vis dar tikisi, kad karas gali atverti langus pokyčiams.
Kai įstatymo projektas buvo pristatytas pirmą kartą, Marija, kupina vilčių, parašė laiškus deputatams, tačiau galiausiai ji nustojo tai daryti, nes įstatymų leidybos procesas sulėtėjo.
„Manau, kad laukia dar ilgas kelias“, – teigia ji.
Medžiaga buvo parengta bendardarbiaujant su Tanyarat Doksone, Hanna Tsiba ir Anastasia Levchenko