J. Juškaitė: nemaža dalis visuomenės, kuriai nepatinka Stambulo konvencija, gana aktyviai padirbėjo, kad paskleistų baimes

Šią gegužę sukanka trylika metų, kai Europos Taryba Stambule priėmė Moterų apsaugos nuo smurto ir kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje konvenciją, kuri trumpai vadinama Stambulo konvencija. Pagrindinis jos tikslas – apsaugoti moteris nuo visų formų smurto.

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė ir sociologė, lyčių lygybės ir smurto lyties pagrindu ekspertė, Moterų informacijos centro valdybos narė Jurgita Pečiūrienė | Bernardinai.lt nuotraukų (asmeninio archyvo) koliažas

Vytautas Markevičius, bernardinai.lt

vytautas.markevicius@bernardinai.lt

Šis dokumentas įvairiose šalyse buvo sutiktas skirtingai. Kai kur – palankiai, kai kuriose valstybėse debatai tęsiasi iki šiol.

Dabartiniu metu Stambulo konvenciją yra pasirašiusios 47 valstybės, tarp jų ir Lietuva. Tačiau Lietuvos Seimas šios sutarties dar nėra ratifikavęs, ir neatrodo, kad artimiausioje ateityje tai padarytų.

Kovo viduryje Lietuvos Konstitucinis Teismas paskelbė atsakymą į grupės parlamentarų užklausą, ar kai kurie Stambulo konvencijos straipsniai neprieštarauja mūsų Konstitucijai. Atsakymas skamba taip: Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris prevencijos konvencija neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai.

Dienraščio „Bernardinai.lt“ pašnekovės – Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė JŪRATĖ JUŠKAITĖ ir sociologė, lyčių lygybės ir smurto lyties pagrindu ekspertė, Moterų informacijos centro valdybos narė JURGITA PEČIŪRIENĖ – teigia, kad nemažai žmonių yra neįsigilinę į konvencijos turinį ir esmę, priešiškumą demonstruoja jos net neskaitę. Panašiai elgiasi ir kai kurie politikai, skleisdami netikslias žinias apie šį dokumentą.

Šiandien dienraštyje „Bernardinai.lt“ įvairiais aspektais bandoma pažvelgti į skirtingas pozicijas dėl Stambulo konvencijos, jos ratifikavimą ar neratifikavimą Lietuvos Respublikos Seime. Kadangi ši tema yra išties kompleksiška ir greičiausiai neturi vieno visiems priimtino atsakymo – kviečiame skaityti parengtas publikacijas.

Stambulo konvencija oficialiai vadinama moterų apsaugos nuo smurto ir kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje konvencija. Tai tarptautinė sutartis, skirta apsaugoti moteris nuo visų formų smurto. Konvencija buvo priimta Europos Tarybos 2011-ųjų gegužės 11 dieną Stambule. Jeigu problema pripažįstama tarptautiniu lygmeniu, jeigu konvenciją pasirašė 47-ios valstybės, tarp jų – ir Lietuva, tai kodėl beveik 13 metų dėl jos laužomos ietys? Kai kurios šalys, tarp jų ir Lietuva, konvencijos neratifikuoja. Paaiškinkite, kur slypi priežastys, gerbiamoji Jūrate.

Jūratė Juškaitė: Nežinau, Vytautai, ar šis klausimas yra skirtas man. Aš manau, kad jis daugiau skirtas Lietuvoje veikiantiems politikams.

Pakalbėsime ir apie tai, bet kaip jūs manote, kokios priežastys neleidžia konvencijos priimti?

J. Juškaitė: Manau, yra nemaža visuomenės dalis, kuriai nepatinka ši konvencija, ir ta visuomenės dalis gana aktyviai padirbėjo, kad paskleistų baimes. O kai kalbame apie baimes, tada jas reikia paneigti. Jau iš karto įsiveliame į dialogą: ne, ne taip, to konvencijoje nėra. Ir tada apie konvenciją iš esmės kalbame kaip apie negatyvų dalyką, kurį reikia kažkaip aiškinti – paaiškinti, kas čia yra netiesa, kas – tiesa. Užsimezga tokia nereikalinga diskusija, o prie esmės – iki smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje – mes taip ir neprieiname.

Jūratė Juškaitė | Žmogaus teisių organizacijos koalicijos/Jono Petronio nuotr.

Jurgita Pečiūrienė: Lietuva šiuo požiūriu atrodo blogai, nes yra viena iš penkių Europos Sąjungos šalių, kurios yra neratifikavusios Stambulo konvencijos. Lietuvoje labai daug mitų apie šią konvenciją.

Noriu pažymėti, kad tarp konvenciją pasirašiusių valstybių taip pat yra krikščioniškų šalių, turinčių senas tikėjimo tradicijas. Šios konvencijos esmė yra smurto artimoje aplinkoje prieš moteris prevencija ir pagalba smurtą patyrusiosioms. Yra labai daug dezinformacijos apie šią konvenciją. O tose šalyse, kurios yra jos neratifikavusios, dezinformacijos tekstas yra identiškas.

Stambulo konvencija yra plataus masto arba plačios apimties dokumentas. Smurtas jame yra viena iš temų, viena iš problemų. Jeigu kalbame grynai apie smurtą, man atrodo, visi supranta, kad jis tarpsta tiek vienos šalies visuomenėje, tiek kitos. Turbūt dėl to nekyla klausimų. Kaip mes kovojame arba ką turėtume daryti kovodami su smurtu prieš moteris?

J. Juškaitė: Manau, kad klausimų kyla. Nebenoriu kartoti tų mitų. Konvencijoje yra daug siūlomų dalykų – mes turėtume diskutuoti apie juos, nepaisydami požiūrių skirtumų.

Pavyzdžiui, Lietuvoje praėjusiais metais buvo priimtas smurto artimoje aplinkoje orderis. Iš esmės tai yra priemonė, kai trūksta indikacijų pradėti ikiteisminį tyrimą, nors pareigūnai įtaria, jog smurtas vis dėlto vyksta, tik reikia laiko, kad galėtų pradėti ikiteisminį tyrimą. Jie gali nurodyti įtariamam smurtautojui pasišalinti iš tų namų.

Tų diskusijų tikrai buvo labai daug – kuriam laikui tas galimai smurtavęs žmogus turėtų išeiti iš namų, kaip tai turėtų vykti, kokios policijos galimybės veikti, kokios ribos turėtų būti, kur teismas turėtų įsikišti, kur – neturėtų kištis. Štai čia yra esmė, apie kurią turėtume diskutuoti.

Tų priemonių yra daugiau. Mes turėtume kalbėti apie civilinį nesiartinimo orderį, civilinį apsaugos orderį. Turėtume kalbėti apie seksualinio smurto reglamentavimo reformą. Vyko daug aršių diskusijų socialiniuose tinkluose dėl sutikimo įstatymo. Taigi teisės aktų, perkeltų iš Stambulo konvencijos, yra begalė. Čia mes susikoncentruojame ir daugiausia viešojoje erdvėje kalbame apie teisės aktus.

Jūratė Juškaitė | Žmogaus teisių organizacijos koalicijos/Jono Petronio nuotr.

Tačiau Stambulo konvencija nėra vien teisės aktai. Paprastai, vaizdžiai pasakius – tai puzzle (dėlionė – aut. past.). Jeigu išimsi arba įdėsi dvi detales – dėlionė nepavyks. Mes turime sudėlioti visą dėlionę: tai yra teisės aktai, tai yra aukų apsauga, tai yra normali pagalba, tai yra tinkamas nusikaltusių asmenų persekiojimas, tai yra suderintas institucijų darbas, kai policija, vaiko teisių, savivaldybės darbuotojai ir kitos institucijos veikia kartu. Štai čia Lietuvoje yra labai daug spragų.

Gerbiamoji Jurgita, ką pridurtumėte? Kaip žinome, įstatymai patys savaime neveikia. Jų yra priimta daug ir įvairių. Tačiau kuo konvencija padėtų kovoti su smurtu prieš moteris?

J. Pečiūrienė: Jūratė jau daugelį dalykų pasakė. Iš tikrųjų labai svarbu, kad konvencija kalba ir apie prevenciją, ir apie institucijų bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, kai įsigaliojo minėtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, tai ne tik orderis buvo imtas skirti, bet ir daugelis kitų institucijų, ne tik policija, pradėjo siųsti smurtą patyrusius asmenis į specializuotos kompleksinės pagalbos centrus. Tas skaičius išaugo daugiau negu dešimt kartų.

Vadinasi, įstatymas įpareigoja institucijas atkreipti būtiną dėmesį į smurtą patyrusius asmenis. Kitas dalykas, apie ką konvencija kalba ir kas Lietuvoje dažnai yra nutylima, – tai – moterų nužudymai. Ar žiniasklaidoje apie tai kalbama, ar keliama moterų nužudymo problema? Ne, bet Lietuva, deja, Europos Sąjungoje yra viena tarp pirmaujančių blogąja prasme šalių, kur moterų nužudoma labai daug, palyginti su kitomis valstybėmis.

Konvencija kalba ir apie prevenciją. Pasikartosiu dar kartą – apie bendradarbiavimą, apie smurtautojo ar smurtą sukėlusio asmens baudimą ir atsakomybės atkūrimą, apie apsaugą, kompleksinę apsaugą, visų aukų – ne tik smurto artimoje aplinkoje, bet, kaip buvo minėta – ir seksualinio smurto aukų. Net kibernetinio smurto dalis yra šiek tiek paminėta konvencijoje, – tai yra tos smurto rūšys, kurios jau įsigalėjo visuomenėje, bet į kurias kol kas nėra kreipiamas tinkamas dėmesys.

Sociologė, lyčių lygybės ir smurto lyties pagrindu ekspertė, Moterų informacijos centro valdybos narė Jurgita Pečiūrienė | Asmeninio archyvo nuotrauka

Gerbiamoji Jurgita, ar tiesa, kad moterys, turinčios vienokią ar kitokią negalią, taip pat patiria didelį smurtą?

J. Pečiūrienė: Taip, tai yra tiesa. Tyrimų duomenimis, kas trečia moteris patiria smurtą, o kalbant apie moteris, turinčias negalią, – tokių yra nuo dviejų iki penkių kartų daugiau. Tokį smurtą yra kur kas sunkiau atpažinti ir apie jį pranešti. Iš tiesų tai labai didelė paslėpta problema.

Tačiau yra ir šiek tiek teigiamų poslinkių. Kalbant apie teikiamą pagalbą moterims, turinčioms klausos negalią, – joms teikiama pagalba naudojant „Skype“ programėlę. O kitos, kurios išdrįsta apie tai pasisakyti, gali kreiptis į specializuotos kompleksinės pagalbos centrus.

Tačiau ši problema tikrai yra didelė ir nematoma.

Paaiškinkite mūsų klausytojams ir skaitytojams paprastai – kas yra lytis socialiniu aspektu, kodėl ji tiek daug kelia įvairiausių nuomonių, prieštaravimų Stambulo konvencijos kontekste?

J. Juškaitė: Turbūt čia teks man paaiškinti. Lytis socialiniu aspektu, arba socialinės lyties aspektas, iš esmės sako, kad yra žmogaus biologija, ką mes kiekvienas turime, bet taip pat tai yra dalykai, kurie siejami su lytimi ir kurie kiekvienoje kultūroje yra skirtingi. Turbūt geriausias arba aiškiausias to pavyzdys – moterys Afganistane, kokios kultūrinės normos joms taikomos. Afganistane moteris suprantama kaip naminis gyvūnėlis, kuris turi pagimdyti vaikų ir aptarnauti šeimą.

Jeigu pagalvosime apie Lietuvą, čia visiškai kitoks moters supratimas ir vertinimas. Kai kalbame apie lyties socialinį aspektą, arba lytis socialiniu aspektu, tai būtent tas kultūrines normas bei tradicijas ir turime galvoje.

Taigi, kalbant apie smurto prieš moteris mažinimą, nesuprantant ir negalvojant apie tuos kultūrinius, socialinius aspektus, sunku susidaryti tikrą padėties vaizdą.

Paaiškinkite dar vieną dalyką. Kai kurie politikai, mokslininkai, šios srities specialistai sako, kad konvencija gali pakenkti tradicinei šeimai, skatinti homoseksualumą ir taip toliau. Tai kur čia yra tos baimės šaknys?

J. Pečiūrienė: Tai vėlgi ta pati dezinformacija – nes kaip galima labiau pakenkti šeimai, kurioje smurtaujama, kaip dar labiau ją galima sugriauti? Ji jau sugriauta dėl smurtinio elgesio ir tokio smurto pavyzdžio perdavimo vaikams. Konvencija kaip tik padeda vykdyti smurto prevenciją ir tokiu atveju sustiprinti tas šeimas.

Kodėl bijoma homoseksualumo? Konvencija apie tai nekalba, – konvencija kalba apie binarines lytis ir socialinius vaidmenis. Čia yra labiau paplitęs mitas ir dezinformacija, o nesmurtinių santykių, pagarbos ir netradicinio elgesio vaikai turi būti mokomi nuo mažens. Tik tokiu atveju mes išsaugosime saugią, sveiką visuomenę.

J. Juškaitė: Pasakysiu taip: kadangi aš pati esu homoseksuali, tai man tam konvencijos neprireikė. Aš tapau tokia be konvencijos.

Rimčiau kalbant, jeigu atsiversime konvenciją, nepamenu, koks tai straipsnis, bet rasite vienintelėje vietoje paminėtą žodį „homoseksualumas“. Ir čia kalbama apie pagrindus, dėl kurių negalima diskriminuoti žmonių teikiant jiems pagalbą: homoseksualumo, lyties, negalios, etninės priklausomybės, religijos ir visų kitų dalykų. Visi šie pagrindai, jeigu atsiversite Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą, Darbo kodeksą, – jie ten jau yra.

Dėl to, jeigu žiūrėsite į konvenciją dėl nediskriminavimo, – ten nerasite nieko, ko Lietuvoje nėra. Jūs rasite iš principo identišką sąrašą.

Tikrai labai norėčiau, kad, ratifikavus konvenciją, Lietuvoje būtų įteisintos tos pačios lyties santuokos, bet to nebus. Prireiks, matyt, kažkokių kitų konvencijų arba kitų teisės aktų. O su konvencija tai niekaip nesusiję. Ir tikrai LGBT teisių aktyvistams teks darbuotis daug ir ilgai – ši konvencija tam niekaip nepadės.

2024 m. balandžio 5 d. „Bernardinai.lt“ publikuoja keturis skirtingus, bet vienai temai – Stambulo konvencijai – skirtus straipsnius, kuriuose į šios konvencijos nuostatus ir problematiką žvelgiama skirtingais žvilgsniais ir iš skirtingų perspektyvų. Todėl ir šis straipsnis siūlomas skaityti ir vertinti ne kaip atskira ir su kitais straipsniais nesusijusi publikacija, o kaip kitų šios dienos tekstų dalis.

Tekstas pirmą kartą buvo publikuotas portale bernardinai.lt ir perpublikuotas jarmo.net redakcija sutikimu