Jauni žmonės yra ateitis. Jauni žmonės yra dabartis. Nieko apie jaunimą be jaunimo. Tokios ir panašios frazės nuolat kartojamos, kai kalbama apie jaunuoliams aktualius klausimus ir valstybės ateitį, rašoma Tolerantiško jaunimo asociacijos pranešime. Bet kaip dažnai girdime jauną žmogų kalbantį apie jam svarbius klausimus?
 |
| Asociatyvi Kelly Sikkema/unsplash.com nuotr. |
-modified.png)
Danguolė Dilytė
redakcija@jarmo.net
Vilniui jau žengiant į 701- uosius metus, Tolerantiško jaunimo asociacija pristato savo dovaną – naują tinklalaidės ,,Iš Spintos’’ sezoną.
Dėmesio centre – moksleiviai
Ką moksleiviai galvoja apie Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą? Šis klausimas tapo paspirtimi naujajam Tolerantiško jaunimo asociacijos savanorių tinklalaidės sezonui. Šiais metais projekto „vinimi“ tapo moksleivių balsai.
Per pastaruosius metus turėjome ne vieną krizę ir visuomenei aštrų ar jautrų klausimą – karas Ukrainoje, dvi pabėgėlių krizės, pandemija ir nuotolinis mokymas, diskusijos dėl lytinio švietimo.
,,Jauni žmonės yra viso to dalis – jie taip pat savanoriauja, aukoja pinigus, turi adaptuotis prie pokyčių. Mes norime, kad moksleiviai būtų pilietiški ir patriotiški, bet vis dar negalime užtikrinti jiems nuo patyčių saugios mokyklos ar kokybiško lytinio švietimo. Jaunimui išreiškus susidomėjimą kažkokia sritimi, šaipomės iš jų esą jiems aktualūs klausimai nėra pakankamai svarbūs Lietuvai. Paskui stebimės jų apatija. Absurdas“, – teigia projekto Iš Spintos koordinatorė, Tolerantiško jaunimo asociacijos narė Kornelija.
Projekto savanorė Valerija pritaria: „Kartų konfliktas galbūt Lietuvoje nėra toks ryškus kaip kitose valstybėse, bet tikrai egzistuoja – tiesiog mes nekalbame apie jį. Vyresnioji karta, mokytojai dažnai skundžiasi autoriteto, pagarbos stoka, bet vengia matyti savo pačių problemišką elgesį. Negalima visko pateisinti sovietiniu auklėjimu, kurį patyrei“.
Pasak projekto dalyvės, moksleiviai taip pat susiduria su nepagarba, jaučiasi nematomi ir neįvertinti savo valstybės, kuri nuolatos kalba apie mažą gimstamumą ir jaunimo svarbą. „Prisimenu komentarus po Black Lives Matters protestų Lietuvoje, Fridays For Future renginių – maždaug, kodėl jaunimui rūpi tai, kas mūsų neliečia, yra toli nuo Lietuvos. Geriau pensijomis rūpintųsi. Man rodos, tai neblogai parodo, kiek mums iš tiesų svarbus jaunimas“, – įsitikinusi Valerija.
„Todėl iniciatyvos, leidžiančios išgirsti jaunuolių nuomones ir patirtis, Lietuvos visuomenei yra labai svarbios. Gyvename kartu toje pačioje valstybėje, bet dažnai taip nesijaučiame. Iš to kylantis nusivylimas ir pyktis tik didina susipriešinimą“, – įsitikinusi Kornelija.
Tai ką nuveikei?
Vienas iš didžiausių iššūkių kuriant tokį projektą – parodyti jo naudą savanoriams ir jaunimui. Nusprendus kurti antrąjį tinklalaidės sezoną, komanda reflektavo apie savo patirtis praėjusiais metais. Kokias temas norėtume paliesti? Kiek dėmesio skirti aktualijoms? Kokias klaidas padarėme?
„Vienas akivaizdžiausių dalykų buvo tai, kad mums reikia skirti laiko komandos stiprinimui. Reikia mokymų“, – projekto planavimo užkulisiais dalijasi Kornelija.
Naujas projektas, nauji iššūkiai – nauja ir komanda.
„Negalima remtis ta mintimi, kad jau dirbome kartu. Vieno projekto metu gali būti labai susivaibinęs, o vėliau matai, kad nieko nevyksta. Reikia lipdyti komandą iš naujo. Norėjome išvengti šios problemos, todėl nemažai reflektavome, kaip įsivaizduojame projektą, ko norime asmeniškai, kokios mūsų vertybės“, – teigia antrus metus projekte savanoriaujanti Eglė.
Planuojant projektą, kilo diskusijų dėl komandos narių gebėjimų stiprinimo. Tai – vienas svarbiausių projekto tikslų. ,,Jau rašydami projektą žinojome, kad norime ne tik kartu pasibūti, bet ir tobulėti kaip komanda, tapti atrama savo organizacijai. O tam reikia įgūdžių ir kompetencijų. Diskusijų metu nusprendėme, kad dirbant su podcasto formatu, mums būtų aktualu daugiau sužinoti apie šį formatą, jo galimybes“, – prisimena koordinatorė.
Jai pritaria ir šiemet prie projekto prisijungusi Raminta: „Man viskas buvo nauja: mikrofonas, audio pasakojimo metodai, temos, žmonės. Mokymų metu pamačiau, kaip rimtai komanda žvelgia į projektą, nori tobulėti, išbandyti naujus dalykus. Labai patiko“.
Savo pirmuosius metus projekte prisiminusi Eglė jai antrina: „Visiškas išėjimas iš komforto zonos srityje, kurios iki tol nesu bandžiusi. Sužinojau, kaip veikia garso įrašymo technika, pabandžiau pokalbį ne namie „ant sofos“, o studijoje prie mikrofono. Tikrai įdomi, nauja, man iki tol nepatirta situacija. Antrą kartą sėdant prie mikrofono buvo lengviau, jaudulio mažiau, tačiau jis vis tiek buvo. Šį jaudulį galėčiau palyginti su fotografavimu – esu fotografė, ir vis dar prieš kiekvienas vestuves sunku užmigti, nors jų jau fotografavau apie dvidešimt. Tai čia turbūt labiau asmenybės dalykas“.
Pasak projektą organizavusios Kornelijos, jai aktualiausi buvo komunikacijos mokymai. „Dirbant su jaunimu, su turinio kūrimu, labai svarbu pasiekti savo auditoriją. Medijos kasdien tobulėja, todėl mokymai yra būtinybė: kokios naujovės, kas aktualu jaunimui, kaip naudojantis socialiniais tinklais kalbėti apie žmogaus teises , kaip veikti tiktoke – tai buvo svarbiausi klausimai. Buvo smagu matyti komandos narius aktyviai dalyvaujant mokymuose“, – įspūdžiais dalijasi organizatorė.
Iššūkiai padeda tobulėti
Paklausti apie tinklalaidės ateitį, savanoriai neabejoja – projektą reikia tęsti. Mokymai suteikė naujų įgūdžių, kuriuos reikia panaudoti, iššūkiai – patirties, kuria norisi dalintis. ,,Jau iš karto baigus įrašą Raminta pasakė, kad šio epizodo pabėgėlių temai neužtenka. Tokia realybė – grįžęs namo ir perklausydamas įrašą supranti, kiek daug dar liko paklausti. Klausaisi ir galvoji: „Po galais, kaip galėjau pamiršti to paklausti?“ – juokiasi Kornelija.
Kolegė jai pritaria: ,,Tas epizodas išvis buvo ypatingas, nes pirmą kartą teko hostinti ir dar angliškai. Kai žinai, kad tavo balsą įrašo vėliau klausysis kiti, sunku išvengti streso. Bet po to jautiesi labai sustiprėjęs“.
Kita projekto naujovė – tinklalaidės epizodo vaizdo įrašas. Iki šiol tik garso įrašus kūrę, šiais metais komandos nariai bandė ir filmuoti.
„Stengiamės kuo daugiau bendrauti su savo auditorija ir žinome, kad jauni žmonės nori vaizdo, vien garso neužtenka. Tiesa, mums tai nėra lengva – kalbinome labai jaunus ir diskriminacija Lietuvoje patiriančius žmones, daugelis iš jų nesijaučia pasiruošę kamerai ar išvis jos vengia“, – iššūkiais dalijasi Raminta.
Projekto vizualizacija kūrusi Evelina sutinka, kad darbas su jaunimu reikalauja nuolat tobulėti: „Kai žvelgiu į savo piešinius pirmajam sezonui, matau – stilius kitoks, vadinasi, jau kažką naujo išbandžiau. O tai svarbu, nes norisi turėti auditorija, norisi pasiūlyti jai kažką įdomaus. Todėl turi nuolat eksperimentuoti“.
Savanoriai sutaria, kad jiems svarbiausia – bendruomenės kūrimas. Kol bus komanda ir klausytojai, bus ir naujas sezonas. „Aš čia dėl komandos. Smagu turėti erdvę, į kurią galiu ateiti ir savo žmonės, su kuriais gali kurti. Ir aišku, kad galiu piešti!“ – džiaugiasi Evelina.