Šeštadienis, paskutinysis prieš didįjį Eurovizijos finalą – tai ne kas kita, o laikas, kai visiems eurofanams jau akys vargsta nuo repeticijų sekimo, šokinėjančių lažybų prognozių stebėjimo, o smegenys vis pagauna mintis apie tai, kas laukia kitą savaitę. Natūraliai norisi aptarti visą šią pasiutpolkę, kad bent kažkokios mintys būtų sudėliotos į „stalčiukus“.
 |
| Jarmo.net koliažas (Corinne Cumming/EBU ir Alma Bengtsson/EBU nuotr.) |
Dūzė Pua
Nemo – The Code
Specialiai pradedu ne nuo didžiausio favorito, o nuo buvusio didžiausio favorito šveicaro – todėl, kad lygiai taip pat, kaip praėjusių metų laimėtoja Loreen, Nemo iš pažiūros atstovauja „rafinuotų komisijos favoritų“ stovyklai.
 |
| Nemo | Sarah Louise Bennett/EBU nuotr. |
Nors man niekaip neišeina atrasti ryšio su šia daina, stebint fanus, panašu, kad ši daina turi didžiausią efektą tiems, kas vis dėlto mėgsta rimtesnę muziką, ir vertina visų pirmą dainininkų/menininkų talentą – kurį Nemo geriausiai atskleidžia miksuodamas žanrus kaip ingredientus baltai mišrainei.
Save dainos tekste atranda žmonės, kurie jaučiasi vienaip ar kitaip svetimi, supančioti, norintys atsiskleisti – visų pirma dėl savo lytinės ar kitokios tapatybės. Daina prasčiau pagauna tuos, kuriems šios problemos yra mažai aktualios.
PERGALĖS SCENARIJAI:
Conchita Wurst (mažai tikėtinas) – Eurovizinę savaitę komisija ir žiūrovai randa nebylų konsensusą, kad tai yra geriausia metų daina. Nemo pavyksta laimėti abu balsavimus, jis tampa ir Eurovizijos, ir apskritai LGBT+ kultūros ikona.
Nuosaiki Loreen versija (įmanomas) – Nemo laimi komisijos balsavimą susikrovęs nors ir ne kritinę, tačiau reikšmingą persvarą prieš pagrindinius konkurentus. Žiūrovų favoritai (Kroatija, Nyderlandai, Ukraina, galbūt net Estija ir Suomija) balsus pasidalina. Nemo lieka žiūrovų TOP 5 ir niekam neužtenka balsų jo pasivyti.
Baby Lasagna – Rim Tim Tagi Dim
Nuoširdžiai neatsimenu atvejo, kai per gana ilgą trijų mėnesių laiką taip pasikeistų nuomonė apie kokią nors dainą.
 |
| Baby Lasagna | Corinne Cumming/EBU nuotr. |
Pradžioje nebūdamas sužavėtas Marko kaip tuomet sakiau „biudžetinės Kaarija versijos“, šiuo metu ne juokais šią dainą palaikau.
Manau, Baby Lasagna turėtų susilaukti savaiminių Rytų Europos (nepradėkim dabar apie New Nordicus ir Mitteleuropą) simpatijų, ir tam yra priežasčių – daugelį gali vilioti Eurovizijos galimybė kiek labiau įperkamoje neeilinio grožio Kroatijoje, tai tarsi būtų ir tam tikras Rytų Europos galios simbolis – būtų parodyta, kad su gera daina gali laimėti ir rytinė šalis, ir tai nebūtinai turi būti Ukraina.
Dainos tematika iki skausmo pažįstama visoms mūsų regiono šalims – jaunas atlikėjas palieka saugią savo gimtinės erdvę, ieškodamas geresnių galimybių svetur. Jį slegia nežinomybė, neužtikrintumas, nerimas. Daina – tarsi visos šios emocinės būsenos atsiskiriant nuo gimtosios šalies ir vietovės (kur, iš tikrųjų, puikiai suprantame, kad yra geriausia!), išraiška.
PERGALĖS SCENARIJAI:
Kaarija be Eurovizijos karalienės (įmanomas) – Komisijos balsavimas nepadovanoja ryškaus favorito, o ekspertai įvertina patobulėjusį Marko vokalą bei kabinančią dainą, šiek tiek suteikdami kredito ir nenorėdami nuvertinti žiūrovų favorito. Nepaisant daugelio energingų dainų, Kroatija sugeba sukurti didžiausią efektą ir užtikrintai laimi žiūrovų balsavimą.
Jerry Heil ir Alyona Alyona – Teresa & Maria
Su Ukraina turime tokią padėtį. Rytų Europos šalims, kaip visada patiks. Šalys, kuriose gausu aktyvios Ukrainos diasporos, balsuos.
 |
| Jerry Heil ir Alyona Alyona | Sarah Louise Bennett/EBU nuotr. |
Manau, kad pernelyg nuvertinamos simpatijos Ukrainai – juk net su visiškai neetniška daina praėjusiais metais Tvorchi sugebėjo užimti ketvirtą vietą žiūrovų balsavime, o Ukraina instrumentiškai buvo šeimininkai! Джере-джере-джерело пробива собі шлях.. visa ši vieta turi kažkokio pogrindinio mistiškumo, kuris skamba ir galingai, kuriuo galima pajusti visą Ukrainos tautos auką. Nėra garantijų, kad tai pavyks pajusti tautoms, kuriose simpatijos Ukrainai visuomenėje užima mažesnę vietą.
PERGALĖS SCENARIJAI:
Kalush orchestra su mažesne balsų infliacija (mažai tikėtinas) – Komisijos vėl atsigręžia į Ukrainos etninius ritmus ir pasiūlo vieną iš aukščiausių vietų. Ir vėl nuvertinamas Ukrainos potencialas žiūrovų balsavime, kurį Ukraina įstengia laimėti po to, kai kroatų, olandų ir kitų „quirky“ dainų simpatikai vienas iš kito atiminėja taškus. Po pergalės nenutyla diskusijos apie karo Ukrainoje pasekmes Eurovizijos rezultatams.
Jamalos 1944-ieji (įmanomas) – Ukraina užima maždaug trečiąją vietą tiek Komisijos (laimi Šveicarija, ir kokia nors kita šalis, pvz. Italija), tiek žiūrovų (laimi Kroatija ir Nyderlandai) balsavimuose. Visiems favoritams iškovojus po kelis šimtus balsų, ukrainietėms pergalei pakanka nedidelės vos keleto, keliolikos taškų persvaros. Diskusijos būtų duslesnės, bet vis tiek netiltų.
Joost Klein - Europapa
Nuo pat dainos išleidimo galvojau, kad ji turi didžiausią hito potencialą iš to, ką turime šiemet. Po repeticijų panašu, kad bent kol kas žmonėms Europapa taip stipriai negroja, nors Joostas ir žada staigmenų.
 |
| Joost Klein | Sarah Louise Bennett/EBU nuotr. |
Vis dėlto gerokai daugiau raudonų lempučių muša dėl to, kaip šią dainą įvertins ekspertai. Dainos siunčiamas pranešimas vienas įspūdingiausių šiemet – nors daina yra apie Joosto asmeninius išgyvenimus, ji neišvengiamai žadina europietišką tapatybę ir mums bei dar devynioms šalims švenčiant narystės ES 20-metį, skatina susimąstyti, kokia yra visos mūsų laisvės Europoje kaina, ir kaip mes suvokiame save, savo praeitį visų galimybių fone. Tų žinių ir žinučių „Europapa“ turi begales.
PERGALĖS SCENARIJAI:
Hitas – reivinantis Salvadoras Sobralis (sunkiai tikėtinas) – tam, kad Joostas iškovotų pergalę, visų pirmą, komisijos turėtų sugalvoti, kad ši daina yra hitas, ir nučiuožti su jos ritmo banga. Tokiu atveju įvyktų susigrojimas su žiūrovais, kurie nė vienam kitam pasirodymui neatskleidus savo potencialo laimėti, taip pat daugiausia balsų atiduotų Joostui.
Angelina Mango – La Noia
Nors Andželinos skambesys nėra tipinis itališkas, ir labiau primena Lotynų Amerikos muziką, Italija turi tą savybę, kurios iš jos neatimsi – ji tinka visiems, nesvarbu, ar tu gyveni šiaurės Islandijoje, ar Airijoje, ar Graikijoje, ar Ukrainoje.
 |
| Angelina Mango | Corinne Cumming/EBU nuotr. |
Ilgą laiką Rytų ir Vakarų derinimas Italijai neša puikius rezultatus. Tiesa, italams sekasi geriau tada, kai jie būna „kuo labiau itališki“, taigi, man sunku tikėti tuo potencialu.
Vis tik netikėtų boros vėjų iš pietų papučia – kaip Maneskinai po žemyną nešė itališką roką, Andželina gali nešti naująją itališkąją muziką. Tačiau ar tikrai norėsime Euroviziją grąžinti italams, kai dar taip neseniai turėjome Turiną?
PERGALĖS SCENARIJAI:
Soldi, Soldi (įmanomas, bet teksto autorius lieka skeptiškas) – kaip ir 2019 m. Eurovizijoje, atsiranda visiškai atsitiktiniai, netikėti žiūrovų ir komisijų balsavimų laimėtojai, kuriems nepavyksta susilaukti simpatijų kitoje spektro pusėje. Italams pavyksta solidžiai pasirodyti ir žiūrovų ir komisijos balsavime (galime dėl to būti tikri). Antro Duncano Laurence’o, kuris taip pat solidžiai pasirodo tiek žiūrovų, tiek komisijos balsavimuose, neatsiranda. Italija laimi nors ir ne itin didele persvara, bet tokia, kuri abejonių nebepalieka.
Žinoma, pagrindiniams favoritams laimėti yra ir neaptartų būdų. Pasiūlyti tik keli logiškai išgalvoti scenarijai.
KITI ARBA JUODOSIOS GULBĖS SCENARIJAI – visų šių galimybių išsipildymo aš nematau, jos atrodo nerealistiškos. Jau keletą metų lažybininkų duomenys suakumuliuoja tiek skirtingų aspektų, kad visiškai prašauti nugalėtoją jiems kasmet tikimybė tik mažėja. Tačiau, žinant, kad tiek minėtajai Conchitai, tiek Eleni Foureirai pavyko užsidegti ir pakilti tarsi feniksams iš pelenų, juos kategoriškai atmesti būtų kvaila.
Kelios tokios galimybės:
- Norvegija parodo, kad šiaurietiškas etnofolkas vis tik veikia, ir visų nuostabai laimi žiūrovus, tarp komisijų užtenka dalinio palaikymo ir Šiaurės šalių simpatijų.
- Paaiškėja, kad Dūzė Pua kolektyvas nieko neišmano apie muziką, ir Prancūzija, kaip kad prognozuoja kai kurie fanai, nuneša komisijos balsavimą ir nepalieka abejingo frankofilų žiūrovų segmento.
- Paaiškėja, kad simpatijos Izraeliui yra galingesnė mašina, simpatijos Palestinai jų neatsveria.
- Po įspūdingo pasirodymo sugeba iškilti visiškai naujas ir netikėtas favoritas (Graikijų ir Airijų kategorija)
- O gal vis dėl to – „Pabandom iš naujo?“