Konstitucinis Teismas (KT) išvadoje konstatavo, kad Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, kitaip vadinama Stambulo konvencija, neprieštarauja Konstitucijai.
 |
| Konstitucija | KT nuotr. |
-modified.png)
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Bylą KT nagrinėjo pagal Seimo kreipimąsi, rašoma pranešime.
Ginčytose Konvencijos nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas
KT savo išvadoje pažymėjo, kad pagrindinis Konvencijos tikslas – apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui artimoje aplinkoje, patraukti jo vykdytojus baudžiamojon atsakomybėn. Taigi šalys, ratifikavusios Konvenciją, siekia trejopo poveikio: pirma, smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos; antra, smurtą patyrusių asmenų apsaugos; trečia, dėl smurto kaltų asmenų nubaudimo. Konvencija taip pat siekiama panaikinti visų formų moterų diskriminaciją ir skatinti tikrąją moterų ir vyrų lygybę, nes tarp lyčių lygybės užtikrinimo ir smurto prieš moteris panaikinimo esama tiesioginio ryšio. Taigi, Konvencijos rengėjų nuomone, tik realus moterų ir vyrų lygybės užtikrinimas gali sudaryti prielaidas pasiekti minėtų Konvencijos tikslų. Iš Konvencijos nuostatų galima daryti išvadą, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi diskreciją nuspręsti, kaip bus užtikrinamas veiksmingas Konvencijos nuostatų taikymas. Tai išsiaiškinęs, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad visos Konvencijos nuostatos, tarp jų ir sukėlusios abejonių Seimui, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į minėtus Konvencija siekiamus tikslus.
Seimui abejonių dėl atitikties Konstitucijai sukėlė 3 straipsnio c ir d punktuose įtvirtintos sąvokos. Konvencijos 3 straipsnio c punkte yra įtvirtinta sąvoka „lyties socialinis aspektas“ (angl. gender, pranc. genre), reiškianti socialiai susiformavusius vaidmenis, elgseną, veiklą ir bruožus, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tai yra vienas iš požymių, kuriuo Konvencijos nuostatų prasme gali būti apibūdinama smurto, su kuriuo siekiama kovoti šios Konvencijos nuostatomis, priežastis. Šio straipsnio d punkte įtvirtinta sąvoka „smurtas prieš moteris dėl lyties socialinio aspekto“ paaiškinama, prieš ką gali būti nukreiptas toks smurtas – prieš moterį vien dėl to, kad ji yra moteris, t. y. dėl moteriai paprastai būdingos elgsenos, veiklos ir bruožų, tam tikrų socialiai susiformavusių moterims priskirtinų vaidmenų. Taigi Konvencijoje, be kita ko, jos 3 straipsnio c, d punktuose yra įtvirtintos nuostatos, reiškiančios, kad Konvencija yra skirta kovoti, be kita ko, su smurtu, kurį gali išprovokuoti paprastai moterims priskiriami vaidmenys, elgsena, veikla ar bruožai. Šiomis nuostatomis nėra paneigiama binarė (moters ir vyro) lyčių samprata, jos nesuponuoja galimybės pasirinkti kitokios lyties negu turima biologinė lytis.
Seimo ginčytas Konvencijos 4 straipsnis yra skirtas lygybės ir nediskriminavimo principams, taikant Konvencijos nuostatas, užtikrinti. Šio straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas nebaigtinis nediskriminavimo pagrindų sąrašas, taip pripažįstant, kad bet kuris asmuo gali tapti smurto auka. Taigi, pagal Konvencijos 4 straipsnio 3 dalį, valstybės turi įgyvendinti Konvencijos nuostatas, ypač dėl smurtą patyrusių aukų apsaugos, nediskriminuodamos asmenų, patyrusių ar galinčių patirti smurtą, jokiu pagrindu, taip pat ir dėl asmens lyties, asmeniui priskiriamų stereotipinių tam tikrai lyčiai, visuomenės dalies nuomone, būdingų vaidmenų, elgsenos, veiklos ir bruožų, lytinės tapatybės.
Abejonių Seimui Fsukėlusiame Konvencijos 14 straipsnyje reglamentuojamos švietimo srityje taikytinos galimos prevencijos priemonės, skirtos padėti išvengti smurto prieš moteris. Pagal Konvencijos 14 straipsnį, valstybės narės gali pasirinkti tinkamiausią ir priimtiniausią, jų manymu, būdą ir formą tokioms šiose nuostatose nurodytoms vertybėms, kaip moterų ir vyrų lygybė, nestereotipiniai lyties socialiniu aspektu pagrįsti vaidmenys, tarpusavio pagarba, nesmurtinis konfliktų sprendimas, teisė į asmens neliečiamybę, puoselėti švietimo ir mokymo įstaigose. Valstybės narės nėra įpareigotos diegti vienodų visoms valstybėms Konvencijos dalyvėms konkrečių mokymo programų, kurios būtų nesuderinamos su valstybės kultūra ir aplinka. Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintos universalios lygiateisiškumo, asmens neliečiamumo, smurto netoleravimo vertybės, kurios nelaikytinos netinkamomis perduoti švietimo ir mokymo įstaigose besimokantiems asmenims, siekiant užtikrinti smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevenciją ir taip prisidėti prie Konvencijoje įtvirtintų tikslų siekimo.
Konvencijos nuostatų atitikties Konstitucijai vertinimas
Vertindamas Konvencijos 3 straipsnio c, d punktų, 4 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas, priminęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės sudaro vientisą ir darnią sistemą, pirmiausia aiškino Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, garantuojančias asmens neliečiamybę ir žmogaus orumo apsaugą.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijoje, be kita ko, jos 21 straipsnyje, įtvirtintos teisės į asmens fizinį ir psichinį neliečiamumą ir orumo apsaugą kyla valstybės priedermė siekti, kad nė vienas asmuo nepatirtų smurto, prievartos, bet kokio kėsinimosi į asmens psichinę ir dvasinę būseną ir nebūtų žeminamas asmens orumas. Fizinis, seksualinis, psichologinis ar ekonominis smurtas ar grasinimas naudoti tokį smurtą pažeidžia asmens fizinį ir psichinį neliečiamumą, sukelia baimę, nesaugumą, išgąstį, žemina asmens orumą. Todėl įgyvendindama minėtą iš Konstitucijos kylančią priedermę, valstybė turi imtis priemonių, kad būtų mažinamos smurto apraiškos visuomenėje, kad smurtas nebūtų toleruojamas.
Konstitucinė žmogaus orumo apsauga neatsiejama nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visi žmonės iš prigimties laikytini lygiais savo orumu ir teisėmis. Kai žmogaus teisės varžomos dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kartu žeminamas ir diskriminuojamo žmogaus orumas. Konstitucinis Teismas taip pat priminė, kad Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nediskriminavimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis.
Šioje byloje Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad smurtas lyties pagrindu ne tik pažeidžia Konstitucijos 21 straipsnyje garantuojamą asmens neliečiamumą ir žemina asmens orumą, bet yra ir viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo dėl lyties formų, kaip ir bet kuris kitas žmogaus teisių varžymas dėl jo lyties, lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos. Bet kokie smurto dėl lyties veiksmai, grasinimai atlikti tokius veiksmus, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų daroma viešame, ar privačiame gyvenime, ir nepriklausomai nuo to, ar tokius veiksmus nulėmė asmens lytis, ar tam tikras visuomenėje susiformavęs požiūris dėl to, kad tam tikras asmens elgesys, veikla ar bruožai laikytini tinkamais moterims, yra Konstitucijos 29 straipsnio draudžiama diskriminacija dėl lyties.
Konstitucinio Teismo išvadoje pažymėta, kad būtent moterys gerokai dažniau patiria smurtą, be kita ko, smurtą artimoje aplinkoje. Taigi būtent moters lytis lemia smurto prieš moteris paplitimą. Vadinasi, Konvencijos nuostatos, skirtos kovoti su smurtu prieš moteris, taip pat kovoti su smurtu, kurį išprovokuoja tam tikri moterims priskirtini ar būdingi vaidmenys, elgsena, veikla ar bruožai, ir raginančios atsisakyti visuomenėje vyraujančių stereotipų dėl tam tikrų socialiai susiformavusių vaidmenų, elgsenos, veiklos ir bruožų, kuriuos tam tikra visuomenės dalis laiko tinkamais moterims ir vyrams, ne prieštarauja Konstitucijai, o kaip tik prisideda prie Konstitucija, be kita ko, jos 21, 29 straipsniais, draudžiamos diskriminacijos forma laikomo smurto dėl lyties mažinimo ir prevencijos.
Spręsdamas dėl nurodytų Konvencijos nuostatų atitikties Konstitucijos 14 straipsniui, reglamentuojančiam valstybinės kalbos statusą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konvencijos nuostatomis Lietuvos valstybė nėra įpareigota į nacionalinę teisinę sistemą perkelti sąvokų, kurios būtų nesuderinamos su lietuvių kalba. Konvencija taip pat nesuponuoja poreikio nustatyti naujas valstybinės kalbos taisykles (kaip antai „belytę kalbą“). Konvencijoje asmuo apibūdinamas kaip tik „vyras“ ir „moteris“ ir nėra vartojama jokia kita forma. Taigi Konvencijos nuostatomis nėra pažeidžiamas Konstitucijos 14 straipsnis.
Vertindamas Konvencijos 3 straipsnio c, d punktų, 4 straipsnio 3 dalies suderinamumą su Seimo nurodytomis Konstitucijos 38 straipsnio, įtvirtinančio konstitucinę šeimos sampratą, nuostatomis, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nei šiomis, nei kitomis Konvencijos nuostatomis nereguliuojami šeimos ar santuokos teisiniai santykiai. Iš Konvencijos nekyla pareiga valstybei pripažinti kitokias šeimas, nei nustatyta Konstitucijoje, ar keisti konstitucinę santuokos sampratą taip, kad santuoka būtų sudaroma ne vyro ir moters laisvu susitarimu. Konvencijos ratifikavimas ir įsipareigojimas vykdyti iš jos kylančius tarptautinius įsipareigojimus nereikštų jokių konstitucinių šeimos ar santuokos sampratos pokyčių.
Iš Konvencijos, jos 4 straipsnio 3 dalies kylantis įpareigojimas valstybėms užtikrinti tikrąją moterų ir vyrų lygybę tam, kad būtų užkirstas kelias smurtui prieš moteris, taip pat įpareigojimas kovoti su visuomenėje nusistovėjusiais stereotipais apie tai, kad tam tikri vaidmenys, elgesys, bruožai priskirtini tik moterims, siekiant įtvirtinti moterų ir vyrų lygybę, kaip tik atspindi ir įgyvendina Konstitucijos 38 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad sutuoktinių teisės ir pareigos šeimoje lygios. Konvencijos tikslai ir ja puoselėjamos moterų ir vyrų lygiateisiškumo, pagarbos vienas kitam, nediskriminavimo jokiu pagrindu vertybės kaip tik prisideda prie to, kad vaikų aklėjimas būtų grįstas vertybėmis, kylančiomis iš Konstitucijos. Taigi Konvencijos 3 straipsnio c, d punktų, 4 straipsnio 3 dalies nuostatos neprieštarauja ir Konstitucijos 38 straipsnio 1, 3, 5, 6 dalies nuostatoms.
Konstitucinis Teismas šioje byloje taip pat vertino, ar Konvencijos 14 straipsnis, kuriame, kaip minėta, nustatyti valstybių įsipareigojimai švietimo srityje siekiant kovoti su smurtu prieš moteris, neprieštarauja Konstitucijai.
Aiškindamas Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos įsitikinimų laisvės turinį, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad asmens įsitikinimai apie tai, koks elgesys, bruožai, socialiniai vaidmenys yra laikytini vyriškais ar moteriškais, patenka į asmens įsitikinimų, minties ir sąžinės laisvę. Tačiau nors demokratinėje teisinėje valstybėje negalima tokia situacija, kai valstybė nustatytų kokią nors privalomą pažiūrų sistemą ar siektų primesti asmenims tam tikrus įsitikinimus, mąstymą ar pasaulėžiūrą, valstybė turi Konstitucijos 21 straipsnio 1, 2 dalies, 29 straipsnio suponuojamą pareigą imtis priemonių, skirtų mažinti smurto dėl lyties atvejus. Tokios priemonės, kurių imamasi siekiant pakeisti vyraujančius prietarus, papročius ir tradicijas, nulemiančius ir pateisinančius smurtą dėl lyties, negali būti laikomos kišimusi į asmens įsitikinimų, sąžinės, minties ir tikėjimo laisvę, nes Konstitucija negali ginti tokios asmens laisvės, kuri būtų nesuderinama su kitomis konstitucinėmis vertybėmis, be kita ko, skatintų ar toleruotų smurtą, taip pat ir smurtą dėl lyties.
Išvadoje pažymėta ir tai, kad konstitucinė tėvų teisė savo nuožiūra, pagal savo įsitikinimus auklėti vaikus kaip konstitucinė vertybė turi būti aiškinama kitų konstitucinių vertybių kontekste, ji negali būti aiškinama kaip reiškianti tėvų teisę auklėti vaikus taip, kad būtų nepaisoma Konstitucijos, ignoruojamos jos ginamos vertybės, kaip antai, paneigiamas moterų ir vyrų lygiateisiškumas, skatinama ar toleruojama diskriminacija, pateisinamas smurtas dėl lyties ar grasinimai jį naudoti.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad švietimo ir mokymo institucijų paskirtis yra diegti konstitucinėmis vertybėmis grįstą pasaulėžiūrą, mažinti visuomenės toleranciją smurtui, nuo ankstyvo amžiaus šviečiant besimokančiuosius apie smurto pasekmes, veiksnius, prisidedančius prie smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje atsiradimo, tam, kad jam būtų užkirstas kelias. Vien tai, kad pagal Konvenciją švietimo ir mokymo įstaigose besimokantiesiems būtų pateikiama tam tikra informacija, su kuria privalomai būtų supažindinami visi mokymo įstaigas lankantys asmenys, nereiškia, kad tėvai neturi teisės pagal savo įsitikinimus vaikų ugdyti namuose. Mokymas švietimo įstaigose yra sudėtinė ugdymo proceso, kuriam didelę reikšmę turi ir šeimos įtaka, visuomenės ir šeimos vertybės, dalis, taigi mokymas valstybinėse švietimo įstaigose pagal patvirtintas programas nepakeičia tėvų auklėjimo pagal savo įsitikinimus namuose. Be to, įgyvendinant Konvencijos 14 straipsnio nuostatas, valstybės narės neįpareigotos diegti vienodų visoms valstybėms Konvencijos dalyvėms konkrečių mokymo programų, kurios būtų nesuderinamos su konkrečios valstybės kultūra ir aplinka, valstybės turi plačią diskreciją spręsti, kokio amžiaus mokiniams kokio pobūdžio informacija yra tinkamiausia.
Iš Konvencijos kylanti pareiga didinti visuomenės sąmoningumą moterų ir vyrų lygybės, moterų ir vyrų socialinių ir kultūrinių elgsenos modelių pokyčių srityje niekaip negali būti laikoma neatitinkančia Konstitucijoje įtvirtintos aukštųjų mokyklų teisės į autonomiją ar mokslo, tyrimų ir dėstymo laisvės. Atvirkščiai, pagal Konstituciją švietimo ir mokymo įstaigos, be kita ko, aukštosios mokyklos, turi pareigą prisidėti prie to, kad būtų ugdomos visapusiškai išsilavinusios asmenybės, visuomenėje būtų diegiamos ir puoselėjamos Konstitucijos saugomos vertybės, įskaitant tikrąją moterų ir vyrų lygybę, kurios realų įgyvendinimą užtikrina tam tikroje visuomenės dalyje vyraujančio stereotipinio požiūrio į moterų ir vyrų vaidmenis visuomenėje atsisakymas.
Įvertinęs Konvencijos nuostatų, aiškinamų Konvencija siekiamų tikslų kontekste, atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas galiausiai konstatavo, kad tiek Konvencija, skirta kovai su smurtu prieš moteris ir su smurtu artimoje aplinkoje, skatinant užtikrinti tikrąją moterų ir vyrų lygybę, kaip būtiną prielaidą smurtui prieš moteris mažinti, tiek Konstitucija, be kita ko, jos 21, 29 straipsniuose įtvirtintais asmens neliečiamumo, draudimo žeminti žmogaus orumą, visų formų diskriminacijos draudimo imperatyvais, siekiama tų pačių visuotinai reikšmingų tikslų. Konvencijoje nėra įtvirtinta tokių nuostatų, kurios būtų prieštaraujančios Konstitucijai, todėl ir iš Konvencijos kylantys įsipareigojimai, tiek, kiek jie susiję su ginčijamų Konvencijos nuostatų taikymu, negali būti laikomi nesuderinamais su Konstitucijos nuostatomis. Vadinasi, Konvencijos nuostatos, reglamentuojančios žmogaus teises ir laisves, grindžiamos tomis pačiomis lygiateisiškumo, asmens neliečiamumo ir pagarbos kiekvieno žmogaus orumui konstitucinėmis vertybėmis, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis.