Gyvename kultūroje, kur itin daug dėmesio skiriame jaunų žmonių sveikam vystymuisi ir tam, kad jų raidos poreikiai būtų užtikrinti. Kad tinkamai vystytųsi kalba. Kad būtų būtų sveika fizinė raida. Jaudinamės dėl emociškai sveiko vaiko augimo. Dėl kokių tik vaiko raidos poreikių nesukame sau galvos?! Tačiau išimtimi tampa lytiškasis vystymasis. Gaila, tačiau šis raidos aspektas mums neatrodo kaip asmenybės dalis, kuriai irgi reikalingi tam tikri slenksčiai, kuriuos būtina įveikti tam, kad asmenybė augtų pilnavertiška. Vietoj to, mes rūpinamės, kaip jaunų žmonių lytiškumą sukontroliuoti arba netgi užtvenkti. Ir šeimoje, ir instituciškai paauglių lytiškumą gebame matyti tik per rizikos akinius.
 |
| Akvilė Giniota | Asmeninio archyvo nuotr. |
Mums baisu, kad paaugliai mylėsis, kad neplanuotai nuo to pastos, užsikrės lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI), patirs seksualinį smurtą. Paauglių seksas mums turi vienintelę reikšmę – rizikos.
Liberaliuosius lytiškumo ugdymo palaikytojus minėtos rizikos varo į priekį ir jomis yra aiškinamas lytiškumo ugdymo poreikis: argumentuojama, kad, nesuteikiant informacijos, jaunuoliai neišmoksta valdyti savo seksualumo ir yra pažeidžiami patirti minėtas rizikas. Morale susirūpinę konservatyvieji taip pat linksniuoja rizikas, prie kurių, jų požiūriu, priveda pernelyg palaidas gyvenimas: jiems neramu, kad lytiškumo ugdymas tik pasufleruos idėjų, kaip „džiaugtis“ savo lytiškumu ir taip jaunuoliai neišvengs šių rizikingųjų negandų.
Ir nors į rizikas iš tikrųjų svarbu kreipti dėmesį, nes tai svarbus lytinės (taigi ir visuomenės) sveikatos rodiklių komponentas, vis dėlto jų valdymas neturėtų būti suvokiamas kaip lytiškumo ugdymas. Neplanuotų nėštumų, LPI ir seksualinio smurto prevencija yra tik dalis lytiškumo ugdymo. Tiksliau, turėtų būti tik dalimi lytiškumo ugdymo.
Vis dėlto, nors moksle ir pradeda įsitvirtinti jaunų žmonių lytiškumą normalizuojanti, o ne patologizuojanti mąstysena, didžioji tyrimų apie lytiškumo ugdymą dalis jo sėkmę matuoja tik per rizikų suvaldymą. Kitaip tariant, lytiškumo ugdymas yra rizikos valdymo disciplina. Ir tai yra itin problematiška. Akcentuojant riziką, jauni žmonės ir (iš)ugdomi, kad lytiškumas – tai problema. Mūsų (suaugusiųjų) fiksacija į rizikas, susijusias su paauglių seksualumu, jiems siunčia žinutę, kad lytiškumo srityje svarbiausias dalykas yra saugotis rizikų. Rizika rizika rizika. Ne suprasti save. Ne mokytis lytiškumą patirti kaip vienodai reikšmingą savasties dalį. Ne puoselėti šią dalį. Ne veikti oriai ir saugiai (nors tuo pačiu ir maloniai) iš vidinės motyvacijos. O ne vien iš išorinės – bijant.
Kuomet lytiniai santykiai suvokiami kaip rizika – ima rodytis, kad vienai iš lyčių ši sritis yra neva aktualesnė: tai lyčiai, kuri atsiduria rizikoje neplanuotai pastoti. Taip ugdome ne tik, kad lytiškumas – tai rizika, bet ir kad tai labiau merginų tema. Tad ir problema. Jauniems žmonėms nubraižome rizikų žemėlapį, tačiau sveiko seksualumo žemėlapio nebraižome (daugelis mūsų net padoriai ir nenutuokiame, kaip tokį derėtų braižyti, tačiau ir profesionalais*ėmis lytiškumo ugdytojais*omis nepasitikime.) O neheteroseksualiems jaunuoliams jokio žemėlapio net nebandome braižyti. Jiems*joms siunčiame žinią, kad jūsų žemėlapyje nėra. Ir gal netgi neturėtų būti…
Ir nors dėmesys rizikoms yra neabejotinai reikšmingas, vis dėlto tokiame procese visiškai pasimeta mintis apie tai, kad lytiškoji raida (ir dėl jos sukilęs seksualinis smalsumas) yra visiškai normatyvinis žmogaus formavimosi aspektas. Kad sukilusio seksualinio smalsumo turime laukti kaip normatyvinio, o ne nerimauti dėl jo artėjimo ar atėjimo kaip dėl kažko, kas yra pavojinga. Taip, jaunų žmonių (kaip ir ne jaunų) seksualumas turi rizikos komponentą – tačiau šis komponentas nėra visuma.
Remiantis mokslu, šiuo metu normatyvinis intymių santykių debiuto amžius yra ~15-a metų. Ir nors jaunas amžius (ir dėl nebrandos, ir dėl trūkstamų žinių) didina rizikos galimybę, tačiau lytiniai santykiai iki pilnametystės savaime nereiškia neigiamų padarinių. Abipusiu sutarimu, sąmoningai pasirinkti lytiniai santykiai, apie kuriuos poroje atidžiai komunikuota – nėra neigiamus padarinius sąlygojanti patirtis. Ne patys lytiniai santykiai suvoktini kaip automatiškai rizikingi, o tam tikros aplinkybės, kuriomis jie gali vykti. Kitaip tariant, ne pats seksas yra problema, o tai, kad dėl jo nesusitarta, nesikalbėta apie tai, ko reikia, kad abi dalyvaujančios pusės jaustųsi maloniai (ir fiziškai, ir emociškai), kad būtų naudojamos apsisaugojimo priemonės ir kad abi pusės jaustųsi galinčios pasakyti „ne“ bet kuriuo momentu (tai sveiko seksualumo bruožai, kuriuos lytiškumo ugdymas turėtų (turėtų) puoselėti). O kuomet lytiniams santykiams nėra pasirengta – apsisprendimas neturėti lytinių santykių (susilaikyti) yra sveikas jaunuolių sprendimas ir pasirinkimas.
Lytiniai santykiai ir jų iniciacija jauniems žmonėms yra svarbus riboženklis. Tai vienas iš aspektų, kaip jie patiria save, santykius, romantiką, savo lytinę tapatybę. Tačiau suaugę – su savo rizikos akiniais – negeba įžvelgti, kas aktualu jauniems asmenims. Jie nebeprisimena savęs, kai buvo paaugliai. Kadangi vargiai kas su jais kalbėjosi – nežino, kaip kalbėtis šiomis temomis (ir braižyti seksualumo žemėlapius). Neretai stokoja netgi elementarios empatijos paaugliams ir jų seksualiniam smalsumui. Arba paauglių poreikius supranta kaip nereikšmingus, laikinus, paviršutiniškus. Nes neva tik suaugusiųjų poreikiai yra rimti ir tikri. Atvirkščiai nei paauglių. Dėl to lytiškumo ugdymo tikslai ir turinys atspindi ne jaunų žmonių interesus, o suaugusiųjų nerimą.
Paauglių lytiškumas (ir seksualinis smalsumas) nėra tik arba rizikingas, arba pozityvus. Daugeliu atveju jis yra ir rizikingas, ir pozityvus. Savo gyvenimo tėkmėje kiekvienas jaunas žmogus atsiduria akistatoje su rizikomis, mokosi su jomis tvarkytis, patiria skirtingas pasekmes ir formuojasi pozityvius, kitaip tariant, sveikus elgesio modelius, kurių reikės ir pilnametystėje. Tai įprastinis vystymosi procesas. Ir lytiškasis vystymasis neturėtų būti išimtimi.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „#JeiguŽinotum“, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.