Nuo 2024 sausio 1 d. Estijoje įteisinta santuokos lygybė – žmonės gali susituokti, jei jie yra sulaukę tam tikro amžiaus, nesvarbu, ar jie vienos lyties, ar skirtingų.
 |
| Skirmantas Bikelis | Asmeninio archyvo nuotr. |
-modified.png)
Pernai Latvijos Seima priėmė įstatymą dėl partnerystės (civilinės sąjungos), kurio įsigaliojimas sustabdytas iki pasibaigs laikas parašams dėl referendumo šiuo klausimu surinkti. Sustabdymo ir parašų rinkimo terminas yra sausio 9 diena. Iki tol turi būti surinkti 10 procentų balso teisę turinčių latvių parašai – 154 241 parašas. Latvijos centrinė rinkimų komisija praneša, kad gruodžio 26 d. buvo surinkta 16 170 parašų. Labai tikėtina, kad Latvijoje netrukus nebus kliūčių tam, kad nuo liepos įsigaliotų Partnerystės įstatymas.
Lietuvoje situacija yra tokia, kad neturime nei vieno, nei kito – nei įteisintos lyčiai neutralios santuokos, nei civilinės sąjungos. Europoje į vakarus nuo Lenkijos ir į šiaurę nuo Lietuvos (kai tik Latvijoje įsigalios Partnerystės įstatymas) nebebus nė vienos valstybės (išskyrus Vatikaną), kurioje teisinis reguliavimas būtų toks priešiškas vienos lyties poroms, kaip Lietuvoje. Užtat į rytus Lietuva „draugų“ šiuo klausimu surastų toli neieškodama – Baltarusija, rusija…
Kokie mūsų motyvai žeminti LGBT poras (diskriminacija visuomet pirmiausia yra žeminimas) ir apsunkinti jų kasdienį gyvenimą, teisiškai nepripažįstant jų šeiminių ryšių?
Pirma – baimė, kad nustojus žeminti LGBT, patys ar mūsų vaikai pavirsime LGBT. Matome „virtimą į LGBT“ ten, kur asmenys pripažįsta sau ir aplinkiniams savo tikrąją seksualinę orientaciją, nustoja slapstytis išsilaisvinę nuo socialinio spaudimo. Ir ignoruojame faktą, kad įtikinėjimo ar žinių dėka seksualinė orientacija nesikeičia. Bet yra galvojančių, kad LGBT poros turi stebuklinių galių pakeisti vaikų ar kitų žmonių seksualinę orientaciją į kokią tik nori. Kaip raganos. Dalis mūsų tiki pasakomis.
Antra – baimė, kad išnyks lietuvių tauta. Nepagalvojame, kad LGBT porų nėra ir niekad nebus tiek daug, kad jos galėtų būti kaip nors „atsakingos“ už tautos demografiją. Be to, dalis mūsų įsivaizduoja, kad vienos lyties poros negali susilaukti ir auginti vaikų. Kas nėra tiesa, yra visokių būdų – pagalbinis apvaisinimas, įsivaikinimas ir taip toliau. LGBT poros, kaip ir visos kitos, gali prisidėti prie tautos demografijos stiprinimo. Tik ar tikrai nuo ketinimų auginti arba neauginti vaikus turi priklausyti santuokos pripažinimas? Ar kada nors buvo neleista susituokti moteriai ir vyrui dėl to, kad jie neplanavo susilaukti vaikų?
Trečia – mūsų tikintieji seka savo vyskupų mokymu, tikėjimo dogma, kad vienos lyties žmonių meilė yra nuodėmė. Tikėjimo dalykuose nepasiginčysi, nebent prisiminsi, kad Maltos ir Airijos žmonėms, kurie yra labai karšti katalikai, tikėjimas nesutrukdė pripažinti LGBT santuokų. Juolab, kad mūsų tikintiesiems Biblijos teiginys, kad moteris yra sukurta vyro naudai (iš laiško korintiečiams 11:9), netrukdo pripažinti moterų ir vyrų lygybės.
Ketvirta – mūsų tikintieji seka ir tokia tikėjimo dogma, kad santuoka skirta vaikams auginti. Žinoma, toks argumentas „į temą“ tik tuomet, jei LGBT pora neketina auginti vaikų. Įdomu, kad tikintiesiems tokia dogma netrukdo pripažinti vyresnio amžiaus žmonių santuokų (kurie ar nebegali, ar nebenori susilaukti vaikų), taip pat santuokų kitų žmonių, kurie tiesiog yra apsisprendę neturėti vaikų.
Penkta – jei LGBT pora nori auginti vaikus, tuomet turime argumentą – tai neįmanoma natūraliu būdu. Net nesustojant prie to, kiek pagrįstumo yra natūralumo argumente apskritai, natūralumo argumento iš principo neturėtų naudoti žmonės, kurie tiki į pirmapradę nuodėmę, nėštumą nuo šventosios dvasios ir kūno iš numirusiųjų prisikėlimą. Kiekvienas tiki tuo, kuo tiki, bet tuomet neturėtų apeliuoti į natūralumą.
Šešta – mūsų Konstitucija draudžia pripažinti LGBT santuokas (nors ir leidžia pripažinti LGBT šeimas, partnerystę). Taip, mūsų Konstitucija santuokų (ne šeimų!) klausimu yra diskriminacinė ir prieštarauja savo pačios asmenų lygybės principui. Ją reik taisyti. Atmintina, kad Konstitucija priimta dar tuomet, kai Lietuvoje Baudžiamajame kodekse už savanoriškus suaugusiųjų homoseksualius santykius numatė baudžiamąją atsakomybę. Ot buvo laikai! Žmogaus teisių konvencija (toliau – ŽTK) , kuri yra tiesiogiai taikoma ir Lietuvos žmonėms, žmonių santuokos sudarymo klausimu nediskriminuoja (ŽTK 12 straipsnio lietuviškas „vertimas vyras ir moteris“ skiriasi nuo originalų visomis kitomis kalbomis „vyrai ir moterys“ – „ačiū“ to meto vertėjams).
Latvijos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, kad vienos lyties žmonės gali įteisinti šeimą (ne santuoką, bet partnerystę) teisminiu keliu, kol Latvijoje nėra galiojančio specialaus įstatymo. Lietuvoje teismai pasisakė priešingai. Prieš 2023 metų Kalėdas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutinai atmetė vyrų poros skundą dėl to, kad žemesni teismai atsisakė pripažinti (įteisinti) jų šeimą (partnerystę). Teismai argumentavo tuo, kad kol kas Lietuvoje nėra reikiamo įstatymo. Latvijos teismams tai nebuvo kliūtis. Ką gi, mūsų teismai patvirtino, kad Lietuvoje šiuo metu nei santuokos, nei partnerystės konkrečioms poroms valstybė nepripažįsta, nepaisant visų šeimų (ir skirtingų lyčių, ir LGBT, ir nepilnų) pripažinimo Konstitucijoje. Lietuviškos konstitucinių teisių gynybos priemonės išsemtos, dabar atviras kelias kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT). Tokių bylų ten nemažai ir jas visas valstybės pralaimi. Rusija, Rumunija, paskutinė iš pralaimėjusiųjų – Lenkija. Akivaizdu, kad dabar pralaimėsime mes.
Lenkijos byla EŽTT užtruko beveik šešerius metus. Galima prognozuoti, kad Lietuvoje tamsa LGBT šeimas gaubs dar panašiai laiko ir dar ilgiau, kol mūsų teismai ar Seimas ims vykdyti EŽTT sprendimą bei mūsų Konstituciją. Iki tol galėsim jaustis Tamsos aljanso šeimos klausimais dalimi ir nesvaičioti apie vertybinę priklausomybę Šiaurės ar Vakarų Europai.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net