Slepiasi, bijo susikibti rankomis, netiki, kad situacija pagerės: ką daryti, kad LGBTQ+ asmenys pasijustų lygūs ir priimti Lietuvoje?

„Gyvendamas Lietuvoje kaip translytis žmogus kasdien jaučiuosi vis labiau beviltiškai. Sunku rasti tikslą ar prasmę ar net tikėtis, kad mano gyvenimas pasikeistų į gerąją pusę“, – Europos pagrindinių teisių agentūrai (FRA) atliekant tyrimą apie LGBTQ+ žmonių patirtis Europoje liudijo translytis 26-erių metų vyras. Apie tai rašoma šią savaitę pristatytoje FRA ataskaitoje, kurią portalui jarmo.net komentavusi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) ekspertė tikino, jog būtina priimti tam tikrus įstatymus ir teisės aktus, kad situacija pagerėtų. Tam, anot jos, reikalinga ir politinė valia.

Asociatyvi Eglės Norvilytės nuotr.

Jonas Valaitis, jarmo.net 

redakcija@jarmo.net

Ką rodo tyrimas?

FRA ataskaitoje pabrėžiama, kad LGBTQ+ bendruomenė Europoje išgyvena kritinį momentą. 

Trečiasis FRA tyrimas, kuriame buvo apklausta daugiau nei 100 tūkst. LGBTQ+ bendruomenės narių iš 30-ties šalių, rodo, kad LGBTQ+ žmonės ir toliau patiria smurtą ir diskriminaciją, lemiamą  homofobinių paskatų. Labiausiai su tuo susiduria translyčiai ir interlyčiai asmenys, teigiama tyrime.

Kaip rodo apklausa, likus metams iki apklausos diskriminaciją dėl savo seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės patyrė 47 proc. respondentų, gyvenančių Lietuvoje.

Daugiausia apklaustųjų, nurodžiusių, kad patyrė diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, gyvena Bulgarijoje ir Kipre (abiejose šalyse po 50 proc.) ir Albanijoje (51 proc.). Mažiausiai respondentų, kurie patyrė diskriminaciją dėl priklausymo LGBTQ+, nurodė esantys iš Švedijos (21 proc.).

69 proc. apklaustųjų iš Lietuvos teigė darbe slepiantys savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę.

Savo priklausymą LGBTQ+ grupei darbovietėje dažniausiai slepia asmenys, gyvenantys Albanijoje ir Šiaurės Makedonijoje (atitinkamai 80 proc. ir 73 proc.), rečiausiai – Danijoje (24 proc.), Maltoje ir Nyderlanduose (abiejose šalyse po 28 proc.).

Akcijos „Visos šeimos – svarbios“ akimirka | Eglės Norvilytės nuotr.

Apie tyrimą paskelbusi LGKT taip pat akcentuoja, kad 67 proc. Lietuvoje gyvenančių LGBTQ+ asmenų dažnai arba visada vengia laikytis už rankų su tos pačios lyties partneriu (-e). 38 proc. apklausos dalyvių dažnai arba visada vengia tam tikrų viešų vietų dėl baimės būti užpultiems, o 72 proc. respondentų teigė, kad mokykloje teko iškęsti patyčias, įžeidimus ir garsinimus dėl savo seksualinės orientacijos. Dar 66 proc. tvirtino, kad jų mokykloje LGBTQ+ problemos niekada nebuvo aptartos.

„Duomenys – liūdinantys: tyrimas rodo, kad smurto ir priekabiavimo prieš LGBTI+ asmenis mastas didėja“, – teigiama LGKT paskelbtame pranešime.

Visoje Europoje 2023 m. respondentų, patyrusių tiesioginį smurtą, įskaitant fizinius ir seksualinius išpuolius, buvo daugiau (14 proc.) nei 2019 m. (11 proc.). Per metus iki tyrimo apklaustųjų, patyrusių priekabiavimą, 2023 m. padaugėjo iki 55 proc., kai 2019 m. šis rodiklis siekė 37 proc. Daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusiųjų taip pat nurodė, kad per pastaruosius 5-erius metus jų šalyje išaugo išankstinis nusistatymas ir netolerancija.

Neapykantą sieja su politikų retorika ir socialiniais tinklais

LGKT diskriminacijos prevencijos ir komunikacijos grupės vyresnioji patarėja Miglė Kolinytė portalui jarmo.net komentuodama tai, kas galėjo lemti Europoje išaugusį priekabiavimo, smurto prieš LGBTQ+ bendruomenės narius mastą, teigė, kad smurtas, neapykantos nusikaltimai glaudžiai susiję su politikų ir kitų įtakingų asmenybių retorika.

Miglė Kolinytė | Martyno Ambrazo nuotr.

„Deja, bet tokiems asmenims pastaruoju metu vis dažniau suteikiamas balsas, prieš LGBTI+ žmones nusiteikusios politinės jėgos sulaukia daugiau dėmesio visoje Europoje“, – teigė ji.

Pasak M. Kolinytės, tai ypač aktualu kalbant apie translyčius asmenis, kadangi jie susiduria su bene daugiausiai neapykantos ir diskriminacijos iš visų grupių, patenkančių po LGBTI+ terminu. Kaip teigė ekspertė, tą rodo ir naujausia FRA apklausa.

„Kitas svarbus aspektas – išaugęs socialinių tinklų, kaip pagrindinių informacijos šaltinių naudojimas ir tam palankūs algoritmai. Jų dėka LGBTI+ bendruomenei priešiškos idėjos sklinda sparčiau. Kitaip tariant, geresnis informacijos prieinamumas šiais laikais reiškia ir geresnį dezinformacijos prieinamumą. Virtualioje erdvėje tiražuojamos neapykantos žinutės nesunkiai gali virsti į smurtą realybėje“, – dėmesį atkreipė M. Kolinytė.

Kodėl LGBTQ+ poros bijo laikytis susikibusios rankomis? 

Atsakydama į klausimus, dėl kokių priežasčių Lietuvoje LGBTQ+ žmonės jaučiasi priversti slėpti savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę bei ką rodo tai, jog tos pačios lyties poros Lietuvoje vis dar baiminasi laikytis už rankų būdamos viešumoje, M. Kolinytė akcentavo – bendruomenės narių patirtys rodo, kad viešumoje LGBTI+ žmonėms vis dar nevengiama pasakyti įžeidžiančių, žeminančių replikų ar net grasinti, fiziškai užsipulti, naudoti smurtą.

„Kai kurie atvejai pasiekia teisėsaugą ir žiniasklaidą, tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Natūralu, kad tokios patirtys skatina baimę būti savimi viešoje vietoje.

Taip pat galima atsispirti į naujausias visuomenės apklausas, kurios rodo, kad LGBTI+ asmenys Lietuvoje vis dar susiduria su priešiška atmosfera“, – dėstė specialistė.

Asociatyvi Viktor Mogilat/unsplash.com nuotr.

Ji nurodė, kad naujausios „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, paklausti apie aukščiausią politinį postą Lietuvoje, daugiausiai respondentų nurodė, kad būtų nepatenkinti jame matydami translytį asmenį (49 proc.) bei lesbietę, gėjų arba biseksualų asmenį (45 proc.). Beveik trečdalis gyventojų jaustųsi nepatenkinti, jei bendradarbis, su kuriuo kasdien palaiko ryšius, būtų iš LGBTI+ bendruomenės. 59 proc. būtų nepatenkinti, jei jų vaikas užmegztų romantinius santykius su tos pačios lyties žmogumi.

„Tokia realybė be abejonės daro neigiamą įtaką LGBTI+ žmonių gyvenimo kokybei. Žmonės dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės ne tik susiduria su žeminančiu elgesiu, bet ir turi mažiau galimybių, pavyzdžiui, siekti norimos karjeros“, – tikino ekspertė.

Kokius įstatymus reikėtų priimti?   

Paklausta, ar LGKT yra identifikavusi sritis, kuriose trūksta atitinkamų įstatymų ar politinių, o galbūt institucinių veiksmų siekiant apsaugoti LGBTQ+ žmones nuo šiuo metu Lietuvoje patiriamos diskriminacijos ir smurto, M. Kolinytė sakė, kad pastangos kovoti su LGBTI+ asmenų diskriminacija turėtų būti kompleksinės, bet pirmiausia reikalinga politinė valia užtikrinti gyventojų teises priimant trūkstamus teisės aktus.

Asociatyvi Violetos Tamelytės nuotr.

„Turime priimti orų partnerystės įstatymą, kuris įteisintų ir apsaugotų tos pačios lyties porų santykius. Taip pat – pasirūpinti translyčių asmenų teisėmis: įtvirtinti teisę į lytinės tapatybės pripažinimą, Lygių galimybių įstatyme įtraukti lytinę tapatybę į nuo diskriminacijos saugomų pagrindų sąrašą. Ne mažiau svarbu priimti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimą, kuriuo informacija apie tos pačios lyties asmenų santykius nebebūtų priskiriama prie žalingos nepilnamečiams“, – vardijo ji.

LGKT atstovė taip pat akcentavo, kad visos valstybės institucijos, teisėsaugos įstaigos turėtų dėti pastangas sukurti kuo saugesnę ir atviresnę aplinką LGBTI+ asmenims, kuri leistų pasitikėti ir pranešti apie patirtą smurtą, neapykantą, diskriminaciją. 

„Tyrimai rodo, kad tik maža dalis žmonių praneša apie šiuos įvykius, nes nepasitiki institucijomis arba jau yra susidūrę su netinkamu elgesiu, pranešus apie patirtus traumuojančius įvykius. Turime daryti viską, kad LGBTI+ bendruomenė galėtų pasitikėti valstybės, kurioje gyvena, sistema“, – įsitikinusi M. Kolinytė.