„Buvo toks momentas, kai klausiau, o kas kitas, jeigu ne aš“, – ištarė Vilniaus miesto tarybos narė Rasa Račienė, prakalbusi apie tai, kodėl nusprendė žengti LGBTQ+ teisių aktyvizmo keliu. „Queer“ vaiką auginanti moteris pirmą kartą pirmuosiuose laikraščių puslapiuose pasirodė ir milžiniško visuomenės susidomėjimo sulaukė po to, kai šaltą 2021 metų spalį už uždarų durų susitiko su Prezidentu Gitanu Nausėda ir aptarė LGBTQ+ teisių padėtį Lietuvoje.
 |
| Rasa Račienė | lrs.lt nuotr. |
-modified.png)
jarmo.net
redakcija@jarmo.net
Ar verta kovoti už tai, kad kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo savo lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos, jaustųsi priimtas ir saugus savoje šalyje? R. Račienė neabejoja šios kovos prasme, nors sutinka – LGBTQ+ teisių aktyvizmas yra sekinantis ir ilgas procesas, o greitų pokyčių tikėtis būtų naivu.
Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) tinklalaidėje „Iš spintos“ politikė ir LGBTQ+ teisių aktyvistė atskleidė politinius užkulisius ir papasakojo apie organizacijos „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ veiklą kovojant su homofobija ir mėginant užtikrinti, kad LGBTQ+ asmenys bei jų šeimos būtų gerbiamos. R. Račienė taip pat prakalbo ir apie savo kaip aktyvistės kelią bei kokiais būdais ji siekia pakeisti visuomenės požiūrį į LGBTQ+ teises. „Aš suprantu, kad niekas greitai nepasidaro“, – pripažįsta ji.
 |
| Rasa Račienė | lrs.lt nuotr. |
TJA leidinyje „Šviesos kamuoliukas: Agotos kelias” rašoma, kad mūsų unikalios patirtys ir tapatybės raida gali stipriai paveikti tai, kaip mes suvokiame ir stipriname savo bendruomenę. Taip pat svarbu paminėti, kad artimieji taip pat gali turėti sudėtingą kelionę, kai susiduria su atsiskleidimu. Ši kelionė taip pat gali būti iššūkių kupina, bet svarbu suprasti, kad tai daroma dėl artimo žmogaus. Meilė ir supratimas yra svarbiausi, ir tai gali padėti visai šeimai pergyventi šį procesą kartu
R. Račienę kalbino TJA narės Kornelija Zaicaitė ir Eglė Norvilytė.
– Jūs esate LGBTQ+ vaikų teisių aktyvistė. Kas labiausiai motyvuoja jus kovoti už vaikų teises?
– Manau, kad visi tėvai, susilaukiantys vaikų, turi kovoti už juos, kokie jie bebūtų. Tame nematau ryškaus išskirtinumo užstoti vaiką, kuris priskiria save LGBTQ+ bendruomenei arba turi iššūkių gyvenime. Tai nėra nei problema, nei dar kažkas. Tai yra tiesiog iššūkis, su kuriuo susiduriame, ir žinojau, kad galbūt yra tas visuomenės nepasitenkinimas, kiti aplinkos veiksniai, kurie turi daug įtakos, tad man, kaip mamai, nebuvo didelio pasirinkimo, ką daryti toliau. Susiklosčius tam tikrai situacijai aš supratau, kad esu pasiruošusi apginti savo vaiko interesus. Tą ir padariau. Mes esame tėvai ir mūsų pareiga apginti savo vaikus.
– Su kokiais vidiniais iššūkiais tėvai susiduria priimdami savo LGBTQ+ vaikus? Ir su kokiais išoriniais iššūkiais jie susiduria, kai aktyviai nusprendžia prisidėti prie aktyvizmo? Juk gali būti ir artimųjų atstūmimas... Ar buvo vidinių kovų nusprendus žengti į LGBTQ+ aktyvizmą?
– Tai nėra kažkoks pasirinkimas eiti į aktyvizmą. Taip, galbūt visuomenė pamato, kad esi aktyvistas, bet man nebuvo tokio pasirinkimo, kad taip, dabar aš tapsiu aktyvistė. Aš, kaip mama, ėjau į viešumą. Galbūt tai vadinama aktyvizmu. Man tai buvo mano balso išsakymas viešai, nebesislepiant – žurnalistams, prezidentui, premjerei, kas manęs tik užklausdavo. Dariau kaip mama tai, ką galėjau geriausiai. Galbūt tik tada prisiimi tą poziciją, kad jau išėjęs viešai tu kalbi ne tik apie savo kažkokį asmeninį dalyką, bet tai priimi kaip pareigą kalbėti už visą žmonių grupę. Aišku, man tokios teisės nei kas suteikė, nei manęs kažkas prašė. Sakykim, taip įsivaizdavau, kad turi būti tokia mano veikla, pozicija. Buvo toks momentas, kai klausiau, o kas kitas, jeigu ne aš. Manau, daugelis sau tam tikrose gyvenimo situacijose užduodame šį klausimą. Jeigu mes laukiame kažkokios dovanėlės, tai mes ir laukiame, bet visada ateina akistata, ką aš padariau pati, kad galėčiau toliau gyventi su savo sąžine ir vertybėmis. Taigi, padarai sprendimą ir eini kalbėti tapdama aktyviste.
 |
| Asociatyvi Norbu Gyachung/unsplash.com nuotr. |
– Kaip jūs susidorojote su tuo bandymu jus nutildyti? Nes esate pasakojusi ne kartą, kad susilaukėte neapykantos kalbos žinučių, puolimo. Kaip jūs su tuo kovojate ir kokios pagalbos sulaukiate?
– Iš pradžių išties būna tas momentas, kai skaitai visus tuos komentarus ir priimi labai asmeniškai, nes tai liečia ne tik mane, bet ir mano šeimą. Vėliau, turbūt, priimi tai kaip faktą, kad tai yra komentarai žmonių, kurie manęs nepažįsta, jie yra skirti kažkokiam įsivaizduojamam žmogui ir tai nėra susiję su mano gyvenimu, asmenybe, darbu, karjera.
Buvo toks momentas, kai sau pati pasakiau, kad reaguosiu tada, kai tas mane palies gyvai: kai gatvėje susilauksiu kokio nors užgaulaus komentaro ar agresijos. Susitaikiau su ta mintimi, kad galbūt pas mane nebeateis žmonės gydytis (esu gydytoja).
Bet per visą tą laiką, kiek esu žinoma kaip mama, turinti LGBTQ+ vaiką, nė karto nepatyriau jokio panašaus pobūdžio išpuolio. Neigiamas man skirtas žinutes, kurias gavau, galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai viena yra ką žmonės anonimiškai sako. Klausimas, ar tai verta kažkokios reakcijos. Aš manau, kad ne. Reikia žiūrėti į tai, kas tave išties paliečia.
–Jūs esate viena iš „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ steigėjų. Ar tėvai sulaukia pagalbos, kreipiasi, gauna psichologinę paramą?
– Emocinės paramos grupė egzistuoja jau seniai. „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ perėmė šią emocinės paramos grupę pakankamai neseniai. Tie susitikimai vyksta kas mėnesį. Atsiranda vis daugiau tėvų. Dalijamės ne tik informacija, bet ir savo išgyvenimais. Jau bręsta tos strategijos, ką galėtų padaryti tėvai, į ką kreiptis, kad padėtų savo vaikams gyvenime. Tėvų balsas labai svarbus. Kiek man jau teko susidurti su pasauline praktika, tėvų judėjimo įtaka labai stipri.
.jpg) |
| Asociatyvi Patrick Perkins/unsplash.com nuotr. |
– Paminėjote pasaulinę LGBTQ+ tėvų organizacijų praktiką. Žinau neseniai dalyvavote JAV LGBTQ+ tėvų ir vaikų organizacijos PFLAG renginyje. Ar semiatės iš jų idėjų, kurias galbūt panaudotumėte Lietuvoje? Kuo skiriasi jūsų organizacijos veikla nuo anos organizacijos?
–Pirmiausia šis renginys Vašingtone buvo skirtas paminėti tėvų, palaikančių savo LGBTQ+ vaikus, veiklą. Jie veikia jau 50 metų, yra išplėtoję didžiulį tinklą, sudarantį mažesnes organizacijas, kurios susijusios tarpusavyje ir apėmusios visas Jungtines Valstijas. Žvelgiant istoriškai, prieš 50 metų praktiškai irgi buvo viena mama, kuri užkūrė tą judėjimą. Kadangi Lietuva atsilieka nuo Vakarų valstybių, tai mes jau turime tą pradžią, kaip Amerikoje prieš 50 metų. Tik nesu viena. Bet principas panašus. Matant, ką ta organizacija daro, tai tos idėjos išties įkvepia. Ir tuomet tikrai kyla noras ir mūsų organizaciją auginti. Aišku, tenai žmonėms tai yra kaip darbas. Kažkokią dalį laiko jie skiria darbui organizacijos viduje. Tai negali būti podarbinė veikla, kai karts nuo karto kažką tai padarai. Tai išties ateina tas supratimas, kad kol mes neturėsime žmonių, kurie kasdien po kelias valandas planuoja, daro, tai tol mes ir būsime mažiau matomos. Kita vertus, negaliu nei vieno įvykio nei paspartinti, nei sulėtinti. Tikrai mamos yra ir jų jungiasi vis daugiau, ir manau, kad susitiprėsime.
– Grįžkime šiek tiek į Lietuvą. Minėjote, kad matote savo organizacijos prasmę ir svarbą. Ką unikalaus, kalbant apie LGBTQ+ teisių gynimą ir įtvirtinimą, atnešė „Mamos už LGBTQ+“?
–Aš manau, kad vienas labiausiai matomų dalykų įvyko daugiau nei prieš metus. Tarptautinės šeimos dienos proga Katedros aikštėje suorganizavome šventę „Visos šeimos svarbios“. Tai buvo didžiulis renginys. Padėjo „Laisvės TV“. Vyko diskusijos, koncertas, sudalyvavo visi valdžios atstovai – atvyko Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Premjerė Ingrida Šimonytė, ištransliuota ir Prezidento vaizdo kalba. Aš manau, kad tai buvo ryškus renginys, suorganizuotas „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ organizacijos. Ir tikiuosi, kad tokių ryškių renginių, o gal ir mažiau šviečiančių, dar turėsime.
 |
| Rasa Račienė ir Lina Plieniūtė | LGL/A.Didžgalvio nuotr. |
– Ko jūsų organizacija tikisi iš kitų nevyriausybininkų arba aktyvistų, dirbančių žmogaus teisių, LGBTQ+ srityje?
–Turime pastovų palaikymą iš Žmogaus teisių centro ir Lygių galimybių kontrolieriaus įstaigos, kai kilus kažkokiam klausimui ar bandant paruošti kažkokią medžiagą, visada mes turime žmones, į kuriuos galime kreiptis ir su kuriais bendradarbiaujame.
Na, ir įvardyčiau priešišką dalyką. Aš manau, kad yra labai didelė reikšmė tarp palaikytojų turėti ne žmogaus teisių aktyvistų, o kitų organizacijų, kurios mažiau susijusios su žmogaus teisėmis, bet jas supranta. Nes iš principo norint pokyčių visuomenėje reikia mums visiems susikalbėti ir susitarti dėl daugybės dalykų.
– Kai kalbėjome už laidos ribų, pasakojote, kad kažkurioje šalyje buvo pradėta rodyti reklama su paprastos šeimos įprastais dienos epizodais ir vis daugiau palaikymo sulaukė partnerystė arba santuoka. Priminkite, kurioje šalyje tai buvo?
– Tiesiog Kosta Rikoje irgi buvo pribrendęs klausimas įteisinti santuoką, neutralią lyčiai, tai reiškia kad galėtų tuoktis vienalytės poros, tai jie tuo metu šalyje turėjo 40 proc. palaikymo. Tam, kad šį rodiklį būtų galima persverti virš 50 proc., kilo idėja parodyti kasdienį gyvenimą šeimų, priskiriančių save LGBTQ+ bendruomenei, ir po pusės metų jiems pavyko pasiekti 52 proc., ir šalyje buvo priimta santuoka.
.jpg) |
| Rasa Račienė dalyvauja 2022 gegužės 15-ąją surengtoje akcijoje „Visos šeimos – svarbios“ | Eglės Norvilytės nuotr. |
– Kaip manote, kas galėtų paskatinti tėvus prisijungti prie jūsų organizacijos, kad būtumėte didesni, stipresni?
– Sunku būtų įvardyti. Aš manau, kad tėvai pirmiausia ieško emocinės pagalbos. Jiems irgi yra šioje priešiškoje aplinkoje nelengva. Nekalbėsiu apie tuos tėvus, kurie nepriima, atsisako, pasmerkia, nori išgydyti. Mūsų organizaciją renkasi tie tėvai, kurie išreiškia absoliutų palaikymą savo vaikams. Man sunku atsakyti, ką reikėtų padaryti. Tiesiog galbūt kuo labiau mes normalizuosime tą visuomenę, galbūt atsiras daugiau tų tėvų, bet šiai dienai, vėlgi, tėvai ieško emocinės paramos, ir daugelis, kurie ją gauna, pasilieka. Emocinės paramos grupę matome kaip organizacijos dalį, kurioje ieškai tų mamų ir tėčių, kurie norėtų aktyviai įsijungti ir būti organizacijos dalimi.
– Organizacijoje turite ir tėčių?
– Tikrai jungiasi ir tėčiai.
– Smagu girdėti. O ar turite tėvų, kurie neaugina LGBTQ+ vaikų, bet vis tiek prisijungia į organizaciją?
– Ne. Bet, kaip ir sakiau, tas bendradarbiavimas su kitais žmonėmis, kurie neturi tiesioginės sąsajos, yra labai svarbus.
– Ar tas dėmesys, kurio jūs sulaukėte, paskatino daugiau žmonių ieškoti pagalbos, daugiau į jus kreiptis, klausti, kur ieškoti informacijos, kaip padėti savo vaikui?
– Taip, didesnė dalis žmonių mūsų organizaciją susirado po to viešo apsilankymo pas prezidentą. Buvimas viešumoje, matomumas įkvepia žmones ieškoti, pagaliau imti kažkokį pavyzdį. Net nesuskaičiuočiau, kiek esu gavusi gerų komentarų. Labai smagu matyti palaikančias mamas.
 |
| Rasa Račienė | LGL/A.Didžgalvio nuotr. |
– Kokią įtaką įgyta patirtis daro jūsų požiūriui į žmogaus teises ir aktyvizmą? Ar kažkaip keičiasi? O gal pradžioje tikėjotės vieno, o gavote kitą? Jūs atėjote, sakote, ne į aktyvizmą, bet gavosi, kad žmonės jus vis tiek laiko aktyviste. Ar gavote tai, ko ir tikėjotės pradžioje?
– Aš turbūt nieko nesitikėjau eidama, man turbūt buvo svarbu išreikšti poziciją. Aš tikrai nesu naivi, kad galvočiau, jog vien mano išėjimu kažkas tai pasikeis. Suprantu, kad norint pokyčių visuomenėje reikia ne vienerių metų ir ne vieno pavyzdžio to matomumo. Tai visa tai mane paskatino toliau eiti. Dalyvavimas savivaldybių rinkimuose irgi buvo išdava to noro eiti tuo keliu, kad galėtum žmonėms padėti. Pirmas žingsnis – tapti matomu, kalbančiu žmogumi ir įgyti įtakos sprendimams.
– Paprastai susiklosto situacija, kai prie aktyvizmo prisijungę žmonės galiausiai greitai nepamato pokyčių visuomenėje ir ta motyvacija krenta, galiausiai žmonės nusivylę pasitraukia. Jūs šiuo metu pasukote į politiką. Įdomu, ar ta patirtis nevyriausybiniame sektoriuje padarė tam įtaką? Ar matote politiką kaip tą kitą žingsnį? Matote ten daugiau galimybių?
– Gal taip vienareikšmiškai negalėčiau atsakyti. Norėčiau sureaguoti į teiginį, kad dalis žmonių prisijungia prie aktyvizmo, bet galiausiai pavargsta. Paprasčiausiai vis tiek tai yra jaunesni žmonės, kuriems rezultato reikia čia ir dabar. Aš visą gyvenimą kaip odontologė kovojau už sveikus vaikų dantis ir tikrai tam įdėjau didelę profesinę patirtį, tai tas manyje suformavo supratimą, kad dalykai greitai nevyksta. Šiuo metu ir savivaldybėje sveikatos srityje matau, kad norint net ir paties mažiausio pokyčio reikia daug darbo įdėti. Taigi, aš suprantu, kad niekas greitai nepasidaro. Žingsnis eiti į politiką įvyko natūraliai, nes esu susijusi su ir sveikatos sritimi, ir su žmogaus teisėmis, tai nusprendžiau pamėginti dar vieną sritį, nes išties įdomu stebėti visus politinius procesus. Tikiu, kad kaupiant patirtį dar atsiras kažkokių iššūkių, kuriuos norėsis įveikti.
– Ar dirbant pačioje taryboje pavyksta kažkiek pakeisti pačių tarybos narių požiūrį į LGBTQ+ žmones? Nes mes matome, kaip viskas vyksta Seime, gal kažkas pakeičia nuomonę, gal kažkas ne. O ar būna taryboje tokių pasikeitimų? Kai buvo minima LGBTQ+ žmonių matomumo diena, Rotušės aikštėje plevėsavo LGBTQ+ vėliava. Kažkas tai iniciavo. Ar būta didelio pasipriešinimo? Kaip ten procesai vyksta?
– Pirmiausia savivaldybė nesprendžia LGBTQ+ klausimų iš esmės. Tai, kas vyksta Seime, ten yra visai kita aplinka ir lygis. Savivaldybė jau kelerius metus turėjo tradiciją minint Tarptautinę dieną prieš homofobiją, bifobiją ir transfobiją apšviesti pagrindinius objektus, tame tarpe ir Rotušę, vaivorykštės spalvomis. Šiais metais tas buvo primiršta. Bet paraginus Žmogaus teisių komisijos pirmininkei, buvo kreiptasi į savivaldybės atitinkamus atstovus, tai tas buvo padaryta. Bet Žmogaus teisių komisijoje, kurioje irgi dalyvauju, buvo susidūrimas, kai pritarėme moksleivių kreipimuisi dėl gyvenimo įgūdžių pamokų. Iš opozicijos buvo vieno asmens, kuris dalyvauja ir kitoje veikloje, ryškesnio pasipriešinimo, bet tai viskas, viešos kovos nebuvo.
– Jūs palietėte labai gerą aspektą – savivaldybei nelabai aktualūs žmogaus teisių klausimai. Keista, nes juk savivalda yra arčiausiai žmogaus. Kaip būtų galima daugiau atnešti žmogaus teisių klausimų į savivaldos sferą?
– Pirmiausia patys žmonės turėtų atnešti tą problematiką, kurią jie mato, ir kurią reikėtų išspręsti, nes nebūtinai tu žinai konkrečias problemas, su kuo galimai žmonės susiduria. <...> Mes ir su mamomis kalbėjome, kad reikia sąrašo problemų, su kuriomis tėvai susidūrę konkrečiai. Jeigu kalbame apie sveikatą, galbūt reikėtų daugiau informacijos gydytojams, gal keisti nuostatus, pagerinti LGBTQ+ žmonių jauseną, prieinamumą sveikatoms priemonėms. Deja, nei santuokos, nei teisių savivaldybė negali suteikti iš viršaus. Svarbu viskas, kas susiję su kasdieniu gyvenimu, tarkime, patyčios mokykloje... Tai klausimai, kurie gali būtų sprendžiami. Šiandien labai aktuali problema yra psichotropinių medžiagų vartojimas. Ir savivaldybėje yra dedama daug pastangų, kaip sukurti strategiją, kaip vis tik mokyklose kurti saugias erdves.
– Paminėjote saugias erdves mokyklose. Gal galėtumėte papasakoti plačiau? Gal jau kažkas daroma dėl saugių erdvių mokyklose?
– Tai čia švietimo skyrius labiau galėtų pakomentuoti. Mano sritis yra sveikata, sportas, taip pat dalyvauju Žmogaus teisių komisijoje. Tai iš komisijos kol kas dar tikrai negalėčiau pasakyti konkrečiai vilniečiams, kas galėtų būti daroma, bet tai tikrai ateity bus svarstoma. O sveikata, sportas – sritys, apie kurias turiu daugiau informacijos. Šiai dienai tam tikrose mokyklose diegiamas saugių modelių kūrimas.
– O gal galėčiau paklausti apie Vilniaus mieste esančius aktualius sveikatos klausimus LGBTQ+ žmonėms?
– Neturiu tokios informacijos. Tokio klausimo nėra buvę darbotvarkėje. Kol LGBTQ+ žmonės patys neatneš problemų, kurias pateiks kaip reikalingas spręsti, tol tokio klausimo nebus darbotvarkėje.
– Bet galbūt jūs pati pradėjusi dirbti taryboje iš LGBTQ+ žmonių sulaukėte kažkokių pasiūlymų, patirčių, pasidalijimų?
– Na, aš vis dar laukiu.
– Tada puikus momentas paraginti tinklalaidės „Iš spintos“ klausytojus, kad jeigu turite kokių idėjų, kurios galėtų būti įgyvendintos, kreipkitės į Rasą Račienę.
Manau, svarbu paminėti, kad kiek kalbėjome su LGBTQ+ bendruomene, Vilniaus situacija šiek tiek liūdina, nes buvo ne vienas išpuolis prieš bendruomenę: ne kartą išterliota vaivorykštės perėja, taip pat požeminėje perėjoje vyko tie vadinamieji vėliavų karai. Kaip jūs pati jaučiatės po tų įvykių? Ar siekiama didesnio bendradarbiavimo su nevyriausybiniu sektoriumi?
– Kalbant apie perėją, tai ji tikrai ne vieną kartą buvo perdažyta ir savivaldybėje buvo priimtas sprendimas, kad dažysime tiek kartų, kiek reikės, kiek ji bus sugadinta. Ir tai buvo daroma. Aš tikrai matau daug galimybių dirbti toliau ir jeigu aš sulauksiu daugiau klausimų, kurie galimi išspręsti, tai darysiu. Ateikite, sukonkretinkite, pasakykite ir visais tais aspektais dirbsime.
– Neseniai turėjome diskusiją apie tai, kaip reaguoja kolegos, kai žmogus iš nevyriausybinio sektoriaus pasuka į politiką. Ar jūs sulaukėte daugiau palaikymo, ar kritikos?
– Sulaukiau kritikos, kad ėjau į savivaldybę, o ne į Seimą.
– Kaip, pasukusi į politiką, matote savo organizacijos ateities perspektyvas?
– Aš labai norėčiau matyti organizaciją, panašią į Amerikos tėvų organizaciją PFLAG – kad turėtume kiekviename didesniame Lietuvos mieste tėvų grupes, kurios būtų pasiekiamos tiems, kuriems reikia bent emocinės paramos.
LGBTQ+ vaikų tėvai, ieškantys paramos, palaikymo ar pagalbos, gali kreiptis: e. p. mamosuzlgbtq@gmail.com arba „Facebook“ grupėje „Mamos už LGBTQ+ vaikus“.