Režisieriaus Romo Zabarausko, kurio vardas skamba plačiai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kino žiūrovams pristatinėti turbūt nereikia. Kinuose nuo gegužės 31-osios pasirodys jo naujausias filmas „Rašytojas“, nufilmuotas Niujorke ir Vilniuje. Pašnekovas sako, kad „Rašytojo“ idėja gimė tuomet, kai prieš du metus Rusija pratęsė ir sustiprino savo terorą Ukrainoje. „Tai nubloškė į apmąstymus apie mūsų pačių šalies praeitį, jos įtaką dabarčiai. Todėl kilo mintis sukurti tokį neeilinį filmą – dviejų žmonių pokalbį anglų kalba, kuris galėtų padėti ir užsieniečiams geriau suprasti mūsų regiono istoriją, dabartį ir požiūrį“, – išskirtiniame interviu portalui jarmo.net pasakojo režisierius.
 |
| Romas Zabarauskas | Arcana Femina nuotr. |
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Filmas „Rašytojas“ – tai juosta apie draugystę Sovietų artimoje užmezgusius Kostą ir Dimą. Likimas nubloškė vyrus į skirtingas pasaulio puses: Dima įsikūrė Vilniuje, o Kostas tapo sėkmingu rašytoju Niujorke. Perskaitęs naują Kosto romaną, Dima jį aplanko – pasiryžęs pokalbiui, kurio laukė trisdešimt metų...
Romantiškas, intelektualus ir kupinas niujorkietiško sąmojo, filmas „Rašytojas“ intriguoja netikėta dviejų vyrų gyvenimo istorija. Kiek gyvenime patys turime laisvės rinktis, o kiek mūsų likimą nulemia politinės ir socialinės aplinkybės?
„Emocijų norėjosi sukelti įvairių: netekties, vienišumo, įsimylėjimo, kelionės svaigulio, artumo ir adrenalino“, – apie tai, ko pasinėrę į filmo kelionę, gali tikėtis žiūrovai, kalbėjo R. Zabarauskas.
 |
| Romas Zabarauskas | Arcana Femina nuotr. |
– 2020 metų filme „Advokatas“ pasakojate apie meilę, užgimstančią tarp lietuvio advokato Mariaus ir siro Ali, esančio Serbijoje, pabėgėlių stovykloje. Kokią žinią šiuo filmu norėjote perduoti žiūrovams ir kokią emociją siekėte sužadinti? – jarmo.net pasiteiravo R. Zabarausko.
– Savo filmais nesiekiu perduoti jokios žinios ar žinutės. Man kinas nėra būdas ką nors pasakyti – filmas, kaip meno kūrinys, pats ir yra tikslas. Žinoma, „Advokatas“ nagrinėja keletą skirtingų temų, bet nesinori to redukuoti į tiesmuką moralą – kinas ar bet koks drama paremtas menas dėl to ir įdomus, kad geba atskleisti daug prieštaravimų, skirtingų pozicijų. „Advokato“ atveju, vienas lygmuo – dviejų žmonių netikėtai užsimezgęs ryšys, o jei giliau: biurokratiškos Europos Sąjungos pabėgėlių politikos kritika, žaidimas su rytų Europos stereotipais, mintys apie šiuolaikinį vyriškumą. Emocijų norėjosi sukelti įvairių: netekties, vienišumo, įsimylėjimo, kelionės svaigulio, artumo ir adrenalino.
 |
| Romas Zabarauskas | Arcana Femina nuotr. |
– Kokios auditorijos reakcijos sulaukėte po šio filmo pasirodymo?
– Iš tiesų esu labai dėkingas filmo žiūrovams visame pasaulyje, kurie iki šiol parašo gražių atsiliepimų tiek viešai, tiek man asmeniškai – o, kiek žinau, ir Eimučiui Kvoščiauskui. Pačiam labai įstrigo skirtingos žiūrovų reakcijos Lietuvoje, Paryžiuje ir Niujorke.
Niujorko publika puikiai perprato visas mintis apie veikėjų privilegijas, o advokato Mariaus draugų pokalbis atrodė net labai niujorkietiškas.
 |
| Romas Zabarauskas | Arcana Femina nuotr. |
Paryžiuje filmas žiūrėjosi visai kitaip – tarsi išryškėjo jo vizuali pusė, spalvų žaismė, melancholiškos akimirkos.
Lietuvoje patirtis dar visai kita, nes žiūrovai gerai žino Eimutį Kvoščiauską, atpažįsta ir kitus aktorius, Džordanos Butkutės dainą.
– Kai peržiūrėjau „Advokatą“, man pačiam susidarė toks įspūdis, kad vienas pagrindinių veikėjų Marius tarsi išgyvena vienišumo jausmą ir dėl to pažinčių portaluose ieško kažko, kas užpildytų tą jaučiamą vidinę tuštumą. Kaip jis pats išsireiškė, jis norėtų tikrų santykių. Tad kaip išties jaučiasi Marius? Ir kaip tie jausmai, jūsų akimis, siužetui vystantis keičiasi?
– Man Mariaus požiūris šiek tiek juokingas – mėgaujasi vienadienėmis pažintimis, nors tvirtina, kad ieško amžinos meilės. Taip elgdamasis, jaučiasi vienišas, bet kažin ar pats dėl to nėra nors kiek atsakingas? Filmo eigoje Marius artimiau susipažįsta su pabėgėliu Ali dėl atsitiktinai sukritusių aplinkybių. Mariui netekus tėčio, jų pažintis suteikia artumo jausmą sudėtingu metu. Tačiau kaip jų santykis vystosi toliau, kiekvienas žiūrovas gali susidaryti savo nuomonę. Man atrodo, kad nesvarbu, kaip ši pažintis baigsis, vis tiek vertingas laikas, praleistas kartu.
– Vienoje iš scenų Marius ištaria frazę: „Aš jau senas gėjus homofobų Lietuvoj“. Kaip filmo kontekste išryškėja Mariaus asmeninės patirties, visuomenės požiūrio į homoseksualumą ir amžiaus sąveika?
– Marius laiko save diskriminuojamu, bet filmo eigoje geriau įvertina tai, kad turi ir daugybę privilegijų. Man atrodo daug kam Lietuvoje dar trūksta tokio sąmoningumo – kad galime vienu metu būti diskriminuojami ir privilegijuoti; be to, patys turime išnaudoti galimybes keisti savo aplinką, jei tik galim.
– Pačioje filmo pradžioje klausantis veikėjų dialogų jaučiama įtampa, yra nagrinėjamos sunkios šeimos, santykių, diskriminacijos temos. O ir pats filmas prasideda nuo įtempto konflikto, kurį užgesina Marius, scenos. Kaip suprantu, įtampa išlaikoma siekiant pritraukti žiūrovą, jog jis iškart tarsi griebtų jautį už ragų?
– Na kaip, žinoma, kino būna įvairiausio – tačiau šiuo atveju, tai vis dėlto drama paremtas filmas, tad natūralu, kad tos dramos daug ir yra. Tiesa, man tos filmo pradžios scenos kartu yra juokingos, nes tie konfliktai labai žmogiški ir švelniai pašiepiantys veikėjų ydas.
– Šiais metais ruošiatės pristatyti filmą „Rašytojas“. Taip pat praėjusių metų vasarą baigėte filmuoti „Aktyvistą“. Šie filmai kartu su „Advokatu“ sudaro ištisą trilogiją. Kuo šie filmai panašūs ir kuo skiriasi? Kaip iš esmės kilo mintis nufilmuoti trilogiją?
– Kiekvieno šių filmų centre – vyrų poros skirtingose politinėse aplinkybėse istorijoje. Tačiau filmai be galo skirtingi savo veikėjais, žanrais, net kalbomis. Trilogija susidėliojo labai natūraliai – iš esmės „Rašytojui“ įsiterpus tarp „Advokato“ ir „Aktyvisto“, supratau, kad reikia šiuos bendrus taškus tarp filmų sujungti.
– Filme „Rašytojas“ pasakojate istoriją apie du vyrus, kurie po 30 metų susitinka Niujorke. Kaip jumyse užgimė „Rašytojo“ istorija? Kas paskatino ją papasakoti?
– „Rašytojo“ idėja gimė prieš du metus Rusijai pratęsus ir sustiprinus savo terorą Ukrainoje. Tai nubloškė į apmąstymus apie mūsų pačių šalies praeitį, jos įtaką dabarčiai. Todėl kilo mintis sukurti tokį neeilinį filmą – dviejų žmonių pokalbį anglų kalba, kuris galėtų padėti ir užsieniečiams geriau suprasti mūsų regiono istoriją, dabartį ir požiūrį.
 |
| „Rašytojo“ kadras |
– Ar planuojate ateityje pastatyti filmų, kurie dar panagrinėtų LGBTQ+ bendruomenės gyvenimą, patiriamas problemas arba išgyvenamus džiaugsmus?
– Manau, kad tikrai taip, nors šiuo metu vystau filmą, kuris nėra susijęs su LGBT+ bendruomene.
– Kiek Jūsų paties asmeninės patirties atsispindi filmuose?
– Daug – nuo įvairių realių nutikimų iki kalbėjimo manieros ar pasaulėžiūros. Be to, „Rašytoją“ kūrėme kartu su trimis scenarijaus bendraautoriais – sociologu Artūru Tereškinu, menininke Anastasia Sosunova ir scenaristu Marc David Jacobs – tad filme atsispindi ir jų patirtys.
 |
| „Rašytojo“ kadras |
– Kalbant apie LGBTQ+ aktyvizmą, o ar jūs save laikote aktyvistu? Ir ką galėtumėte pavadinti aktyvizmu?
– Nelaikau savęs aktyvistu, bet kartu dažniausiai netaisau, jei taip esu pristatomas, nes tiesiog nenoriu į tai gilintis. Man atrodo, yra įvairių būdų apibrėžti aktyvizmą. Istorinė perspektyva diktuotų, jog būti aktyvistu reiškia burti socialinį judėjimą ir jo dėka pasiekti reikšmingų politinių ar socialinių pokyčių. Buitiškiau, aktyvizmas tiesiog reiškia darbą žmogaus teisių organizacijoje. Tačiau jokiai panašiai organizacijai niekad nepriklausiau, o kiek esu visuomeniškas, tiek manau galėtų būti kiekvienas aktyvus pilietis. Manau, dažnai esu laikomas aktyvistu tiesiog todėl, kad kai atsiskleidžiau 2011 m., tai Lietuvoje buvo itin reta ir sukėlė žiniasklaidos ažiotažą.
– Viename straipsnių, kuriame apžvelgiamas Jūsų filmas „Advokatas“, Jūs apibūdinamas kaip maištaujantis režisierius. Ar jaučiatės maištininku?
– Tikrai taip, laikau save kino maištininku, nes esu labai užsispyręs ir įgyvendinu savo viziją taip, kaip noriu pats, dažnai sulaužydamas įprastą kino gamybos ir/ar sklaidos logiką.
– Koks, jūsų manymu, yra didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria LGBTQ+ bendruomenė Lietuvoje šiuo metu?
– Man atrodo, didžiausios problemos yra dvi – draudimas vienalytėms poroms įsivaikinti ir adekvačios trans asmenų sveikatos apsaugos trūkumas.
– Viešojoje erdvėje aktyviai reiškiate savo mintis įvairiomis temomis, taip pat ir politinėmis. 2020 m. Seimo rinkimuose palaikėte Laisvės partiją, tačiau jai nesugebėjus įgyvendinti pažadų pradėjote šią politinę jėgą kritikuoti. Kodėl jums atrodo svarbu tai daryti bei kokią kainą turi sumokėti LGBTQ+ kūrėjai, kurie nebijo pasakyti, ką galvoja, nors ta nuomonė ir kritiška dalies palaikomų politikų atžvilgiu?
– Tai be galo skaudi tema, nes iš tiesų mane ir daug panašių rinkėjų Laisvės partija paprasčiausiai apgavo ir pažemino. Jaučiu didžiulį pyktį ir nusivylimą dėl šios partijos lyderių, kurie nusprendė likti valdančiojoje koalicijoje išduodami savo kertines vertybes. Manau, kad politinė padėtis Lietuvoje yra tiesiog tragiška – liberalūs politikai praleido progą pasiekti pokyčių ir nuskurdino viešąją erdvę, o kadangi rinkimai veikia švytuoklės principu, ateinantis Seimas bus tik blogesnis. Kritikos kaina nemaža, nes iš tiesų, deja, Laisvės partijos konformizmas daliai visuomenės netgi patinka – jie ir nori, kad LGBT+ lygiateisiškumą ryškiai atstovaujantys politikai apsiribotų simboliniais veiksmais, tuo pačiu įgalindami homofobus savo pašonėje. Juk daug kas lygiai taip pat elgiasi savo gyvenime – vadovaujasi tuo, kad pakanka pasakyti, kad esi už lygias teises, bet dėl to nepajudinti nė piršto ir toliau bendrauti bei bendradarbiauti su homofobais.
– Ko palinkėtumėte LGBTQ+ bendruomenei Lietuvoje?
– Linkiu LGBT+ bendruomenei būti pilietiškiems, bet kartu rūpintis savo emocine sveikata. Homofobija veikia daugelį, net kai atrodo, jog nesame tiesiogiai diskriminuojami