Projekto idėja ganėtinai paprasta – suteikti jaunimui įrankį kalbėti apie jiems svarbius klausimus ir išgirsti jų patirtis. Bet ją išties įgyvendinti – gali būti keblus uždavinys. Kodėl? Tolerantiško jaunimo asociacijos komanda ir jos kalbinti moksleiviai dalinasi savo pastebėjimais, kodėl taip sunku išgirsti moksleivių balsus.
 |
| Asociatyvi Felicia Buitenwerf/unsplash.com nuotr. |
-modified.png)
Danguolė Dilytė
redakcija@jarmo.net
2022 metų vasarą Tolerantiško jaunimo asociacijos komandą pradėjo įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės paremtą projektą „Iš Spintos“. Jo metu buvo sukurta tinklalaidė jaunimui, kurioje jauni žmogaus teisių aktyvistai iš Vilniaus tyrinėja jiems aktualias žmogaus teisių problemas. Kaip teigė projekto idėjos autorė Kornelija, tinklalaide siekta geriau pažinti ir užmegzti ryšį su Vilniaus jaunimu.
„Svarbiausias tikslas – išgirsti jaunų žmonių balsą, nuomonę, patirtis. Leisti jiems patiems kalbėti apie tai, kas jiems aktualu. Pirmasis sezonas pavyko, nes fokusavomės į Asociacijos bendruomenę – kokie klausimai svarbūs savanoriams, kokias temas komanda norėtų patyrinėti.
Projektas buvo ganėtinai asmeniškas visiems. Kurdami epizodus, supratome, kad tik krapštome paviršių. Norėjosi eiti giliau – antras sezonas tapo būtinybe“.
Pasak Kornelijos, jį planuojant labai greitai išryškėjo pagrindinis siekis – pakalbinti moksleivius.
„Kažkuriuo metu faktas, kad komandoje nesant moksleivių tampa sunku kalbėti apie jaunimo iki 18 metų aktualijas, pradėjo mus graužti. Į mokyklą patys negrįšime, todėl atsakymas buvo akivaizdus – pakalbinti moksleivius“, – prisimena tinklalaidės koordinatorė.
Procesas atrodė paprastas – susisiekti su mokyklomis, užmegzti ryšį su moksleiviais, padaryti keletą susitikimų, šiek tiek jiems pamentoriauti ir voila – naujas epizodas. Kornelija prisimena išsiuntusi laiškus visoms Vilniaus mokykloms, kuriose mokosi gimnazinių klasių amžiaus moksleiviai – atsakymą gavo iš trijų. „Tiek to ir atsakymo: „Ačiū, jūsų kvietimą gavome. Pasidalinsime su moksleiviais.“ – trukteli pečiais Kornelija. Sako nesanti naivi – supranta, kad mokyklų administracijos apkrautos darbais, o Vilniaus mokyklos dažnai pačios savo moksleiviams gali pasiūlyti įvairių veiklų. Bet tokia tyla glumina – laiškas nepasiekė adresato ar buvo ignoruotas?
Kodėl negirdime jauno žmogaus?
Nesulaukę atsakymo iš Vilniaus mokyklų, Tolerantiško jaunimo asociacijos nariai „grįžo namo“ – tai buvo ženklas, kad norint kalbėti, dar reikia išrasti kelius kaip prieiti prie auditorijos, kurios balsą ir nuomonę norėjome išgirsti. Išeitį radome per savanorystės mugę. Taip moksleivių ambasadorėmis tapo Mantė iš Vilniaus Žirmūnų gimnazijos, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivė Greta Pinelytė ir Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazistė Augustina Aleknaitė.
Pasak projekto koordinatorės Kornelijos, kvietimai į projektą buvo siųsti, bet moksleivės apie šį projektą mokykloje kalbant negirdėjo. Moksleivės vieningos – projektas joms patiko.
„Žiauriai patiko projektas, labai kieta galimybė pasidalinti, ką galvoji: ir klausimai tokie iš jaunimo pusės, iš jaunimo organizacijų pusės ir dar su draugais padiskutuoti tokiais klausimais labai įdomu – temom, kur atrodo, kad tos temos visur visada plaukioja, bet tu kaip ir neprisėdi jomis padiskutuoti ir pasižiūrėti, ką tavo draugai mano tomis temomis“, – projekto įspūdžiais dalijasi moksleivė.
Mantė jau seniai seka Tolerantiško jaunimo asociacijos veiklą – kolekcionuoja Asociacijos kuriamo komikso numerius ir naudojasi programėle „Rainbow Challenge“. „Dabar kojinių noriu!“ – moksleivė tikisi, kad dalyvavimas projekte ją priartins prie tikslo.
Merginos pripažįsta – jei esi nepilnametis, lieki neišgirstas.
„Man atrodo, kad labai toks sunkus kelias, kad mes būtume išgirsti. Mes galime daug ką daryti – eiti į mokyklos tarybą, po to tavo klausimas eina į Lietuvos moksleivių sąjunga, po LMS į savivaldybę, iš savivaldybės, jei labai reikia, eina toliau. Bet kad aš kaip žmogus galėčiau kažkur eiti ir skleisti savo nuomonę – nu žiauriai sunku yra ir net nėra lengvai pasiekiamas mums dalykas. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės pasisako per žiniasklaidą ir panašiai – mes kaip jaunimas nelabai turim tokių galimybių.
Pilnamečiai turi galbūt daugiau šansų kažkokių, nepilnamečiams yra žiauriai sunkus ir ilgas kelias. Bet ir esamas kelias, per mokyklos tarybas nieko negarantuoja: jeigu aš nueičiau į savo mokyklos tarybą ir pasakyčiau ką nor, aš nežinočiau, ar jie perduos Lietuvos moksleivių sąjungai tai, ar ne. Ir taip tas tavo balsas, atrodo, kad tam tikrais atžvilgiais ir pradingsta“, – svarsto Mantė.
Augustina pasigenda ir pačių moksleivių motyvacijos: jos manymu, norint įmanoma rasti galimybių veikti, bet jaunuoliams stinga įgūdžių, nes neformalioms jaunimo veikloms mokykloje skiriamas menkas dėmesys.
„Aš sakyčiau, kad dauguma žmonių, jei žinotų, kur rasti tas galimybes, jie įsitrauktų. Bet tiesiog jie dažniausiai galvoja, kad jų draugai prisijungia prie organizacijos, nes ten juos kažkas pakvietė ir ten aš negaliu eiti, ir jie nepagalvoja, kad šios organizacijos yra atviros kiekvienam.
Aš manau, kad čia yra ne kiek pačių organizacijų problema, bet gal pavyzdžui, mokyklų neįsileidimo problema, kur tiesiog visas dėmesys skiriamas tik mokslui, ir absoliučiai neskiriama dėmesio ten kokiai savanorystei“, – teigia Augustina.
Moksleivės pateikia ironišką pavyzdį – jaunimo politikos, kurios vienas svarbiausių prioritetų – jaunimo balso atstovavimas – moksleiviai baidosi. „Turėjau diskusiją apie tai – pats pavadinimas, jaunimo politika – į ją įeina ne tik politinės organizacijos, bet jos iš karto labai atstumia, nes žmonės galvoja – ką aš čia nieko bendro neturiu su politika, čia taip sudėtinga, aš nieko nesuprantu. Bet jaunimo politika nėra tik politinės organizacijos. O jeigu ir yra – jos būtent skirtos jaunimui, kad jis galėtų suprasti tą politiką ir išbandytų ją sau. Nereikėtų baimintis suaugusiųjų reikalų“, – savo patirtimi dalijasi Augustina.
Pas ką jaunimas ateis?
Moksleivės pripažįsta – nereikia tikėtis, kad kiekvienas jaunuolis bus aktyvus. „Ne kiekvienas žmogus gali skirti laiko, kurio iš jo prašo. Dabar jaunimas veikia privačiuose būreliuose – sportas, menas ir taip toliau. Ir nėra to laiko ar trūksta mūsų savivaldybei to viešinimo, kaip mes galime duoti tą laiką ar kaip žmonės gali panaudoti savo laiką tinkamai. Jei būtų tinkama tų galimybių sklaida, galbūt. Bet vėlgi – egzistuoja jaunimas, kuriam tiesiog nesinori kažką veikti“, – teigia Mantė.
Jos manymu – aktyvius žmones reikia užsiauginti. Viskas ateina iš šeimos – jei šeimoje nekalbama apie žmogaus teises, ekologiją – jis ja ir nesidomės, todėl neturės noro ir aktyviai veikti.
„Čia reikia kartų kaitos. Deja, viskas labai užstrigę – dalis moksleivių niekuo nesidomi, jų tėvai išvis tokiomis temomis nekalba, o mokyklas riboja Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas – per vėlu su septyniolikmečiais kalbėti apie žmogaus teises. Jie jau ateina su savo pažiūromis – reikia eiti pas dvylikametį“, – mano moksleivė.
Merginos mano, kad NVO turėtų daugiau bendradarbiauti – taip galėtų pasiūlyti jaunam žmogui kažką naujo, geriau ištransliuoti jų poreikius.
„Bet man atrodo, kad labai svarbu išgirsti skirtingų pažiūrų žmones. Pavyzdžiui: buvau diskusijoje – ateina liberalas ir ateitininkas. Ateitininkas sako: mes tikriausiai daugeliu klausimu nesutarsim. Mes kalbėjome apie religiją, ir aš dabar galvoju: nu tikiuosi dabar neprasidės kažkokių didelių konfliktų čia. Na, kalbam ramiai apie religija ir tada vienas taip hop – koks jūsų požiūris i homoseksualius santykius? Ir aš galvoju – va čia dabar prasidės. Nu nes tikrai mūsų ne tas pats požiūris. Nu mes diskutuojam, kai kurie argumentai, nesakau, kad logiški, bet suprantu, ką nori pasakyti – nes senovėje taip nedarydavo „bet juk darydavo Antikoje! Nu bet toks įdomus atvejis – išgirsti kitą pusę“, – pasiūlymu dalijasi Mantė.
Jai pritaria ir Augustina – Lietuvoje trūksta tikrų diskusijų.
Pati moksleivė norėtų dalyvauti tokioje, kurioje moksleiviai galėtų diskutuoti su ekspertais, mokytojais. Jos nuomone, jaunimą traukia trumpalaikės iniciatyvos, neformalios grupės. Fridays for future, kitos grupės neturi tokios aiškios hierarchijos, veiklos ir dalyvavimo apibrėžimo. Tai atspindi šiuolaikinio jaunimo nusivylimą organizacijomis: jei nėra rezultatų – kam jungtis. Tačiau ji nenusisuka nuo jų.
„Aš išmokau ten visko, nuo komandos valdymo iki ką daryti, kai vidury renginio dingsta elektra. Tu išmoksti tiesiog kontroliuoti ir save ir savo komandą kritinėse situacijose, kaip pasiruošti, organizuoti renginius, kaip viską padaryti labai labai greitai. Ir aš sakyčiau, kad čia yra įgūdžiai, kuriuos daug žmonių turėtų mokėti. Nes jie padeda visose kitose gyvenimo situacijose – tiesiog ramiai reaguoti į vykstančius įvykius, nes tu visada žinai, rasi sprendimą“, – patirtimi dalijasi Augustina.
Pasak Mantės, jaunimui labai svarbus asmeninis ryšys.
„Reikia rūpintis savo žmonėmis. Man irgi buvo sunkus periodas – sirgau depresija, negalėjau veikti, – tiesiog negalėjau prisiversti išlipti iš lovos . Ir kartą gavau žinutę: „O, Mante – ar tau viskas gerai?“ Ne tai, kad kodėl neatėjai, bet ar tau viskas gerai. Ir aš iš karto pasijutau saugi. Man viskas gerai. Ir dabar aš jaučiuosi, kad NVO (aut. past. Mantė savanoriauja Liberalaus jaunimo organizacijoje) mano namai. Tai jei organizacijos susitelktų į tai, ką duoti žmogui – ateitų daugiau žmonių“, – teigia moksleivė.