Iš Klaipėdos kilusi ir šiuo metu Vilniuje gyvenanti Austėja Lukminaitė ne pirmus metus dalyvauja „Pride“ eitynėse. „Svarbu, kad mes pasirodome, nesislepiame. Kartais sakoma: „Nesidemonstruokit, gyvenkit tyliai“. Ne, mes esame žmonės ir turėtume būti pilnaverčiais piliečiais, kuriuos mato“, – interviu portalui jarmo.net sakė ji ir pabrėžė, kad „Pride“ renginiai gali paskatinti politikus priimti LGBTQ+ bendruomenei svarbius sprendimus.
 |
| Austėja Lukminaitė | Asmeninio archyvo nuotr. |
.png)
Jonas Valaitis, jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Vilniuje birželio 8-ąją vyks „Lithuanian Pride“ eitynės, organizuojamos Lietuvos gėjų lygos. Jose dalyvaus ir A. Lukminaitė
Pašnekovė prisiminė savo pirmąjį dalyvavimą „Pride“. Anot jos, ši akcija labai svarbi LGBTQ+ bendruomenei, nes suteikia drąsos judėti toliau ir kovoti už bendruomenės teises.
– Kada pirmą kartą sudalyvavote „Pride“ eitynėse? Kas jus paskatino jose dalyvauti? – jarmo.net pasiteiravo A. Lukminaitė.
– Tai buvo 2016 metų. Anksčiau negyvenau Vilniuje, tai truko ilgai, kol eitynės iki manęs atėjo. Po pirmo kurso atvykau į Vilnių. Man tai buvo žygdarbis, kad nusprendžiau jose sudalyvauti. Buvo baisu, nes į eitynes ėjau viena (mano partnerė tą dieną dirbo), tad taip ir gavosi.
Atsimenu, kad į koloną buvo sustoję homofobai. Ties čia vieta tapo neramu, bet eiti pačiose eitynėse nejaučiau jokios baimės, nes vis tiek jaučiausi dalis bendruomenės. Būtent noras būti bendruomene mane ir paskatino atvykti į eitynes. Tuo metu jau buvau susigyvenusi su savo orientacija ir dėl to pajutau drąsą judėti toliau. Kilo noras kovoti už LGBQ+ bendruomenės teises.
 |
| Austėja Lukminaitė | Asmeninio archyvo nuotr. |
– Jūs dalyvavote ir vėliau vykusiose eitynėse. Kaip jūsų požiūris į eitynes keitėsi nuo pirmųjų eitynių iki dabar?
– Ir dabar, ir anksčiau man tai atrodė svarbu. Vertybinis pagrindas nesikeitė.
Pirmosiose eitynėse, kuriose dalyvavau, buvo šiek tiek nedrąsu, iš arti pamačiau priešiškai nusiteikusius žmones. Dabar baimės eiti eitynėse neliko. Jautiesi ramus, nes žinai, kad čia bus bendruomenė.
Vilniuje vyksiančios eitynės yra labai pasikeitusios.
Prisimenu ir tai, kai eitynės vyko Kaune. Čia taip pat jautėsi nesaugumas, eitynės pasibaigus reikėjo išeiti atsargiai iš renginio teritorijos į miestą.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr. |
– Jūsų nuomone, kaip „Pride“ eitynės prisideda prie LGBTQ+ bendruomenės lygiateisiškumo siekio?
– Man atrodo, kad tai veikia dvejomis pusėmis. Šiuo metu matome masę žmonių. LGBTQ+ bendruomenei tai rodo, kad mūsų daug, ir gyvenime tampa drąsiau.
Aš visuomet po „Pride“ eitynių jaučiuosi pilna motyvacijos. Pamatai, kiek daug yra bendruomenės narių, palaikančiųjų, tad ir gyvenimiškose situacija esi labiau linkęs būti savimi, atsiskleisti. Eitynės įgalina ir LGBTQ+ bendruomenės narius, kurie gali susiburti vienoje vietoje.
Svarbu, kad mes pasirodome, nesislepiame. Kartais sakoma: „Nesidemonstruokit, gyvenkit tyliai“. Ne, mes esame žmonės ir turėtume būti pilnaverčiais piliečiais piliečiais, kuriuos mato. Man atrodo, kad yra sveika pamatyti, kiek daug LGBTQ+ bendruomenės narių yra Lietuvoje. Tai gali padėti suvokti ir politikams, kad čia svarbu tuos pokyčius daryti, nes yra daug žmonių, kurių gyvenimas nuo to priklauso.
– Kaip jūsų artimieji ir draugai reaguoja į jūsų dalyvavimą „Pride“ eitynėse?
– Mano šeima mane labai priima. Iš pat pradžių tas atsiskleidimas buvo teigiamai priimtas, tik tiek, kad kilo nerimas dėl saugumo. O dabar tėvai svarsto, kad gal ir jiems reikėtų nuvykti į Vilniuje kas kelis metus rengiamas „Baltic Pride“ eitynes, kartu su manimi praeiti. Dėl saugumo nerimo nebėra.
 |
| Asociatyvi Mercedes Mehling/unsplash |
– Kol kas ne visi žmonės yra apsisprendę dalyvaut „Pride“ eitynėse ar nedalyvauti. Ką norėtumėte jiems pasakyti? Kokią žinutę perteiktumėte?
– Čia tikriausiai svarbios priežastys, dėl jo jie nedalyvauja. Jeigu jaučiamas tingulys, tai tikrai verta atrasti savyje energijos ir sudalyvauti. Būna ir nerimaujančiųjų, nes jie gyvena homofobiškoje aplinkoje. Reikia atsižvelgti į tai, kada esi pasiruošęs. Tačiau vis dėlto, pakviesčiau sudalyvauti, nes kartais baimė galvoje yra didesnė nei rizika. Neretai žmonės bijo, kad juos kažkas pamatys. Kita vertus, tokioje masėje žmonių sunku įžvelgti konkretų asmenį.
Tas dalyvavimas labai įgalina ir suteikia jėgų, atsiranda stiprybės.
Labai svarbu ateiti į eitynes ir pasirodyti, kad esame.
– Ar visuomenės požiūris į LGBTQ+ bendruomenę Lietuvoje keičiasi?
– Sunku atsakyti į šį klausimą, nes šiuo metu gyvenu Vilniuje, savame burbule. Tikrai jaučiuosi labai saugiai. Suprantu, kad mano patirtis gali skirtis žmonių, gyvenančių regionuose, kur tas visuomenės požiūris nėra toks draugiškas.
Atkreipčiau dėmesį į tai, kaip eitynės progresuoja: kiek policijos pareigūnų, užtikrinančių viešąją tvarką reikėdavo anksčiau ir kiek – dabar.
Taigi, eitynėse galima jaustis laisviau. Tai gali rodyti, kad visuomenė keičiasi.
O kai buvau vaikas, gėjų iš viso nebuvo (juokiasi, – aut. past.). Dabar daug kam nepatinka, kad jie atsikleidžia. Tai irgi rodo pokytį į gerą. Vilniuje mažiau baimės atsiskleidžiant.
– Prieš šiais metais Vilniuje vyksiančias eitynes yra planuojamas protestas, kurie numatoma 100 dalyvių. Šių protestuotojų pagrindineis šūkis – „stop LGBT idelogijai“. Jeigu taip atsitiktų, kad reikėtų akis į akį su jais susidurti, ką jiems pasakytumėte?
– Pasiūlyčiau nueiti į terapiją. Jie tiesiog neigia kitų žmonių teises. Tą požiūrį lemia pyktis, kuris, atrodo, yra tik pyktis dėl pykčio. Jie kovoja dėl nieko. Juk LGBTQ+ bendruomenė siekia gyventi kaip lygiaverčiai piliečiai, o tai nieko iš visuomenės neatima. Man atrodo, kad žmonės, kurie labai priešiškai nusiteikę prieš LGBTQ+, jaučia daug pykčio ir nesaugumo viduje, su kuo reikėtų padirbėti. Sudėtinga gyventi nešiojantis pyktį.
– Ar turite kokių nors ypatingų prisiminimų ar istorijų iš ankstesnių Pride eitynių, kuriomis norėtumėte pasidalinti?
– Labiausiai atsimenu šiltus momentus, kai drįsti žygiuoti ir galvoji, o kas dabar bus, gal atsiras priešiškai nusiteikusių asmenų, kurie rėkaus, bet pamatai priešingą vaizdą – stovi šeimos su mažais vaikais, laikančiais vaivorykštinius balionus. Kai pamatai tą palaikymą iš žmonių, kurie supranta, jog einame reikalaudami savo teisių, tai kyla šiltas dėkingumo jausmas. Labai smagu matyti vaikus, kurie auga ir netaps homofobais.
– Prieš „Pride“ eitynes spaudoje pasirodo daug straipsnių apie LGBTQ+ bendruomenę. Kaip vertinate Lietuvos žiniasklaidos vaidmenį atspindint LGBTQ+ temas? Ar tos temos nušviečiamo profesionaliai?
– Aš daug neskaitau žiniasklaidos, nes kažkuriuo metu nusivyliau. Anksčiau būdavo rašoma su tokiu poskoniu. Tikriausiai temų nušvietimas skiriasi ir nuo to, kokia žiniasklaidos priemonė rašo.
Galiu pateikti pavyzdį – net ir skaitant straipsnius apie „Euroviziją“ galima pajusti nemažai pašiepimo. Gal net ne pyktybiškai, gal nežino, kaip parašyti, tarkime, vartoja ne tą įvardį. Ir tai kliūva. Kai kurie žurnalistai neskiria laiko pagalvoti, ar teisingai parašė, o kartais išlenda žurnalisto požiūris.
Bet būna ir tų momentų, kai niekas nekliūva, skaitai ir džiaugiesi, jog rašo LGBTQ+ temomis.
Tačiau yra skaitytojų komentarai. Ir štai čia – skaudžiausia dalis.
– Kaip manote, ar reikėtų po LGBTQ+ temomis parašytų straipsnių apriboti galimybę komentuoti?
– Ne tik LGBTQ+ temomis, bet ir po jautresnėmis temomis reikėtų imtis tam tikrų priemonių. Dabar, kai yra anonimiški komentarai, tai tada pilama daug pykčio ant kitų, ir jeigu tema sukasi apie kažkokią žmonių grupę, tai jai priklausančiam žmogui bus tikrai labai nemalonu. Pavyzdžiui, kai aš skaitau komentarus po tekstais apie LGBTQ+, jaučiuosi, kad tai į mane asmeniškai nukreipta. Ir tai sunkūs patyrimai. Man atrodo, kad tai labai susiję ir su LGBTQ+ žmonių patiriamomis psichologinėmis problemomis. Tad būtų tikrai puiku, kad būtų įvesta atsakomybę už tuos komentarus.
– Kaip įsivaizduojate LGBTQ+ bendruomenės padėtį Lietuvoje po dešimties metų? Kaip visuomenė priims LGBTQ+ bendruomenę? Ar padėtis gali keistas į gerą pusę?
– Labai to tikėčiausi. Deja, 10 metų, atrodo, stovime vietoje, pavyzdžiui, diskutuojant apie partnerystę. Tad natūraliai kyla klausimas o kada pajudėsime į priekį. Labai tikiuosi, kad judėsime į tą pusę, kai atsiras įteisinimas, LGBTQ+ asmenys galės jaustis lygiaverčiais piliečiais, nes kitu atveju judėsime labiau į Rusijos pusę. Tikiuosi, kad nebus tokio scenarijaus, kai su ta Rusija suartėsime. Linkiu Lietuvai sekti vakarietišku pavyzdžiu. Gal žmonės mažiau emigruos iš Lietuvos, panorės grįžti ir savo santykius kurti čia.