Nemažai mano sutinkamų tėvų sako, kad jeigu mano vaikas bus homoseksualus – tada aš jį palaikysiu. Bet aš noriu pasiūlyti galvoti kiek kitaip: ne jeigu bus homoseksualus, o jeigu yra homoseksualus.
Asociatyvi freepik.com nuotr. |
Akvilė Giniotaitė, lytiškumo ugdymo specialistė, „Ne Kopūstų Vaikai“ autorė
facebook.com/groups/nekopustuvaikai
Pirmuoju atveju, pasakę šią frazę mes galbūt pasijaučiame progresyvūs ir tada ramiai sau toliau gyvename – apatiškai (arba net skeptiškai) nusiteikę LGBTI+ klausimų atžvilgiu. Negalvojame, kad mums kažką savo elgesyje reikia keisti. Nes nors ir nesame atmetę galimo vaiko homoseksualumo perspektyvos – mes esame ją nustūmę į ateitį. Jeigu nutiks – tada ir žiūrėsim, ką daryti.
Bet savo vaiką ir galimą (pabrėžiu – galimą) jo:s homoseksualumą turime palaikyti jau dabar.
Atitinkamai elgtis turime esamuoju, o ne būsimuoju laiku.
Tuoj pasakysiu, kaip elgtis, bet prieš tai atsakysiu į klausimą, o kodėl?
Kai mūsų vaikai savo seksualinės orientacijos ir tapatybės klausimus sprendžia jau užaugę (nes paauglystėje galbūt nebuvo tam erdvės, o galbūt vaikas sprendė visai kitus klausimus) – absoliuti dauguma ir prieš, ir per, ir po atsiskleidimo kitiems turi ilgai ir sunkiai mokytis priimti save.
Asociatyvi freepik.com nuotr. |
Per nugyventus metus žmonės išmoksta homoseksualumą matyti kaip trūkumą, kaip menkesnę žmogiškumo formą, kaip prastesnį vyriškumą ar moteriškumą, kaip pajuokos objektą, kaip kažką truputį šlykštaus, kaip dalyką, kurį iš pradžių reikia slėpti. O po to atskleisti.
Tad jeigu savo vaikui leidžiame perimti šias žinutes dabar – mes tikrai nepalaikome savo vaiko homoseksualumo ateityje. Nes išmokę ir perėmę visas tas žinutes apie kitus – supratę esantys homoseksualūs – mūsų vaikai ima tas žinutes taikyti ir sau. Užtat ir priimti save yra taip sunku. Dėl to ta homofobija ir yra tokia smurtiška. Nes ji graužia ir iš išorės, ir iš vidaus. Jeigu vis tiek neaišku, kame čia drama – rekomenduoju pažiūrėti „Hannah Gadsby: Nanette“.
Tai kaip elgtis? Štai strategija:
Įsitikinkime, kokias žinutes apie LGBTI+ siunčiame. Ką vaikas išgirsta? Ar mūsų „tolerancija” formali, ar išties kylanti iš priėmimo ir empatijos? Net jeigu mūsų vaikas nėra ir nebus LGBTI+, mūsų perduota samprata padės jam:jai elgtis kur kas draugiškiau su tais, kurie yra. Taip apsaugosime ir kitų žmonių vaikus nuo nepalankių nuostatų.
Klausykimės savęs, ar nepiktnaudžiaujame ateities scenarijų savo vaikui kūrimu: „kai turėsi vyrą/žmoną”, „kai susirasi merginą/vaikiną”, „ar jau turi kokią mergaitę/berniuką simpatiją?” Visos šios replikos replikėlės atrodo kaip visai nekaltas foninis reikalas. Kaip bajeriai bajerėliai (nors ir vaikų sąskaita). Nes mes juk žinome, kad savo vaiką palaikysime bet kuriuo atveju? Bet kai ištariame tokias ir panašias frazes – mūsų vaikui atrodo būtent atvirkščiai. Mūsų vaikui baisu, kad iš manęs tikisi būti „normaliu”, o aš toks nesu. Nes nepateisinu savo mamos/tėčio/močiutės/senelio etc. lūkesčio. Juos nuviliu.
Jeigu vis tiek norisi projektuoti ateitį – įtraukime į žodyną „jeigu” – jeigu turėsi žmoną/vyrą. Jau truputį geriau skamba: taip, tarsi būtų ir kitų variantų būti „normaliu”.
O jeigu norime, kad mūsų vaikui neliktų abejonių – atvirai pasakykime (ir ne kartą): „Noriu kad žinotum, jog jeigu kada nors gyvenime suprasi esantis LGBTI+ – aš visada tave palaikysiu, mylėsiu ir… (visi kiti stiprūs ujujuj jausmai)“.
Taip jau yra, kad net ir šiais laikais, kai LGBTI+ tiek „demonstruojasi“ – mums gėjai, lesbietės, biseksualūs vis dar atrodo esantys kažkur kitur. Kažkieno kito pažįstami. Kolegos kitų žmonių darbuose. Kitur gyvenantys kaimynai. Augantys kitų žmonių šeimose. Bet iš tikro jie ir jos visada tarp mūsų. Jie yra mes. O jeigu nepažįstame anei vieno – susimąstykime, kodėl dar niekas mums neatsiskleidė?
Ir toks platininis patarimas pabaigai: apie gėjus & co šnekėkime taip, tarsi kalbėtume su konkrečiu asmeniu, o ne abstrakcija, esančia kažkur.
Rubrikoje „Pozicija“ skelbiamos autorių įžvalgos ir nuomonės. Turite ką pasakyti? Rašykite e. p. redakcija@jarmo.net